Lietuviai išeiviai, 1944 m. atsidūrę egzilyje, leido ne vieną informacinį biuletenį, laikraštį, žurnalą ar almanachą. Leidiniai keitė vienas kitą, kito ir pavadinimai. Ne vienas antrosios bangos išeivis dar gerai pamena neramius metus Vokietijos DP stovyklose. Nemažai tarp „dipukų” buvo jaunų ir ieškančių savito kūrybinio kelio kūrėjų. Iš kitų grupių išsiskyrė „žvilgsnininkų” ketvertukas: Adolfas Mekas, Jonas Mekas, Algirdas Landsbergis (1924–2004) ir Leonas Lėtas (tikroji pavardė – Vytautas Leonas Adamkevičius, 1923–1998). Jie, gyvendami Wiesbadene ir Kasselyje, išleido novatorišką kultūros žurnalą „Žvilgsniai”, ėjusį nuo 1946 iki 1948 metų.

Į Vokietijos DP stovyklą, Wiesbadeną, tarp kitų išeivių pateko keturi vakarietiškai nusiteikę būsimi menininkai. A. Landsbergis su L. Lėtu buvo pažįstami jau dešimtmetį: drauge mokėsi Kauno jėzuitų gimnazijoje. Lietuvoje L. Lėtas buvo studijavęs dailę ir architektūrą Taikomosios dailės institute bei Vytauto Didžiojo universitete, paskelbęs pirmus poezijos bandymus. Būsimasis rašytojas, dramaturgas A. Landsbergis buvo baigęs lituanistikos studijas Vytauto Didžiojo universitete. J. Mekas, baigęs Biržų gimnaziją, dirbo „Naujųjų Biržų žinių” ir „Panevėžio apygardos balso” redakcijose, o periodikoje buvo paskelbęs pirmuosius apsakymus, eilėraščius, kritikos straipsnius. Taip pat su broliu Adolfu vaidinę Juozo Miltinio teatro studijoje. Hitlerinės okupacijos metais A. Mekas buvo paskelbęs prozinės kūrybos pavyzdžių laikraščiuose.

A. Landsbergis ir L. Lėtas, atsidūrę nežinomame Wiesbadene, netrukus susipažino su broliais Adolfu ir Jonu Mekais. Prie „žvilgsnininkų” branduolio pritapo ir Vladas Šaltmiras. Viena iš draugystės priežasčių – panašios mintys apie meną, lietuvių literatūros krizę, būtinybę atnaujinti tradiciją ir įsijungti, pasak A. Landsbergio, „į pasaulinį orkestrą”. J. Mekas, iš grupės išsiskyręs kaip puikus organizatorius, DP stovykloje ėmėsi veiklos: 1945 m. pradėjo redaguoti stovyklos informacinį biuletenį „Žinios”. Jam talkino V. Šaltmiras, A. Landsbergis ir kiti, klausydami bei užrašydami radijo žinias (Mekas J. „Žmogus be vietos. Nervuoti dienoraščiai”. Vilnius: Baltos lankos, 2000, p. 90). Tais pačiais 1945 metais J. Mekas redagavo ir „Wiesbadeno lietuvių balsą”. Abu laikraščius spausdino Antanas Giedraitis rotatoriumi, kaip netrukus ir „Žvilgsnių” numerius. Susibičiuliavus ir įsitraukus į bendrą kultūrinį darbą, stiprėjo būsimų „žvilgsnininkų” branduolys. 1946 m. broliai A. ir J. Mekai įstojo į Filosofijos fakultetą, o A. Landsbergis – į literatūros studijas Mainzo universitete. Be studijų, visi karštai domėjosi aplink vykstančiu kultūriniu gyvenimu: godžiai skaitė įvairias knygas, žurnalus, lankė filmus, spektaklius. Kitokią nei vyresniosios rašytojų kartos estetiką siekė išreikšti netradiciniu žurnalu. DP stovyklose ne kartą badauta, stigo finansų, tad apie žurnalo leidybą spaustuvėje tik svajota. Daug tuo metu ėjo rotatorinių žurnalų. Greta kultūringų, rimtų leidinių rotatoriniai atrodė mėgėjiškai ir kartais kėlė nerimtą įspūdį.

