Sigitas Parulskis MURMANTI SIENA       Sigitas Parulskis. MURMANTI SIENA. – V.: Baltos lankos, 2008.

 

Gerai, kad Sigito Parulskio pristatinėti nereikia. Taip sutaupysime vietos ir iškart galėsime pereiti prie trečiojo autoriaus romano, pasirodžiusio praėjusių metų pabaigoje, „Murmanti siena“ pjaustymo ir ragavimo. Kaip neretai rašytojui pavyksta, kūrinys tirštas, daugiasluoksnis, apsunkinantis ne vieno skaitytojo mąstymo sistemos veiklą. Bet skanus, su parulskiškos ironijos rūgštele bei traškia kalbine išraiška.

  

Kūrinyje pasakojama keturių kartų istorija, apimanti visą praėjusio amžiaus šimtmetį. Čia svarbi vienos šeimos patriarchalinė linija: prosenelis, senelis, tėvas – visi Augustinai ir visi Zagorskiai, gyvenę Olandijos miestelyje, – ir senojo Augustino proanūkis Adolfas Zagorskis, pagrindinis romano veikėjas, gimęs ir vaikystę praleidęs Olandijos miestelyje, o vėliau persikėlęs į Vilnių. Toks kartų istorijos pasakojimas – kiek markesiška šimto metų vienatvės istorija, vienatvės, S. Parulskio žodžiais, retkarčiais pakurstomos aistros istorija. Vienatvę čia reikėtų suprasti kaip vienatiškumą, kaip asmeninės laisvės, kurioje patiriamas sutapimas su savimi, siekį.

 

Per knygos pristatymą, vykusį 2008 m. gruodžio 5 d. Vilniaus mokytojų namuose, literatūros kritikas Virginijus Gasiliūnas S. Parulskio romano struktūrą pavadino flashbacku, kuris neretai pasitelkiamas kaip filmų struktūros būdas: pirmiausia parodoma istorijos baigmė, paskui grįžtama prie ištakų. Naratologai tai pavadintų analepse pagrindinio pasakojimo atžvilgiu. Kad ir kaip pavadintume, šis staigus retrospektyvos atsiradimas S. Parulskio romane įveda opoziciją ,i>aš ir kitas. Pirmajame romano epizode matome vyrą, apžiūrinėjantį senelio namą, kurį rengiamasi nugriauti. Pirmiausia kalbama vardu, kuris vėliau pereina į trečiąjį asmenį – jis, Adolfas. Tik romano pabaigoje , imituojantis autorių, vėl sutampa su Adolfu. Visa kita dalis papasakota trečiuoju asmeniu, taip parodant, kad karai, baimė ir kova už savo gyvybę į mūsų sąmonę nenori įsirašyti kaip sava patirtis. Savoje patirtyje geriau telieka herojiškumas, patriotizmas, altruizmas ir panašūs didvyriški potyriai. Į tokią žmogaus savasties sampratą autorius žvelgia ir ironiškai, ir su užuojauta.

 

Vietoj prologo – dekalogas citatų, nurodančių kūrinio kontekstines kryptis, aiškinančių kūrinio poetiką. Paskutinioji citata, paimta iš Herakleito „Fragmentų“: „Šlamštas, pabertas kaip papuola, – gražiausia darna“ (p. 5), – nusako romano struktūrą. Rašymas fragmentais – S. Parulskio pamėgta pasakojimo forma, kurią jis naudoja ir ankstesniuose romanuose „Trys sekundės dangaus“ (2002 m.) bei „Doriforė“ (2004 m.). Fragmentiškumas romane reiškiasi kaip atminties kontroliuojamo pasakojimo forma: atmintis nesilaiko chronologijos principo, patirties momentai susijungia asociatyviai.

 

Viena pagrindinių kūrinio temų – žmogaus gebėjimas atkurti praeitį. Čia atgarsį įgauna antroji knygos prologo citata, paimta iš Arūno Sverdiolo veikalo „Apie pamėklinę būtį“: „Miglos negalima kasinėti, ją galima tik pūsti, varinėti“. Pagrindinis veikėjas Adolfas pirmajame epizode, ieškodamas ko nors įdomaus prosenelio dvaro sandėlyje, pasiima laužtuvą ir, pralaužęs lentas, randa nišą su menkaverčiais prosenelio popieriais. Adolfą ištinka nusivylimo kančia, mat jis tikėjęsis rasti kur kas vertingesnių dalykų. Grubus praeities kasinėjimas baigiasi ir emocine, ir fizine nesėkme: Adolfas, jau rengęsis apleisti prosenelio menkavertį palikimą, netikėtai gauna smūgį per sprandą ir patenka į visišką tamsą. Ši tamsa, migla įgalina sugrįžimą prie praeities. Praeitis, kaip patirtį uždengusi migla, gali būti atskleista tik atsargiai, ją pučiant, varinėjant, bet ne kasant ir ieškant apčiuopiamų dalykų.

