Eduardas Cinzas. RAUDONOJO ARKLIO VASARA: romanas. – V.: Alma littera, 2008.

oje – 1986 m. (vienu metu Eduardas Cinzas pasirodė besąs priimtinas sovietinei valdžiai, gal dėl socialistinių pažiūrų), prisimenu, kokį keistą ir hipnotizuojantį įspūdį jis man padarė paauglystėje. Nepaprastai įspūdinga Raudonojo arklio vizija tarsi gimusi iš realybės košmaro – prietemoje man atrodydavo, kad matau iš aukštų padaržės kiečių išnyrančią arklio šmėklą. Vaikystėje ji man priminė mitinį kentaurą, vėliau – E. A. Poe pavaizduotą vaiduoklišką arklį, sielos reinkarnaciją iš jo novelės „Mecengeršteinas“.

Trumpiau tarus, įspūdį darė pati vizija – gyvūnas, panašus į liepsną, gaisrą, vaiduoklį, o ne vizijos priežastingumas, kuris dabar netgi savotiškai nuvilia. Romano herojus, jaunas medikas Stanis, studijų metais Amerikoje paragauja LSD – taip jis ir „susipažįsta“ su Raudonuoju arkliu. Antra vertus, beprotybė neretai turi labai banalią priežastį – romantikos čia maža. Taigi nevertėtų autoriaus kaltinti, kad nepavaizdavo beprotybės kaip romantiškos abstrakcijos. (Kitas romano veikėjas, irgi jaunas medikas, abejingai pasakoja, kaip vaikystėje tėvas uždarydavo jį su seserimi rūsyje; sesuo ten sušalo ir mirė, o jis, kad nenumirtų, pasidarė giljotiną ir kapodavo sugautoms žiurkėms galvas. Tai, kad tėvas paskui išprotėjo, sūnus laiko visai natūraliu dalyku – kas gali išlikti sveikas po tokių dalykų?.. Taigi nėra čia nei romantikos, nei banalybės.) Skaitydama šį romaną po daugiau kaip dvidešimties metų, su šiokiu tokiu nusivylimu konstatavau, kad Raudonasis arklys kaip pasąmonės siaubo įsikūnijimas nebėra toks įtaigus, užtat atradau spalvingų siužeto posūkių, kurie intriguoja ir patraukia dėmesį. Ko vertas vien Garmolenų klano pavaizdavimas. „Lietuvių egzodo literatūroje“ rašoma, kad Garmolenus autorius idealizuoja (Alina Staknienė, „Kiti žemininkų-lankininkų bendraamžiai beletristai“), vaizduoja kaip sveiką, harmoningą visuomenės ir šeimos ląstelę, „modernaus gyvenimo beveik nepaliestą kaimo elitą, panašų į buvusius Lietuvos ūkininkus“, skaitytojui visados paliekama teisė suvokti literatūros kūrinį ir jos personažus savaip. Užtat ir Garmolenų klanas gali atrodyti kitaip: kaip savotiška sekta, o senelis Garmolenas – griaumedis tironas.

Įtikina ir meilės trikampis: Stanį myli gydytoja Danielė, jo kolegė, taip pat – mergaitė Mona, mero duktė, nekaltas kūdikis. Ką myli Stanis – nelabai aišku, atrodo, kad abi. Tai irgi įtikina. Nors teigti, kad suprantu romano herojų, ypač moterų, veiksmus, nedrįsčiau: jos kartais perdėm dramatizuoja situaciją, tačiau išlieka praktiškos ir ryžtingos (Danielė, jei kas, tuoj sugrūda meretrano tabletę Staniui į burną, o Mona turi visados paruoštą malūnsparnį, kuriuo, jei kas, nugabens mylimąjį tiesiai į kliniką). O kadangi Raudonojo arklio šmėkla, kaip teigia anotacija, „nesuvaldoma nei vaistais, nei vidinėmis herojaus pastangomis“, Stanis „priverstas užgniaužti jausmus jaunutei mero dukrai Monai“. Baisiai graudu. Netgi dingteli mintis apie įspūdingą televizijos serialą – ir pagrindinės, ir šalutinės romano siužetinės linijos tam labai tinka, be to, romane nemaža ryškių melodramos elementų (subjaurotas Matiejaus Garmoleno veidas, vendetos troškimas, miško sargo Satyro meilė jaunajai Žaninai, o ir senojo daktaro Rokso, pas kurį laikinai apsistoja Stanis, pacientai – vienas už kitą spalvingesni). Pritaikyti romaną serialui anaiptol nėra šventvagystė – jei tik serialas geras. Tokių, nors sunku patikėti, esama. O kad vietoj tų varganų lietuviškų realybės komedijų, kurias žiūrint nesinori nei verkti, nei juoktis, atsirastų visas gero serialo taisykles atitinkantis kūrinys, sukurtas kad ir E. Cinzo romano pagrindu, – tik džiaugtis reikėtų. Vis dėlto bijau, kad scenaristai romaną sugadintų. Lietuviško serialo modelis (kuriame būtinai turi būti žodis „meilė“ arba „likimas“) yra toks gajus, kad trauks dar gerą pusšimtį metų, nekreipdamas dėmesio į jokias scenarijų rašymo naujoves.

Skaitytojas turi geresnę išeitį nei televizijos žiūrovas. Jis gali tiesiog paimti knygą į rankas ir, patrauklaus teksto įtrauktas, pats pabūti serialo herojumi. Sakyčiau, „Raudonojo arklio vasara“ tą galimybę suteikia.