Redaktorius J. Mekas pasakoja, kad jų leistam kultūros žurnalui „Žvilgsniai” pavadinimas kilo gana natūraliai žvalgantis po pasaulį, iš angliško žodžio „looks”, „looking”. Patys „žvilgsnininkai” teigė, kad buvo išleidę keturis storus žurnalo numerius.

Kadangi Lietuvoje „Žvilgsnių” beveik neįmanoma gauti, šio straipsnio autorė, paraginta kolegos dr. Rimanto Skeivio iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, ėmėsi rengti pakartotinį fotografuotinį leidimą. Informaciniuose leidiniuose, moksliniuose šaltiniuose, „žvilgsnininkų” pasisakymuose teigta, kad būta keturių „Žvilgsnių” numerių, tad nė nekilo įtarimas, kad nepavyktų rasti visų šio leidinio numerių. Iliuzija netikėtai sudužo: niekur nėra antro „Žvilgsnių” numerio... Peržiūrėta Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka: joje tik trys neperiodinio žurnalo „Žvilgsniai” numeriai: pirmas – išleistas 1946 m. kovą, trečias – 1947 m. birželį ir ketvirtas – 1948 m. vasarį. Dingusio numerio nepavyko rasti nei Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyve, nei išeivių leidiniais pagarsėjusioje Klaipėdos universiteto Kazio Penkaus bibliotekoje, nei Lietuvos literatūros ir meno archyve, nei Jono Meko vizualiųjų menų centre. Ne vienas kolega ar bibliotekininkas teigė, kad yra keturi „Žvilgsnių” numeriai, kažkas net yra matęs... Gal pavyktų antrą „Žvilgsnių” numerį rasti už Lietuvos ribų? Pasaulio lietuvių ir Amerikos lietuvių kultūros archyvuose taip pat nėra. Galbūt patys „žvilgsnininkai” – J. Mekas ar A. Mekas – turėtų?

Laimei, „Žvilgsnių” redaktorius J. Mekas 2008 m. spalio 1 d. atsiunčia elektroninį laišką, atverdamas ilgai saugotą paslaptį:

„ turiu būt atviras ir pasakyti va ką: ANTROJO ‘ŽVILGSNIŲ’ NUMERIO NIEKADOS NEBUVOOOO!

Mes manėm kad tai būtų labai juokingas juokas, kad visi ieškos ateity to numerio ir neras! Fluxus, arba pre-Fluxus juokas. Tai sumanyta / nutarta / padaryta. Taip ir padarėm.

Tai, Algirdai, Valentuk, jūs dabar ten rojuj, ir Adolfas kažkur prie didelės Amerikos upės, juokitės į kumštį! Mūsų juokas išėjo gerai! Labai juokingas juokas, kaip Jurgis sakytų.” Brolis A. Mekas pridurs, taip paaiškindamas antrojo „Žvilgsnių” numerio dingimą: „Mes tą padarėm – ir visiškai pamiršom. Niekuomet apie tai negalvojom, iki Jūs paklausėte: „Kur yra tas antras numeris!” (2008-11-15 elektroninis laiškas autorei).

Iš tiesų fluksiškas žaidimas pavyko, gerokai apsukdamas galvą ne vienam literatūros istorijos tyrinėtojui, ne vienam susidomėjusiam išskirtiniu kultūros žurnalu! Manyčiau, kad ne vienas literatūrologas ar kultūrologas yra teiravęsis, tačiau, matyt, tokia buvo pasirinkta „žvilgsnininkų” taktika! J. Mekas iš daugelio metų perspektyvos žurnalą „Žvilgsnius” sieja su XX a. 7–8 dešimt tarptautinio menininkų judėjimo „Fluxus” užuomazgomis. Knygoje „Trys draugai” (Vilnius: Baltos lankos, 1998) J. Mekas prisimena, kad vienas iš avangardinio žurnalo „Žvilgsniai” skaitytojų buvo šešiolikametis Jurgis Mačiūnas, su kuriuo jis susitikęs 1952 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose ir abu aktyviai įsitraukę į „Fluxus”.