 

Romanas prasideda efektyviu sakiniu, tarsi iš sąrašo sakinių, tinkamų pradėti romanus: „Man atrodo, aš jį nužudžiau.“ Šis sakinys romane pakartojamas ne kartą, vis kitokia intonacija, kitokioje situacijoje. Vienu atveju jis išreiškia tik pyktį, susinervinimą, kitu – baimę, persmelkiančią iki egzistencinių esmių: Adolfas pasijunta nužudęs, praradęs savo kitokios šeimos praeities įrodymą, tikrąją savo praeitį.

 

Išlikimo istorija

 

Lietuvos provincijos miestelio, kuriame vėliau vyksta romano veiksmas, istorija pradedama bažnyčios virtimo pelenais epizodu. Adolfo prosenelis, Olandijos miestelio dvaro ekonomas, 1908 m. rugsėjo mėnesį su prekeiviu žydu Belozaru stebi, kaip dega nuo žydų pirties įsiliepsnojusi Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia. Tad jau pačioje pradžioje atskleidžiami sudėtingi žydų ir lietuvių santykiai. Pasakotojas parodo, kad tautas skiria pseudonesantaika, nes lietuvių tautos religingumas – tik įprotis, o bažnyčia –­ pseudosakralus centras. Tautas skiria ne pyktis, o nenoras kitą paversti savu.

 

Lietuvos istorijos šimtmetis vaizduojamas per Lietuvos provincijos –­ Olandijos miestelio – gyventojų prizmę. XX amžius – tarytum žmonių neapykantos ir baimės šimtmetis, kuriame, pasak pasakotojo, Lietuva serga romantizmu. Pasakotojas skeptiškas romantiniam lietuvių nusiteikimui heroizuoti tautos likimo istoriją, jos kultūros veikėjus. Pavyzdžiui, romane deheroizuojamas Salomėjos Nėries paveikslas, jos poezijos įkvėpimo šaltiniu laikomas uostomas kokainas. Autorius deromantizuoja Lietuvos istoriją, taip griaudamas senus ir kurdamas naujus tautinius mitus. Tokiu būdu teigiama, kad istorija, apskritai praeitis, neišvengiamai įsirašo į sąmonę kaip mitas.

 

S. Parulskio romanas įterpia daugybę tragiškų XX a. Lietuvos istorijos momentų. Pasakojimai apie tremties patirtį primena B. Sruogos „Dievų miško“ tragišką, norėtųsi pasakyti tragikomišką, bet šis žodis pernelyg įžeidus, intonaciją. Rūstus juokas, grotesko piešinys nesvetimas ir S. Parulskiui. Tačiau „Murmančios sienos“ autorius eina kur kas toliau. S. Parulskis siunčia ne tik antihumaniško elgesio, nužmogėjusio žmogaus atvirlaiškį. Jam rūpi žmogaus susivokimo situacija: permainingame kovų už tautiškumą šimtmetyje žmogus jaučiasi savimi tiek, kiek jo veiksmai sutampa su jo identiteto jausena. Čia klausiama, ar tradicija visuomet atitinka žmogaus dvasią ir kiek svetimi, primesti elgesio normatyvai išties priimami kaip svetimi? Pasakotojas pabrėžia, jog, pavyzdžiui, „Tarybiniais laikais tarybiniai piliečiai jau turėjo teisę kartis ir būti palaidoti ten, kur pageidavo giminės, o ne bažnyčia“ (p. 23). Taigi autoriui, ironizuojančiam sovietmečio tvarką, pavyksta atskleisti minėto laikotarpio laisvės ir prievartos santykio painumą, dviprasmiškumą, kuriame žmogui kyla reali grėsmė prarasti savo identitetą.

 

S. Parulskio romaną galėtume pavadinti ne šeimos ar tautos likimo istorija, o išlikimo istorija. Autorius supriešina sąvokas likimas ir išlikimas. Šios dvi sąvokos skelbia būsenas, kurias patiria romano veikėjai. Autorius aiškiai yra tų pusėje, kurie pasirenka išlikimą. Tai tie, kurie dar turi aistros gyventi.

 

Murmesio identitetas

 

Bene sunkiausias reikšminis romano krūvis sutelktas į murmančios sienos įvaizdį. Nors autorius primena kitas sienas, įgijusias pasaulio istorijoje ir kultūroje simbolines reikšmes (tarp jų ir Berlyno siena, ir Pink Floydų „Siena“), murmančią sieną reikėtų interpretuoti atsižvelgiant pirmiausia į tas reikšmes, kurios jai suteikiamos paties romano. Murmanti siena – tai Olandijos miestelio dvaro sandėlio siena, kuri buvo pastatyta iš sudegusios miestelio bažnyčios likusių plytų. Kartais ši siena buvo vadinama kalbančia arba dainuojančia, bet ilgainiui nusistovėjęs murmančios sienos pavadinimas. Murmėti –­ tai ne tik neaiškiai leisti garsus, bet ir reikšti nepasitenkinimą. Murmantysis kitam yra murmantis todėl, kad jo kalbėjimas neaiškus, nesuprantamas, o murmanti siena – save suprantančiojo, bet kitų nesuprantamojo metafora. Taigi tai – romanas apie nesuprantamuosius, apie kitus.

