Jurij Andruchovyč. DVYLIKA RATILŲ: Romanas. Iš ukrainiečių k. vertė Vytas Dekšnys. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.

Vidurinės kartos ukrainiečių rašytojas Jurijus Andruchovyčius baigiamajame vertėjo žodyje įvardijamas kaip „ukrainiečių literatūros juokdarys“, „maištininkas“, pasikėsinęs į tautinės tradicijos „dvasingumą“ ir romantinį šabloną, pagaliau – kaip „klasikas“, kurio įvaizdis „niekaip negali būti įvertintas rimtai“. Tiesą pasakius, o kaipgi įvertinsi J. Andruchovyčių rimtai, jeigu, pasak vertėjo, „kiekvienas jo romanas – tai fantazija žaižaruojantis kultūrinių mistifikacijų karnavalas“, kuriame „spalvingas kaukes dėvintys personažai sąmoningai įstumiami į ribines situacijas ir kiekvienam iš jų fantasmagorijų balaganas virsta autentiška kelione į patį save“. Negana to, autorius rašydamas laikosi postmodernizmo estetikos, o šitokio rašymo būdo neretas lietuvių kritikas ir netgi skaitytojas tikrai neįvertins rimtai. Juk kad ir kaip mėgtume psichologinį realizmą, romantinius pasakojimus ir lyriką, turėtume suvokti, kad kiekvienas iš jų – savotiška „kultūrinė mistifikacija“. Kad žmogaus ir pasaulio sudėtingumą literatūra gali tik iš dalies išreikšti, ką ir kalbėti apie atskirus jos metodus. Postmodernizmas, žaisdamas sąvokų klišėmis, tekstais ir specifiniu literatūrinės metodikos suvokimu, galėtų savaip apibendrinti literatūros prasmę, savaip atsiliepti į rašytojo troškimą sukurti literatūrinę patirtį kondensuojantį tekstą. Labai svarbus žodis „žaidimas“, kurį neretai esame linkę nuvertinti; „tikras“ literatūros tekstas turi būti „profesionaliai“ rimtas. Dažnai suabejoju tuo „profesionaliu“ rimtumu – jeigu rašytojas mano, kad literatūra yra aukščiau visko, o kartu – ir jis, tai turi kuo greičiau tai pamiršti. Svarbiausia šioje žemėje yra kūrybinė jėga, kūrybos paslaptis. Ir jos neįmanoma paversti visiems suprantamomis ir prieinamomis formomis. Ir galbūt kartais žaidimas, kurį su pasibjaurėjimu esame linkę įvardyti kaip „balaganą“ ir „darkymąsi“, atskleidžia daugiau tiesos apie prigimtį ir pasaulį nei rimti pasvarstymai. Kosmosas ir amžinybė be juoko – šalti ir beprasmiški.

Taigi J. Andruchovyčiaus romanas – iš dalies apie tai. Simboliškas jau pats pavadinimas (ukrainiečių kalba – „Dvanadcat’ obručiv“) – „ratilas“ čia gali būti suprantamas kaip juosta, diržas, ratas, o skaičius „dvylika“ paryškina maginę pavadinimo reikšmę. Įdomiausia tai, kad jokios ypatingos reikšmės nei skaičius, nei žodis gali neturėti. Tai tik dar viena „kultūrinė mistifikacija“. Autoriaus pokštas. Savotiška mistifikacija ir pats romano siužetas: pasak anotacijos, „būrelis nieko bendro tarpusavyje neturinčių, bet gana spalvingų personažų sukviečiami į paslaptingą konferenciją apleistame pensionate Karpatų gilumoje. Ten jų laukia organizatorius – tenykštis naujasis milijonierius, beveik chtoninė būtybė su beveik chtoninės kilmės turtais.“ Toliau anotacijos galima ir nebecituoti – ir taip aišku, kad personažų laukia kelionė „į save“, vadinasi, visokia velniava. Realybė čia taip susipina su sapnu, kad imi nebeatskirti – tiesą pasakius, skirti ir nereikia, nes visa, kas vyksta sapne, turi tąsą tikrovėje. (Jarčikas Burtininkas sapne nufilmuoja pritrenkiantį „Varcabyčiaus balzamo“ reklaminį klipą, taigi nereikia stebėtis, kad realybėje kasetė pasirodo besanti tuščia, o Jarčiko honoraras, riebus banknotų pluoštelis – pernykščiai lapai. Kaip čia neprisiminsi lietuvių folkloro, kuriame velnio dovanoti auksiniai pavirsta spiromis.) Antra vertus, romane daug ne tik įvairių kultūrinių mistifikacijų (toks atrodo besantis Bohdano Ihorio Antonyčiaus gyvenimas ir kūrybinė veikla), bet ir aliuzijų į M. Bulgakovo Volandą, velniškas Transilvanijos legendas, N. Gogolio šiurpias sakmes „prie Dikankos“. Tačiau kadangi ratilas – ne tas klasikinis nepajudinamas apskritimas, kuris simbolizuoja kosmoso darną, o išnykstantis skritulys, kur apskritos laiko vijos užsineria viena ant kitos kaip cirko lankai ant rankos ir raibuliuodamos išnyksta, galima teigti, kad ir laikas šiame romane – žaidimas. Galbūt – ir mirtis. Karlas Jozefas Cumbriunenas, austras fotografas, besistengiantis prisitaikyti prie ukrainietiško mentaliteto ir gyvenimo būdo, po mirties blaškosi kaip lapas, įsuktas astralinės „centrifugos“, kol randa „Šviesos laiptus“. Nereikia didelio įžvalgumo, kad suprastum, jog visa tai pavaizduota su nepikta ironija. Ypač – Cumbriuneno pastangos suvokti Karpatų tautos mentalitetą. Man simboliškas pasirodė faktas, kad romanas „Dvylika ratilų“ 2006 m. buvo apdovanotas Leipcigo knygų mugės premija kaip „kūrinys, prisidedantis prie Europos tautų tarpusavio supratimo“. Užtat jį vertėtų perskaityti ir lietuvių skaitytojams. Galbūt Karpatų tautos gyvenimo būdą suprasime geriau nei ponas Cumbriunenas, ir ne tokia skausminga kaina.