Lietuva brangi       Visuotiniame XXI amžiaus globalizacijos procese niveliuojasi tautos, keičiasi vertybių samprata, todėl ypatingą svarbą įgauna kultūros paveldo, atskleidžiančio mūsų savastį ir sustiprinančio lietuviškas šaknis, saugojimas ir puoselėjimas.Ypač reikšmingus darbus šioje srityje atlieka Lietuvos ir Amerikos pranciškonai. Tėvas Viktoras Gidžiūnas OFM, rašydamas apie Pranciškaus ordiną, teigė: „Šv. Pranciškaus dvasios vaiku gali būti ir gyvendamas pasaulyje, nes jis tai dvasiai puoselėti yra įkūręs pasauliečių pranciškonų ordiną. Nustebsi, kaip šis ordinas išsiplatino ir tuoj pasiekė vos apsikrikštijusią Lietuvą. Pamatysi, kiek daug jis prisidėjo prie tikėjimo ir lietuvybės išlaikymo rusų carų vergijos laikais, ir kaip jis atgijo, organizavosi ir veikė Nepriklausomoje Lietuvoje, kiek jį vertino Lietuvos hierarchija ir aukštoji dvasininkija. Juk net keli vyskupai buvo tretininkai. Tretininkai buvo taip pat prelatas J. Mačiulis-Maironis, prelatas A. Jakštas-Dambrauskas, kan. J. Tumas-Vaižgantas ir kt.“1

 

Sovietų okupacija, užplūdusi Lietuvą 1940 metais, griovė ramų kūrybingą Lietuvos gyvenimą, ypač negailestingai niokojo bažnyčias, vienuolynus, naikindama ne tik architektūrinius paminklus, bet ir juose sukauptus turtus. Siaučiant karo audroms, lietuvių pranciškonams naujo gyvenimo pamatus teko grįsti Amerikoje. Jų organizavimasis į bendruomenę prasidėjo 1941 m. sausio 29 d. tėvui Justinui Vaškiui atvykus į Ameriką. Gavęs pranciškonų vadovybės Lietuvoje įgaliojimus ir Šiaurės Amerikos lietuvių dvasininkijos bei tautiečių pritarimą, jis pradėjo steigimo darbus. Iš pradžių buvo įkurtas laikinas vienuolynas Pitsburge, Pensilvanijos valstijoje. Vėliau vyskupas Josephas McCarthy sutiko, kad vienuolynas būtų įsteigtas Kenebankporte, Meino valstijoje. Kūrimosi darbas šiame mieste pareikalavo daug jėgų, nes vienuolynas steigėsi toli nuo lietuvių centrų.

 

Pranciškonų veikla Amerikoje suaktyvėjo, kai po karo čia atvyko Vakarų Europoje gyvenę ir mokslus ėję vienuoliai. Išvykę iš laisvos Lietuvos studijuoti ir semtis pasaulio išminties, jie negalėjo sugrįžti į okupuotą tėvynę, todėl pasirinko Šiaurės Ameriką. Pranciškonai pasižymėjo brolybės ir artimo atjautos meile. Daugelis išeivių, jų dėka gavę iškvietimus su darbo ir išgyvenimo garantija, iš Vokietijos atvyko į Ameriką. Pagausėjus vienuolių šeimai, 1946 m. birželio 7 d. įkurtas lietuvių pranciškonų komisariatas, o jo įkūrėjas tėvas J. Vaškys tapo komisaru. 1952 m. lietuviams pranciškonams Amerikoje pradėjo vadovauti tėvas Jurgis Gailiušis. Jau tuomet Šv. Kazimiero komisariatas turėjo 5 vienuolynus, 26 kunigus, 12 klierikų, 8 brolius, 7 kandidatus į klierikus. Kenebankporto Šv. Antano vienuolyno gvardijonu buvo paskirtas tėvas Viktoras Gidžiūnas.