Žurnale „Žvilgsniai” aktualinamos dadaizmo (1916–1923), kuris vėliau turėjęs įtakos ir siurrealizmo, ir „Fluxus” formavimuisi, idėjos, gyvos to meto pokario Vokietijoje. A. Mekas mena savo ir kitų „žvilgsnininkų” tuometines jausenas: „DADA reiškė — MIRTIS! šiodieninės Europos kultūrai! — Mums reikia naujo nežinomo kelio, begalinio akiračio. Europe is dead! It smells of death. Only DADA is alive!” (2008-11-15 elektroninis laiškas autorei). A. Landsbergis pabrėžia, kad „Žvilgsniuose” siekė rašyti kitaip – netradiciškai, kūrybinių idėjų ieškodami dadaistų ir siurrealistų mene. „Žvilgsnininkų”, ieškančių naujų temų bei formos, maištingą dvasią atitiko dadaistų reikštas nepasitenkinimas esama kultūros, meno situacija, noras išlaisvinti kūrybinį aktyvumą per akibrokštą, absurdišką veiksmą ar atsitiktinumą. Juk būtent atsitiktinumo principu pagrįstas judėjimo „DADA” pavadinimas, kurį rumunų kilmės poetas Tristan Tzara parinkęs, netyčia atvertęs žodyną ir perskaitęs prancūzų žodį „žaislinis arkliukas”. Paskutiniame „Žvilgsnių” numeryje publikuotas dadaisto Louis Aragono kūrinys „Užuolaida”, kurio formą laisvai improvizuodami „žvilgsnininkai” publikavo iš dadaistų leisto žurnalo „Proverbe” (Paryžius, redaguotas Paul Eluardo, 1920 m. gegužė, Nr. 5, p. 1).

„Žvilgsnininkai”, kaip avangardistai, dadaistai, buvo nusiteikę prieš buržuazijos siaurai suvokiamą meną, mąstymo klišes. Jeronimas Alpis (A. Landsbergio slapyvardis) viename iš svarbiausių „Žvilgsnių” straipsnių „Dirvonuojantys plotai ir lietuvių literatūra” teigė, kad nacionalinė literatūra, ypač kritika, menksta. Kritikas piktinosi, kad bourgeois laimina tuos, kurie rašo visuotinai – vadinasi, gerai. „Žvilgsnininkai” provokavo rimtą skaitytoją kalbos naujadarais, tekstuose paliktais angliškais žodžiais, Vytauto Adamkevičiaus, Žibunto Mikšio bei Kazio Janulio dailės darbais, neįskaitomais šriftais ir vertimais be autorystės (su retomis išimtimis!).

Leidinyje ne tik gausu vertimų iš pasaulinės literatūros (dauguma vertė patys „žvilgsnininkai”), bet ir originalios „žvilgsnininkų” novatoriškos kūrybos. Iš dramos paminėtina J. ir A. Mekų drama „Istorija apie pajacą” (pirmas veiksmas), L. Lėto – aiškias žanrines ribas peržengiantis vienaveiksmis „Laiškas”. „Žvilgsnių” puslapiuose J. Meko eilėraščiu „Naktigonė” aktualinama daiktiškoji poezija. Asociatyvumu įdomi L. Lėto, A. Landsbergio poezija, o Prano Visvydo eilėraščiai – „Stalas”, „Kalant” – iliustruoja žaidimą garsais, pabrėžia aktyvią poetinę energiją. Siurrealistiniais bruožais, katastrofos nuojautomis imponuoja A. Landsbergio novelistika, o A. ir J. Mekų prozos pasaulėvaizdį ženklina egzistencinis matmuo.

Kad „žvilgsnininkai” atsparos ieškojo ir lietuvių literatūros tradicijoje, byloja publikuota lietuvių autorių – Antano Strazdo, Kazio Borutos, Jono Aisčio – kūryba, lietuvių liaudies dainos.

Avangardinės pakraipos žurnalas „Žvilgsniai” padėjo subręsti menininkų talentams: A. ir J. Mekai – žinomi kaip „naujojo Amerikos kino”, A. Landsbergis bei L. Lėtas – kaip modernistinio žodžio kūrėjai. Be to, „žvilgsnininkų” leistas žurnalas turėjo svarbios įtakos lietuvių kultūros, ypač literatūros, modernėjimui.

„Draugo“ šeštadieninis priedas „Kultūra“