Vieną 1971 metų liepos dieną, pasitarę su dailininkų Uogintų pora, nutarėme lėkti į Priekulę aplankyti mūsų literatūros klasikės. Mat Ieva Simonaitytė dėl fizinių negalių nebuvo linkusi kur nors, jos nuomone, be ypatingo reikalo lankytis pati. Tad Broniaus Uoginto kvietimo pozuoti jo palėpėje ji nepriėmė, bet neprieštaravo, jei tinkamu laiku dailininkai atvyks į jos vasaros rezidenciją. Surasti jai tinkamą laiką buvo nelengva: Uogintas kasdien laksto į Palangos paštą skambinti telefonu, o mes nekantraudami laukiame geros žinios, bet klasikė vis delsia ir delsia tarti žodelį „taip“.
Bronius Uogintas apdairiai ruošė mus kelionei pas Ievą Simonaitytę. Iš savo turtingo knygų rinkinio jis ištraukė klasikės kūrinius ...O buvo taip, Nebaigta knyga, Gretimos istorijėlės ir įsakmiai (bet žaismingai) liepė juos skaityti, kad vėliau jam nepadarytume gėdos. Be to, perspėjo neklausinėti apie jos knygą Paskutinė Kūnelio kelionė, kuri turi tuoj pasirodyti knygynuose. Reikalas tas, kad rašytoją slegia sovietmečiui būdingos leidybos peripetijos. Iš kur Uogintas apie tai sužinojo, man nebuvo aišku. Tačiau, įvertinęs jo smalsumą ir platų pažinčių ratą, patikėjau jo pasakojimais. Ir dar, Uogintas patarė neminėti neseniai pasirodžiusios dokumentinės kino juostos apie rašytoją. Patikėjau ir tuo.
Pagaliau po geros savaitės gavome leidimą atvykti. Į mano vairuojamą springstantį ir čiaudantį moskvičiuką susėdo tapytojai Bronė ir Bronius Uogintai, grafikė Albina Makūnaitė. Į bagažinę ir ant stogo sukrovę molbertus ir dar kaži ką, nurūkome keliu per Klaipėdą. Skubėjome, nes, žinojome apie kaprizingą klasikės būdą ir nuolat kintančią jos nuotaiką. Tad buvome pasiruošę ir netikėtumams.
Priekulėje klaidžioti neteko, nes visi gyventojai mielai rodė tiesiausią kelią. Sustojome prie gražaus mūriuko. Pro vartelius įsmukome į rašytojos citadelę, saugančią jos ramybę. Želdiniai ir gėlės bylojo, kad jas puoselėja darbščios ir mylinčios rankos. Supratome, kad rašytoją globoja ištikimas žmogus.
Nespėjom apsidairyti kieme, o namo durys jau atsiveria. Miela globėja (gal geriau ją vadinti šeimininke) kviečia vidun ir tyliai sako, kad Rašytojos teks palaukti. Žodį „rašytoja“ ištarė ypatingai, kaip ir dera kalbant apie sakralius dalykus. Pasijutome tarsi zakristijoje, kurioje reikalus tvarko klebono „gaspadinė“. Šurmulys namo viduje liudijo, kad vyksta intensyvus pasiruošimas. Po ketvirčio valandos buvome pakviesti į didelę, labai šviesią verandą1. Sutempėm čia tapybos bei piešimo reikmenis ir sėdom prie stalo vaišintis sūriu, uogienėmis ir arbata. Klasikė, vis nepatikliai žvilgčiodama į dailininkų pasiruošimą ir kažko nekantriai reikalaudama iš savo globėjos, galop aprimo ir leido jiems pradėti savo darbus.
Bronius Uogintas, tapydamas portretą, kalbino rašytoją, pasakojo linksmus nutikimus. Tai padėjo slopinti nervingą jos muistymąsi. Albina Makūnaitė, kaip visuomet, tyliai, atidžiai darė eskizus, o jau paskui piešė portretus, drąsiai braukdama sangvino strypeliu. Dailininkė nupiešė tris portreto variantus. Simonaitytei labiau patiko grafikos darbai nei tapytas jos atvaizdas. Mat ji niekaip nenorėjo suprasti, kad Uogintas jos portretą užbaigs vėliau, nors tapytojas jai tai ilgai ir kantriai aiškino. Rašytojos namuose jis stengėsi „sugriebti“ charakteringus veido bruožus, išraišką ir sudėlioti spalvinius akcentus, o portretą ketino užbaigti jau savo palėpėje. Panašiai buvo nusiteikusi ir Makūnaitė: po septynerių metų, remdamasi savo eskizais, ji sukūrė spalvintą linoraižinį – monumentalų portretą, skirtą klasikės 80-mečiui.
Kol dailininkai „kankino“ rašytoją, aš ją fotografavau, žinoma, prieš tai gavęs jos leidimą, nors geroji jos globėja buvo mane įspėjusi nesirodyti su fotoaparatu. Apsidžiaugęs geru žodžiu, pažadėjau Simonaitytei nuotraukas vėliau padovanoti, bet ji sarkastiškai nusijuokusi atsakė, kad visi žada, bet retas kuris žodžio laikosi. Patylėjau, nes supratau, kad tvirtos jos nuomonės nepakeisiu. Po pusmečio aplankiau ją Vilniuje. Nustebau, kad labai mielai priima svečią, giria Makūnaitės pieštų portretų nuotraukas ir nepeikia kitų fotografijų. Savo autografus ant jų pakraščio ji uždėjo be jokių atsikalbinėjimų. Supratau, kad man labai pavyko – pataikiau užsukti tinkamu metu2.
1 Dabar verandoje, rašytojos name atidarius muziejų, išskleista jos veiklos dokumentų ir vaizdų ekspozicija.
2 Apie kelis kitus mano susitikimus su Ieva Simonaityte rašiau Naujojoje Romuvoje (2008, Nr. 2, p. 12).
Naujoji Romuva
2008, Nr. 4