 

Pranciškonai rūpinosi lietuvybės puoselėjimu ir tautinės savasties saugojimu, ypatingą dėmesį skirdami lietuvių kalbai. Jie leido laikraščius ir žurnalus, spausdino knygas. Savo veiklos pradžioje atgaivino religinį žurnalą Šv. Pranciškaus Varpelis, leido vyskupijos lietuvių kunigų savaitraštį Lietuvių žinios. 1950 m. pranciškonams perėmus Darbininko spaustuvę ir perkėlus ją iš Bostono į Niujorke įsteigtą vienuolyną, šis laikraštis buvo sujungtas su Brukline ėjusia Amerika ir Pitsburgo Lietuvių žiniomis. Pranciškonų spaustuvei 1951–1983 metais vadovavo tėvas Pranciškus Gedgaudas, čia buvo spausdinami laikraščiai ir žurnalai Ateitis, Karys, Į Laisvę, Tėvynės Sargas, Jaunimo Žygiai, vėliau žurnalas Lituanus. Norėdami užtikrinti tolesnį Vokietijoje leidžiamo kultūros ir meno žurnalo Aidai gyvavimą, pranciškonai perkėlė jį į Ameriką.

 

Plečiantis spaudos darbų apimčiai, į šią veiklą buvo įtraukiami iš Vokietijos atvykę išeiviai inteligentai – jie rašė ir redagavo straipsnius, sudarė leidinių redakcijų kolektyvus. Pranciškonai ne tik spausdino lietuvišką periodiką, bet ir leido knygas. T. J. Vaškys parengė tretininkams vadovėlį Šv. Pranciškaus pėdomis (1945), vėliau, būdamas lietuvių tretininkų Šv. Kazimiero provincijos komisaru, parūpino naują Šv. Pranciškaus Trečiojo Ordino Regulos ir Konstitucijų (1963) bei Šv. Pranciškaus Trečiojo Ordino Ritualo (1964) vertimą, išleido J. Povilionio išverstos D. Deveau knygos Šv. Pranciškus Asyžietis (1948) antrą laidą bei rašytojo A. Vaičiulaičio išverstą Nello Viano knygą Šv. Antanas Paduvietis (1951). 1947 m. buvo išleistas J. Aisčio eilėraščių rinkinys Nemuno ilgesys. 1950 metais tėvas Leonardas Andriekus parengė, suredagavo ir išleido didelę, gausiai iliustruotą knygą Metraštis, skirtą popiežiaus Pijaus XII paskelbtiems Šventiesiems metams įamžinti ir liūdnai Lietuvos dešimties metų okupacijos sukakčiai paminėti.

 

Ilgainiui plėtėsi ne tik sielovadiniai ir pastoraciniai, bet ir kultūriniai pranciškonų darbai. Tikinčiųjų ir pranciškonų lėšomis Niujorke buvo pastatytas lietuvių kultūros centras, pavadintas Kultūros židiniu. 1973 m. gruodžio 1 d. įvyko iškilmingas jo atidarymas. Daug metų jam rūpestingai vadovavo T. L. Andriekus. Čia vyko dailės pa­rodos ir meno vakarai, koncertai. Tačiau slopstant Pranciškonų veiklai Amerikoje, teko Kultūros židinį uždaryti, o sukauptą kultūrinį paveldą perkelti į Lietuvą.

 

Brolių pranciškonų kultūros paveldo saugojimo ir puoselėjimo darbai Lietuvoje rikiuojasi vienas prie kito: neįkainojamą vertę įgavo žurnalo Aidai straipsnių perkėlimas į internetinę erdvę. Aidų skaitmeninimo projekto sumanytojas ir vykdytojas yra brolis Benediktas Jurčys OFM. Žurnalas buvo pradėtas leisti 1944 metais Vokietijoje, vėliau nuo 1950 metų perimtas pranciškonų ir leistas Amerikoje. 1992 metais žurnalas perkeltas į Lietuvą ir sujungtas su Vilniuje leidžiamu Naujuoju židiniu. Dabar žurnale publikuojama vertinga istorinė medžiaga pasiekiama platesnei visuomenei.

 

Broliui Benediktui Jurčiui mes turėtume būti dėkingi ir už tai, kad iš Niujorke esančios Darbininko spaustuvės jis parvežė į Lietuvą unikalią rankraštinę Maironio poemos Mūsų vargai knygelę ir perdavė Maironio lietuvių literatūros muziejui (kol kas depozito teisėmis).

