Rimtautas Rimšas NE KARIBŲ KRUIZAS       Rimtautas Rimšas. Ne Karibų kruizas: apysaka. – V.: Gimtasis žodis, 2008.

 

Rimtauto Rimšo apysakoje „Ne Karibų kruizas“ personažai nesusiduria su žiauriais ir klastingais priešais, nedemonstruoja antgamtinių sugebėjimų ir nepatiria dramatiškų charakterio lūžių. Klaipėdoje gyvenančio autoriaus kūrinys visų pirma yra savotiškas jūros pažinimo vadovėlis – knygos pabaigoje net jūros terminų žodynėlis įdėtas. Autorius suvokia, kad dažnam mūsų paaugliui, o ir suaugusiajam jūra tėra bangos, per kurias šokinėji, kai paplūdimyje nusibosta vartytis nuo šono ant šono. Gyvendami prie jūros iki šiol mes per mažai ją pažįstame, Rimšas ­užpildo šią lietuvių kultūros spragą – skaitydami apysaką pajuntame ne tik Baltijos jėgą ir grožį, suvokiame, kad ji priklauso mūsų kultūrinei erdvei.

  

Aišku, niekas neskaito vadovėlių su tokiu malonumu, kaip „Ne Karibų kruizą“ – tai nuotykių apysaka, nors pagrindiniam personažui ir pasakotojui Ignui tik devyneri, o veiksmas vyksta mūsų laikais realioje aplinkoje. Ne, nuotykiai kyla ne iš siužeto, jis labai pap­rastas: Igną tėvas supažindina su seneliu ir palieka su juo, kol pats sugrįš iš Karibų kruizo. Iš Nemuno žiočių senelis su anūku jachta per Kuršių marias nuplaukia į Nidą, aplanko Juodkrantę, iš jos patraukia į Klaipėdą, tada perplaukia Baltijos jūrą ir, užsukę į kelis Švedijos uostus, sugrįžta namo. Ignui buriuotojų buitis visiškai nepažįstama, kaip, beje, ir skaitytojui. Todėl šis kartu su Ignu nuolat patiria ką nors nauja, o naujų dalykų pažinimas ir yra pats tikrasis nuotykis. Išmintingai senelio patariamas skaitytojas kartu su Ignu mokosi kuršių mums paliktų vėjų pavadinimų, ima skirti bures, sužino, kaip jūroje reikia rengtis ir ką būtina pasiimti į kelionę: pirkinių, kuriuos senelis su anūku ketina įsigyti Klaipėdoje, sąrašą sudaro net 15 punktų ir juos visus Ignas nuosekliai išdėsto – jūroje nėra nereikšmingų dalykų. Kartais gyvybės siūlelis nenutrūksta ne todėl, kad esi stiprus ar sumanus – užtenka to, kad esi prisirišęs prie jachtos denio virve, o jūroje būti neprisirišusiam nevalia, kaip ir būti be gelbėjimosi liemenės – suomių jachtoje ne tik vaikai, bet ir šuo taksas su liemene.

 

Netikėtumų Ignas patirtų mažiau, jei senelio auk­lėjimo principai būtų kitokie. Iki šiol suaugusieji sakydavo Ignui, kad jis mažas, bet senelis nenori šito pastebėti. Jūroje viską reikia daryti pačiam ir viską reikia mokėti. Senelis paaiškina tik pačius svarbiausius dalykus – dažnai Ignas turi susigaudyti pats. Iš to kyla daug komiškų situacijų. Ir ne tik komiškų. Štai senelis pasiūlo Ignui valtele apiplaukti įlanką. Tai toli, bet valtelė su varikliu. Ignas nėra tokia plaukęs. Senelis paaiškina, – net ne parodo, o paaiškina, – ką reikia atsukti, prisukti, pasukti, patraukti. Kelis kartus nesėkmingai pabandęs Ignas užveda variklį ir išplaukia. Ar pažįstate nors vieną mamą, kuri šitaip išleistų savo vaiką į jūrą? Bet Ignas ne su mama, o su seneliu, todėl ne tik senelio stebimas plaukia valtele įlankoje, jis pats vienas atviroje jūroje vairuoja jachtą. Tiesa, jam prisakyta pažadinti senelį, vos pastebės ką nors nepažįstama. Ne iš blogos valios, o saugodamas senelio poilsį Ignas nieko nedaro pamatęs horizonte juodą liniją. Netrukus juoda linija virsta vėtra, sudrasko grotą – pagrindinę burę – ir išmeta Igną už borto. Vėtrai nuūžus, Ignas laukia bausmės, pabarimų, pamokymų, o senelis, rankiodamas didburės draiskanas, teištaria vieną vienintelį sakinį: „Tai dabar mokėsi škvalą atpažinti?“ (p. 129). Senelio pedagogika – svarbus ir įdomus kūrinio klodas, leidžiantis vadinti jį ir auklėjimo apysaka.

