Jurga Žąsinaitė AKMENINIAI AVONDALIO NAMAI       Jurga Žąsinaitė. Akmeniniai Avondalio namai: Apysaka. V.: Gimtasis žodis, 2008.

 

Tokią keistą knygą seniai bebuvau skaičiusi. Iš pradžių žvelgiau atsainiai, mat ir autorė beveik nežinoma (atidesni „Šiaurės Atėnų“ skaitytojai turbūt įsidėmėjo kai kurias jos publikacijas), ir pats tekstas – neaiškus, nelengvai iššifruojamas. Iš pradžių atrodo, kad jis patetiškas ir pritemptas, vėliau – kad pakylėtas, nekasdieniškas, kad autorė tokį stilių kuria sąmoningai, atsiribodama nuo realybės kaip nuo įgrisusio literatūrinio šablono. Apysakos vieta – mistifikuota (kas yra Pertakė? Avondalis?), veikėjai – besislepiantys po vardais-kaukėmis (Ostinas, Klarisė ir Gvendolina), net pats apysakos veiksmas kiek nelogiškas, painus, jis gali skaitytoją ir nervinti, ir žavėti (priklauso nuo to, ar skaitytojas sugeba išsivaduoti iš racionalaus teksto suvokimo lygmens).

  

Nors pagrindinė veikėja Gvendolina neįtikino, jos gaivališkumas padarė įspūdį (tiesa, vietomis jis kiek isteriškas). Antra vertus, kažkokio gūdaus žavesio esama ir autorės vaizduojamame mikrokosme – kaimelyje prie jūros, iš kurio Gvendolinos globėjas Ostinas vis plaukia ir plaukia į Avondalį – akmeningą salą jūroje – rinkti akmenų karoliams. Nieko sau karoliai, pamanytų skaitytojas. Betgi nereikia būti ypatingu gudruoliu, kad suprastum, jog tai – simbolių žaidimas. Akmens sunkis – neišlaikomas, jis lenkia prie žemės kiekvieną gyvą daiktą. Taigi tie karoliai – aiškių aiškiausia nuoroda į kapinių monolitus, o Avondalio sala – paskutinio poilsio vieta.

 

Visa tai paaiškės knygos pabaigoje, numirus gerajai namų sielai Klarisei, o avarijoje susižalojusiai Gvendolinai ir palūžusiam Ostinui nusprendus plaukti į Avondalį ir ten numirti. Žinoma, iki tol skaitytojas dar turės progą patyrinėti psichologinius veikėjų sielų vingius, pamatyti, kaip žlugo Gvendolinos viltys (užuot įstojusi į dailės mokyklą, turėjo skaičiuoti skaičiukus kažkokioj baisiai nykioj kontoroj, kol vos nepasimaišė protas, tada įsėdo į autobusą, vežantį namo, ir pateko į avariją). Įpinamas ir „Nepriklausomos paieškų tarnybos“ akcentas: surandamas Gvendolinos brolis ir juos vaikystėje pametusi motina. Nors šis akcentas labai aktualus, būtent dėl aktualumo jis ir netinka šiai knygai, kupinai žavaus ir padriko eskapizmo. Man labai patiko to mažyčio mikrokosmo vaizdavimas, Gvendolinos blaškymasis pajūryje ir jos dialogai su artimaisiais – tarsi būtų šnekama su keisto serialo herojais, o ne su žmonėmis iš kūno ir kraujo. Sutikite, čia esama savotiško žavesio – nes serialai, ypač lietuviški, bando imituoti realistinę kalbėseną, tokią kaip gyvenime, ir jais visada siaubingai nusiviliu.

 

Užtat man patinka, kad J. Žąsinaitės apysakoje nėra lietuviškų realijų – nei vardų, nei vietovardžių, tik viena kita aktualija (atsiradęs brolis ir motina). Tarsi autorė bandytų sukurti paralelinį gyvenamą pasaulį šalia mūsų realybės, pasitelkdama sakmės intonaciją. Žinoma, tai gali būti ir sapno pasakojimas, ypač jeigu turėsime omeny siužeto nelygumus ir kartais logiškai nemotyvuotus veikėjų poelgius (Gvendolina – it kokia siautėjanti pasąmonės anima, „laukinė moteris“). Kūriniui kaip savotiškam sapno perpasakojimui užtenka pagrindinių struktūros linijų (pabėgimas iš gimtinės ir sugrįžimas – kaip savotiškas lankas, jungiantis pradžią ir pabaigą), tačiau daugiažodiškumas gerokai trukdo. Nebent jei suvoktume tas sakinių tiradas irgi kaip sapno dalį – nelaikytume jų aktyvios sąmonės išraiška, o tik impulsyviais pasąmonės proveržiais.

 

Nežinau, ką apie šį kūrinį sakytų oficialioji kritika. Bet visgi „kažko“ šioje knygoje esama. Ko, sunku pasakyti. Bet kai perskaitai paskutines eiles apie Avondalio akmenis („Aš akmuo Avondalio ledynėj, / Baltas, stiklo trapumo akmuo. / Avondalio saloj grįžta laikas, / Grįžta jis, aš su juo – jau namo“), tai imi ir pagalvoji, kad apysaka – šio eilėraščio parafrazė. Tik gal kiek ilgoka...

 
Šiaurės Atėnai
2009-03-20