 

Dar viena knygelė – paties Maironio penktai laidai parengtas knygos Pavasario balsai maketas – į Lietuvą sugrįžo kartu su rašytojo Pauliaus Jurkaus archyvu (šiuo metu medžiaga tvarkoma ir tyrinėjama). 2007 metais šio straipsnio autorei, MLLM išeivių literatūros skyriaus vedėjai, lankantis stažuotėje JAV kultūrinių archyvų suradimo ir parvežimo klausimais, pavyko surasti šį unikalų eksponatą.

 

Abu didžiojo dainiaus kūrybos perlai neaiškiomis aplinkybėmis buvo išvežti iš Lietuvos. Tyrinėdama šių rankraščių atsiradimo Amerikoje versijas, galiu teigti, kad nežinomas asmuo paėmė juos iš Lietuvos (viena prielaida – iš Maironio namų, kita – iš spaustuvės) ir traukdamasis nuo antrosios sovietų okupacijos išsivežė į Vokietiją, o vėliau – į JAV. Suvokdamas neįkainojamą kūrinių vertę, ieškodamas jiems saugesnės vietos, tas nežinomas asmuo rankraščius apie 1950 metus atnešė į Darbininko spaustuvę ir atidavė vedėjui tėvui P. Gedgaudui. Pastarasis perdavė juos saugoti istorikui V. Gidžiūnui, kuris abiejose knygelėse įspaudė savo asmeninius antspaudėlius. Pastarasis siekė, kad magiška Maironio žodžio galia pagelbėtų žadinti patriotinius lietuvių jausmus ir savastį svetimoje žemėje, todėl nusprendė Pavasario balsus perduoti ne tik saugoti, bet ir publikuoti ilgamečiam laikraščio Darbininkas  redaktoriui Pauliui Jurkui. Bendraujant su P. Jurkumi Niujorke, ne kartą buvo žadama perduoti Pavasario balsų knygos maketą į Maironio namus. Tokius ketinimus ir patikinimus jis įrašęs ir savo dienoraščiuose. Deja, ankstyva rašytojo mirtis neleido jam pačiam to įvykdyti. Rašytojo dukra Daina sudarė man puikias galimybes peržiūrėti Bostone ir Niujorke esantį archyvą. Atrinkta vertinga archyvinė medžiaga dabar persiųsta ir parvežta į Maironio namus.

 

Gauti Maironio rankraščiai bei Maironio gimimo diena – spalio 21-oji paskatino atidžiau pažvelgti į paslaptingą kūrėjo kelią, kuris prasidėjo XIX amžiaus pabaigoje. 1885 m. J. Mačiulis Aušroje (Nr. 7–8) Zvalionio slapyvardžiu publikavo pirmą eilėraštį Miškas ūžia. 1885 m. išspausdinta ir St. Maironio slapyvardžiu pasirašyta pirmoji poezijos knygelė, kurioje buvo 45 eilėraščiai ir libretas Kame išganymas? Debiutinėje knygelėje suformuluotos pagrindinės Maironio kūrybos temos, išryškintos estetinės nuostatos, kurios vėliau buvo plėtojamos ir gilinamos. Eilėraščiai Miškas ūžia, Oi, neverk motušėle, Marija, Marija, Užmigo žemė, Išnyksiu kaip dūmas, Išsisupus plačiai vakarų vilnimis, Už Raseinių ant Dubysos, Uosis ir žmogus ir kiti tapo branduoliu perleidžiant knygą ir papildant ją vis naujais eilėraščiais. Juozas Brazaitis rašė: „Jo poezijoje pulsavo reali gyvenimo kova, net žūtbūtinė. Su kovojančio abejojimais, nuovargiu, suklupimais, desperacija, kuri išspaudžia prisipažinimus: neregėti aušros... ir veltui dvasią raminti norėjau, aplinkui vien tamsią naktį regėjau... Per daug didžios kliūtys ir per daug silpnos jėgos, kad nepagautų neviltis. Tačiau reikėjo drąsinti; reikėjo pačiam pirmiausia išsikalbėti, kad rytuos aušra jau teka, kad laikai jau mainos... Kai kada net bravūriškai reikėjo vyti pesimizmą, kuris paralyžiuoja jėgas ir kovos nuotaiką. Su įsitikinimu, su išvidine jėga ir skaitytojas buvo sugestionuojamas kovoti ir tikėti laimėjimu.“2