 

Murmėjimo savybė S. Parulskio romane hiperbolizuojama: tai tampa Olandijos miestelio gyventojų bruožu. Per pamaldas olandiškiai „taip garsiai kažką marmaliuodavo po nosimis, kad per tą ūžimą beveik nesigirdėdavo lotyniškų kunigo pamokymų, kaip gyventi ne nuodėmėje ir koks artimiausias kelias pelnyti Viešpaties Dievo malonę“ (p. 23). Murmesys sklisdavo ir turgavietėje. Taigi ir sakralioje, ir profaninėje erdvėse murmesys užima svarbią vietą.

 

Murmančios sienos statytojas ir pirmasis kalbintojas – Augustinas Zagorskis, dvaro ekonomas. Kai gimdydama trečiąjį vaiką miršta Augustino žmona Sofija, Adolfo proseneliui pašlyja nervai, ir šis ima kalbėtis su sandėlio siena. Augustinui Zagorskiui murmanti siena – tai jo kūrinys, kompensuojantis žmonos, gyvenimo moters Sofijos praradimą. Augustino santykiai su moterimis nėra iki galo atskleisti. Yra užuominų, kad galbūt Zagorskis, grįžęs iš miesto, pats prisideda prie žmonos mirties. Tad murmanti siena įgyja mitinę liaudies pasakymo „ir sienos turi ausis“ galią ir tampa priekaištaujančia, primenančia gyvybės atėmimo kaltę.

 

Būtent dėl šios priežasties siena ima miestelio žmonėms atlikti kompensacinę funkciją – prie jos apvaisinamos visos Olandijos moterys. Murmančios sienos metafora išreiškiama aistros tiesa, o Olandijos provincijos gyventojai tampa bendruomene, kuriai aistra tampa svarbiausia tiesa. Augustinas Zagorskis, mąstydamas, kad svarbiausioji tiesa yra ta, kuri telpa vulgarybėje, kelia klausimą: „Ar dėl to nukenčia moralė, ar svarbus tik galutinis rezultatas – pasitenkinimas?“ (p. 42). Čia būtų galima prisiminti romano „Trys sekundės dangaus“ kartą, kuri, anot autoriaus, „neišmoko gerti, neišmoko dulkintis, valgyti, kaupti“, žodžiu, neišmoko džiaugtis, patirti malonumo. Augustinas Zagorskis taip pat turi tos kartos bruožų: moralė tampa jo asmeninę laisvę varžančia taisykle. Tuomet tikrąja savastimi lieka nesuvaldytas įniršis, kai Augustinas, savo nuopolio, savo nuodėmės akivaizdoje pasipiktinęs prostitutės suvaidintu geismu, šią užsipuola. Augustino paveikslas atspindi apsimestinės, suvaržytos, bet moralios visuomenės dramą.

 

Prie murmančios sienos reikšmės aiškinimo grakščiai prisišlieja ir pirmoji romano prologo citata iš Markizo de Sado „Filosofijos buduare“: „Lašas spermos, ištryškęs iš šios varpos, man kur kas brangesnis už visas niekingų dorybių apraiškas.“ Markizas de Sadas šiais žodžiais skelbia aistros tiesą: gyvybingumas, savęs įsteigimas – tai, prieš ką nublanksta moralė. Prie murmančios sienos, kurios garsai susilieja su į ją atsirėmusių merginų aimanomis, taip pat vyksta gyvybės pradėjimo, žmogiškosios aistros išlaisvinimo, savęs įtvirtinimo aktas. Šiam de Sado gyvybės instinkto manifestui pritaria ir pagrindinis veikėjas Adolfas Zagorskis: „Gelbėti savo gyvybę – štai pagrindinis kiekvienos būtybės principas. Savisaugos instinktas – jis galingesnis už visas konvencijas, už visus šūdinus žmonijos susitarimus, vadinamus morale ir etika“ (p. 100).

 

Tad apibendrinant, S. Parulskio romanas „Murmanti siena“, įvesdamas istorinį kontekstą, bando atskleisti lietuviškumo išlikimo, lietuviškosios aistros užgniaužtumo ir/ar sklaidos paslaptį, užklausia individo savęs steigimo galimybę bendruomenėje, o bene svarbiausia čia pasirodo esanti tapatumo, identiteto problema, kurios pagrindu tampa moralės ir aistros dilema.

 

Literatūra ir menas

2009-03-27