 

Atskira apysakos tema – buriuotojų bendravimas. Nors antraeilių personažų nėra daug ir jų charakteriai neišplėtoti – taiklios psichologinės detalės atskleidžia žmonių įvairovę ir jų sugyvenimo galimybes. Pagrindinis elgesio su kitais principas – džiaugtis kito žmogaus buvimu. „Rodos, tik šūktelk, tik ranka mostelėk, – tuoj visi pasuks iš kelio, sugrįš, padės. Jei reikės. O juk visi beveik nepažįstami“ (p. 143). Dažnai buriuotojai nemoka bendros kalbos, bet egzistuoja jūrininkų kalba. Mokosi jos ir Ignas: senelis liepia pasisveikinti su vienu iš kaimynų. Kaip? Lietuviškai.

 

– Labas, mesjė Bruno.
– Bonjur, mon amie... – išgirstu lyg ir niekad negirdėtą, tačiau, keista, suprantamą atsakymą.

Mesjė Bruno padeda į šalį dildę ir paduoda man ranką. Visai kaip suaugusiam:

– Liabas, Igniotai!
– Bon... jour... – tai štai kaip kalbama ta jūrininkų kalba!

(p. 138)
 

Bendravimo temą pratęsia ir užuomina apie meilę – Ignui labai patinka viena mergaitė, vardu Kristen, su kuria susitiko Nidoje ir kurią vėl pavijo Kristijono salose. Subtiliai perteiktas vaikų draugystės motyvas ir senelio skaitoma meilės lyrika suteikia apysakai poetiškumo. Romantiką stiprina ir nespalvotos Juliaus Paliukaičio iliustracijos.

 

Igno senelis ne visada laikosi įstatymų – tiek Lietuvos, tiek ir Švedijos, bet šiaip jo vertybinės nuostatos remiasi aiškiais principais. Jam nepatinka, kai Ignas palieka įlankoje du jį erzinusius berniukus vienus kapanotis irklais, kai šiems besirungiant, kuris šaunesnis, baigiasi degalai. Nelaimėje ir priešui reikia padėti, o tuos berniukus senelis pavadina draugais. Bet ypač senelis brangina gamtą – ji, atrodo, labai svarbi visiems buriuotojams. Ignas nori padovanoti Kristenai mėlyną gėlytę, besistiebiančią tiesiai iš uolos. Tiesa, čia negalima skinti gėlių, nė numinti žolytės lapelio, betgi niekas nemato. Autorius moko elgtis vienodai, kai kas nors mato ir kai niekas nemato. „Aš čia kasmet atplaukiu. Atplauksiu kitąmet ir dar kitąmet. Kažin, ar tu būsi šalia. O štai šitos gėlės bus“, – sako mergaitė. Gėlės bus ir primins jai Igną. Globoti gamtą, palikti ją tokią, kokią radai, reikalauja iš Igno ir senelis. O kiti? „Blogiausia, kad patys griaudami mes teisiname save, kad jei ne mes, tai kažkas kitas griaus, šiukšlins, degins. Tad kodėl to nepadarius pirmiems, a?“ (p. 178). Tokia moralė seneliui nepriimtina. Prie Visbio senelis parodo Ignui klūpantį, prie pat žemės pasilenkusį žmogų. Tai mokslininkas, pasižymėjęs plotelį, skaičiuoja žoleles. Kam? Kad visada augtų žolė. Pažinti kitas tautas būtina ir tam, kad iš jų pasimokytum gerų dalykų.

 

Apysakos pasakojimas santūrus, nestabtelima ilgesniam laikui ties vienu epizodu, bet ir neskubama pernelyg prie kito – leidžiama pastebėti svarbias detales. Argi ne sugebėjimą pastebėti detales ir vadiname sugebėjimu džiaugtis gyvenimu? Nepatirti dalykai, pažintis su naujais žmonėmis, subtilus humoras, amžinąsias vertybes išpažįstantis pasaulis – ko daugiau reikia gerai knygai. „Ar rūkas, ar vėtra, ar griaustinis – tai vis pasaulis, kuriame gyvename. Jam pažinti reikia laiko...“ (p. 57) – sako Ignui senelis. Žmonių ir gamtos pasaulį ir moko pažinti ši išmintinga knyga.

 

„Knygų aidai“ | Alfa.lt

2009-03-25