 

Maironis visą gyvenimą rašė vieną poezijos knygą – Pavasario balsai. Jam gyvam esant išėjo 4 laidos – 1885, 1905, 1913, 1920 metais. Tačiau tikėtina, kad pats poetas, leisdamas antrąją knygos laidą, suklydo ir pavadino ją trečia. Pasak J. Brazaičio: „Kada ir kur pasirodė antras Pavasario balsų leidimas, neteko susekti. Prof. V. Biržiška mano, kad jo iš viso nebūta. Trečiąkart išleistas Lietuvių laikraščio lėšomis Peterburge 1905 m. su parašu Maironis (J. M-lis). Jame jau 13 naujų eilėraščių. Ketvirtas leidimas Kaune 1913 m., iš viso 74 eilėraščiai. Naujų duota 20. Penktas leidimas Tilžėje 1920 m. 110 eil., naujų 32. Šeštas leidimas pavadintas Maironio raštai I Lyrika, Kaune 1930 m., viso 131 eilėraštis. Naujų – 24.“3

 

Baigęs seminariją,Maironis buvo pasiųstas dirbti įPeterburgo katalikiškąją dvasinę akademiją. Penkiolika metų dėstė moralinę teologiją, administravo studentų reikalus, rašė teologijos doktoratą. Už nuopelnus profesinėje srityje buvo įvertintas: jam suteikti profesoriaus, teologijos mokslų daktaro, Mogiliovo ir Žemaičių kapitulų kanauninko, prelato titulai. Peterburge jo širdis ilgėjosi Tėvynės, troško dirbti Lietuvos žmonėms, o „ne svetimus paukščius lesinti“. Rašomi prašymai bažnytinei vyresnybei davė vaisius: 1909 metais jis perkeliamas į Kauno seminariją rektoriaus pareigoms. Čia pat netoliese nusiperka buvusių grafų Pacų rūmus.

 

Grįžimas į Lietuvą suteikė Maironiui naują kūrybinį impulsą. Vaizduotę audrino gimtoji žemė, svajinga Nemuno ir Nėries santaka, didingi senamiesčio mūrai. Dažnai keliaudavo pas seserį Kotryną Lipčienę į Bernotus, braidžiodavo rasotomis pievomis, rinko žibutes, susimąstęs vaikščiodavo Luknės ir Dubysos pakrantėmis, su vaikaičiais grybaudavo ir uogaudavo netoliese esančioje giraitėje. O ir Kaunas, jo jaunystės miestas, kuriame studijavo, teikė dvasiai įkvėpimo. Čia jis susipažino su Saulės gimnazijos mokytoja Jadvyga Stanelyte, nuspalvinusia jo gyvenimą ir kūrybą romantiškomis spalvomis. Deja, užsikrėtusi šiltine jaunoji mokytoja staiga mirė.

 

Kaune pradėjo kurti poemą Mūsų vargai. Laiške L. Girai 1912 m. sausio 28 d. Maironis rašė: „Į pirmą numerį („Vaivorykštės“) galiu atsiųsti pirmąją dalį naujai pradėto poemato „Mūsų vargai“. Pernai vasarą aš ją parašiau (apie 600 eilių), bet kada parašysiu antrą, o rasit ir trečią dalį, ir ar kada prisirengsiu, Dievas žino.“ Ši dalis buvo išspausdinta 1913 m. Vaivorykštėje. Atskira knyga poema pasirodė 1920 m. (Maironis. Mūsų vargai. Poema penkiose dalyse, Kaunas), antrasis leidimas – Maironio Raštai,Epas, t. 2, Kaunas, 1926).

 

Pirmojo pasaulinio karo neramumai paliko žymių poeto kūryboje. Per grėsmingus įvykius kartu su seminarijos auklėtiniais jis buvo evakuotas į provinciją, į Vašakėnus. Vėliau, kai seminarija buvo uždaryta, Maironis apsigyveno pas pažįstamą kleboną Kazlauską Krekenavoje. Vaizdingos apylinkės, ramybe dvelkiantis gamtos grožis teikė įkvėpimo ir naujų kūrybinių minčių. Čia poetas susipažino ir susibičiuliavo su klebono pussesere ir jo šeimininke Apolonija Petkaite. Maironis sukūrė ir dedikavo jai keletą eilėraščių. Lyriškas jos paveikslas suteikė spalvingų bruožų Donės Staugailaitės personažui poemoje Mūsų vargai.

 

Per trejetą metų Krekenavoje Maironis sukūrė daug naujų eilėraščių, užbaigė poemą Mūsų vargai. Poemoje buvo pavaizduota politinė, istorinė ir visuomeninė 1906–1920 metų situacija Lietuvoje. Į šį, pasak Vaižganto, „eiliuotą istorijos veikalą“ įpinti asmeniniai Donės Staugailaitės, Jono Sutkaus ir Barzdos veikėjų likimai.

 

Brolio Benedikto Jurčio pastangomis iš Amerikos parvežtoje knygelėje Maironio ranka surašytos kelios poemos Mūsų vargai dalys.Rankraštis įrištas į kietus juodo kolenkoro viršelius. Nugarėlėje aukso spalvos šriftu užrašyta: Maironio raštai. Knygelėje be įklijų yra 81 lapas. Pirmajame Maironio ranka užrašyta:

 
Mūsų Vargai
Poema

Antroji dalis (šis užrašas užbrauktas – V. P.)

II
Sutkaus Jono Šeimyniškas Gyvenimas svetur
 
 

Juodu rašalu prirašyti 37 puslapiai. Yra braukymų, taisymų, ant parašytų eilučių ar viso lapo Maironis kruopščiai ir tvarkingai užklijavo popieriaus juosteles su nauju tekstu. 38-ame rankraštinės knygelės puslapyje, viršuje, dešiniajame kampe užrašyta – Maironis,o per puslapio vidurį – Trečioji dalis.Tai poemos Mūsų vargai tęsinys.Prirašyti 54 puslapiai.

 

Antroji poemos dalis rašyta ant mažesnio formato liniuoto popieriaus, o puslapiai sunumeruoti paprastu pieštuku; trečios dalies tekstas rašytas ant lygaus balto popieriaus ir puslapiai sunumeruoti melsvos spalvos pieštuku. Galime spėti, kad tekstai sukurti skirtingu metu ir tik vėliau sujungti bei įrišti.

 

Šis vertingas radinys svariai papildo MLLM saugomą Maironio rankraščių archyvą.

 

Pavasario balsų rankraštis atskleidžia, kaip jautriai ir kruopščiai poetas rengė penktą knygos laidą.

 

1990 metais šio maketo kopija buvo aprašyta profesorės I. Slavinskaitės. Maketo kopija iš Amerikos per Albertą Zalatorių į Lietuvą pateko 1989 m. Profesorė sako: „...rašytojas A. Vaičiulaitis perteikė Maironiui priklausiusio 1913 metų Pavasario balsų išleidimo kopiją.“

 

Laikant rankose ir vartant knygos lapus, pageltusias įklijas, širdį užlieja nenusakomi jausmai, tarsi švelni skraistė apgaubia kūrybinis Dainiaus švytėjimas. Pirmame lape įklijuotas Maironio laiškas su prašymais ir nurodymais redaktoriui. Kampe įrašyta data – 1919 09 19. „Augštai Gerbiamasis Tamsta! Labai ir labai prašyčiau Tamstos, kad čia pridedamas eiles: „Mano b. Draugui“ atspausdintumite „Pavasario balsuose“, bet ne pačiam gale, o tik tuojau po eilučių, kurios taip skamba: „Tiek sykių proto prityrimas... o baigęs: Širdelė mano paklausyk Ak jo bent kartą paklausyk“. Jei tas dalykas reikalautų daug darbo ir būtų sunkus, tai meldžiu patalpinti arti galo, bet visgi ne pačiame gale, kad nebūtų jos paskutinės knygoje. Taip pat anksčiau prisiųstas Balladas apie Čičinską ir Medviagalio kalnas būtų geriau patalpinti greta su kitomis Balladomis, kur Šatrijos kalnas ir Jūratė ir Kastytis. Su aukšta pagarba Maironis“.

 

Reikėtų atkreipti dėmesį, kad knygoje eilėraščio Mano b. Draugui yra du beveik identiški rankraštiniai variantai. Prie antro rankraščio įrašyta data – „19/9.19“.

 

Pasinaudodamas ketvirta knygos Pavasario balsai laida, Maironis kruopščiai ruošia penktąją. Tituliniame lape jis pataiso išspausdintą tekstą „ketvirtą kartą atspausta ir padauginta“ ir užrašo ranka: „penktą kartą atspausta ir žymiai padauginta“.

 

Poetas redaguoja, taiso senus eilėraščius ir daugelyje lapų iš šono, apačios arba viršaus įklijuoja naujus, ranka rašytus tekstus. Čia pat ant knygos lapo įrašo naujus eilėraščius, nuosekliai juos sunumeruoja. Tarsi dailininkas tapo naują knygos paveikslą, kuriame atsiveria švytinti jausminga jo siela. Siekdamas, kad vienos spalvos liktų šešėlyje, kitos – labiau išryškėtų, pergrupuoja eilėraščius. Knygoje nuo 6-o puslapio prasideda įklijos. Jis įtraukia į knygą Praeliudium iš poemos Mūsų vargai; 8-ame lape ant priklijuoto popieriaus įrašytas eilėraštis Vilnius; 9-as lapas paklijuotas iš abiejų pusių: vienoje – eilėraštis Lietuva brangi, kitoje – Nedaugel Mūsų; 11-ame lape – Sunku gyventi; 12-ame – Duetas; 13-ame – Vasaros naktys. Tame pat lape prie Jaunimo Giesmės surašo nurodymus: „Dainuojant tą giesmę sulyg p. Naujalio labai gražiai sustatytų gaidų, patariama imti jos pirmą, antrą, septintą ir paskutinį posmą: a, b, c, d“. 19-ame lape įklijuota Jūratė ir Kastytis; 27-ame – eilėraštis Kam man Tu, Viešpatie, davei...; 32-ame lape tekstas taisytas, braukytas ir ant jo užklijuotas naujas lapelis su ranka parašytu tekstu. 35-ame lape iš šono užrašytas eilėraštis Atsiklaupęs prieš altorių, 37-ame – Giesmė su pastaba: „prie stebuklingo Šv. Panelės paveikslo Krekenavos bažnyčioje“. 39-ame lape – Vasaros naktys, 40-ame – Snieguotos Alpių viršūnės; 44-ame – Sudieu. 46-ame lape įklijuota keletas eilėraščių – A. P. (išvažiuojant); Kad šmeižė iš apmaudo priešų minia (apačioje nurodyta data – 1908 m.); Paskutinis akordas; „Mano b. Draugui“ (du eilėraščiai); 47-ame lape – Širdis ir Protas; 49-ame – Mūsų vargai; 50-ame – Nevėžis per karę; 57-ame – Miške suolelis, 58-ame – Nenusiminsiu; tarp 66-o ir 67-o lapų įklijuota Lietuva – Didvyrių Žemė; 72-ame lape – Poetui mirus; 75-ame – Lietuva par karę; 78-ame – Kovoj dėl šviesesnės vaikams ateities ir prie 79-o – Varpai.

 

Knygos gale įklijuotos iliustracijų kopijos – religinio turinio paveikslai, Kryžiaus kalno fragmentas, puikūs gamtos vaizdai, tautiniais rūbais pasidabinusių lietuvaičių, bičiulių nuotraukos. Toliau įklijuota baladė Medviagalio Kalnas (rankraštis, datuojama 10/9.19); Čičinskas (išspausdintas tekstas su pataisymais); pirmoji poemos Mūsų vargai dalis (spausdintas variantas, išleistas Vilniuje 1913 m., su pataisymais ir užrašu ranka ant viršelio: „Penkiose dalyse“, datuojama 29. XI 19). Knygelės viduje Maironio ranka įrašyti Praeliudium I, Praeliudium II; yra ir spausdintas antrosios dalies variantas.

 

1920 metais išspausdinta penkta Pavasario balsų laida atrodė ypač gražiai, švelniai glostė akį, malonino širdį.

 

Maironis – romantikas, lyrikas, svajotojas. Taip galima būtų apibūdinti ir jo poeziją. Maironio kūrybai įtakos turėjo lenkų, rusų, vokiečių romantinė literatūra, jis ypač mėgo A. Mickevičių, J. Słowackį, A. Puškiną, M. Lermontovą, F. Tiutčevą, M. Kolcovą, F. Schillerį ir J. W. Goethe. Reikėtų prisiminti, kad jis gyveno ir kūrė XIX amžiaus pabaigoje ir XX pradžioje, tuo metu, kai formavosi dabartinė literatūrinė lietuvių kalba. Beveik kiekvienas anų laikų rašytojas turėjo susikūręs savo rašybą ir rašto ženk­lų sistemą. Aptariamas maketas atskleidžia Maironio taisymo, redagavimo ir tekstų tobulinimo darbą.

 

Didelė dainiaus kūrybos dalis skirta numylėtai Tėvynei Lietuvai ir jos žmonėms. Viską, ką norėjo pasakyti tautai, jis išsakė eilėraščiuose. Poetinis bendravimas leng­vas ir paprastas, aiškus kaip saulėta diena. Maironis jautriu žodžiu paliečia žmogaus širdį. Jo eilėraščiai, parašyti klasikine forma, liejasi kaip kalnų šaltinio vanduo, maloniai glostydami ausį ir džiugindami širdį. Profesorius Juozas Girdzijauskas teigė: „Maironis... ne tik galutinai įteisino silabotoninę eilėdarą, bet ir atvėrė naujas perspektyvas jos raidai, kartu nulemdamas ilgalaikį jos dominavimą lietuvių literatūroje.“4

 

Pirmąja poemos Mūsų vargai redakcija, išleista 1920 metais, ir tų pat metų Pavasario balsų laida Maironis užbaigė vieną ryškesnių ir svarbesnių savo kūrybos etapų. J. Brazaitis rašė: „Maironio poezija nėra sau tikslas. Ji nėra tik grynas estetinis pasigrožėjimas. Maironio poezija yra verdančių verpetų, kovos poezija. Kovos nuotaika reiškiasi tiek patriotinėj, tiek asmeninėj srity. Kovoja poetas su savimi ir laimi vardan etinių idealų. Kovoja su išorine priespauda ir tautos gyvenimo rutina vardan pažangių tautinių visuomeninių idealų.“5

 

Maironis, rašęs ir kūręs jausmingą romantišką lyriką, siekęs atskleisti pasaulio grožį, net nenujautė, kokias pinkles jam ruošia nedraugai. Abu kūriniai užkliuvo lenkomanams, vienas jų ir tapo didžiausiu „įkalčiu“, dėl kurio Maironiui nebuvo suteiktas vyskupo titulas. Lenkai kunigai šmeižė jį ir rašė skundus į Romą.

 

Viename laiške muziejaus vedėjas Bern. Brazdžionis kreipėsi į Romoje esantį rašytoją A. Vaičiulaitį, prašydamas pagalbos: „Kol dar tebesu savo vietoje, prisiminė man vienas dalykas, kurį dabar Pats, būdamas Vatikane, galėtum Maironio garbei padaryti. Gal atsimeni, kad jis (t. y. Maironis), rodos, 1908 m. buvo numatytas kandidatu į vyskupus ir vieno lenko ar lenkomano buvo bjauriai apšmeižtas. Tas šmeižiantis dokumentas su M. poezijos ištraukomis, kur vietoj mylimos – tėvynės gerbiamas skaistybės gynėjas įsodino mergelę, turėtų būti kur nors Vatikano archyvuose. Jei Pačiam pasisektų užtikti, nurašyti ar kaip kitaip nuimti, padarytum didelį Maironiui patarnavimą. O šis vyras dar atgims kartą mūsų tautai. Dar gyvos jo dainos žmonių ir jaunimo širdyse. Su dideliu pakilimu suskamba dar „Lietuva Brangi“, „Marija, Marija“ ir kiti jo kūrybos posmai. Ir tai vienintelė paguoda.“6

 

Visą gyvenimą kruopščiai ir sąžiningai ėjęs kunigo, seminarijos rektoriaus pareigas, Maironis skausmingai išgyveno bažnytinės vyresnybės šaltumą jo asmeniui. Liudytojų teigimu, jis tris kartus buvo siūlomas vyskupo titului gauti. Išlikusiame rankraštyje prasiveržia Maironio nuoskauda: „Vyskupiška mitra seniai būtų mane į kapus nuvarius. Bet, iš antros pusės, aš negalėjau nejausti pažeminimo, kai Roma nuo manęs kratos, kaip nuo kokio prasikaltėlio. Dievuliau mano! Aš visą amžių ištikimai tarnavau Bažnyčiai, sąžiningai ėjau savo pareigas, kaip Lietuvos patriotas netarnavau rusų valdžiai Štai jau 20 metų Kauno seminarijoje rektoriauju ir galiu net po mirties drąsiai pasakyti, kad nei vienas rektorius tiek nepadarė ir materialiai, ir mokslo atžvilgiu Rektoriavau sunkiausiais karo ir visokių reformų laikais.”7

 

1931 metais kunigui buvo suteiktas tik protonotaro titulas. Drįstu teigti, kad iki šios dienos Maironio nuopelnai profesinėje srityje dar nėra tinkamai įvertinti. Visais laikais, o ypač okupacijos metais, tie, kuriems buvo paranku ir naudinga, iškreiptai piešė Maironio paveikslą, sumenkindami jo darbus ir nuopelnus Lietuvai.

 

Į gyvenimo pabaigą Maironis užsisklendė, rezignavo ir skausmingai išgyveno neteisėtus kaltinimus. Viename pamoksle rašė: „Kaip nepastovi žemiškoji garbė ir kaip greit mainosi žmonių nusistatymas ir nuomonės! O mes tiek kartų tai aklai miniai pataikaujame, kad jai patiktume, kad iš jos išmelstume žiupsnelį tuščio pagyrimo.“8

 

Maironis mirė 1932 metų birželį. 1936 metais Dainiaus garbei name, kuriame jis gyveno 1910–1932 metais, buvo atidarytas Maironio muziejus. Iš pat pradžių buvo saugomas tik poeto archyvinis palikimas. Vėliau paskirtas globos komitetas 1940 metais patvirtino Maironio muziejaus statutą. Jame buvo išplėstos muziejaus archyvų kaupimo ribos: „4. Prie Maironio muziejaus gali būti organizuojami ir kitų jo amžininkų rašytojų skyriai.“9 Pirmuoju oficialiu muziejaus direktoriumi (1940–1944) buvo paskirtas Bernardas Brazdžionis, kuris ir pradėjo visų lietuvių rašytojų archyvinės medžiagos kaupimą.

 

Šiuo metu muziejuje sukaupti turtingi rašytojų rinkiniai, kuriuose saugoma per 250 tūkstančių eksponatų. Naujai medžiagai atrasti, parvežti rengiamos ekspedicijos, vykstama į stažuotes bei į įvairias keliones ne tik Lietuvoje, bet ir į kitus pasaulio kraštus. Muziejininkai kaupia, tyrinėja, saugo, restauruoja, eksponuoja, populiarina gautą medžiagą, rašo straipsnius, leidžia archyvinius leidinius.

 

Apsilankius MLLM galima apžiūrėti aštuonis Maironio memorialinius kambarius, kuriuose gyveno poetas ir jo sesuo Marcelė bei sesers Kotrynos vaikai; parengta jam skirta literatūrinė ekspozicija; taip pat yra salių, skirtų lietuvių literatūros raidai atskleisti nuo Mažvydo iki sovietmečio; veikia išeivių rašytojų kūrybą atspindinti ekspozicija; nuolat rengiamos laikinos, rašytojų jubiliejams skirtos bei fotografijos ir dailės parodos.

 

Maironio rinkinys sudaro fondų branduolį: jame yra poeto fotonuotraukų, dokumentų, laiškų, baldų, meno kūrinių, asmeninių daiktų, veikia memorialinė biblioteka. Kiekvienas eksponatas, buvęs Dainiaus gyvenimo dalimi, branginamas ir saugomas. Ypatingą vertę sudaro rankraštinis palikimas, kuris suteikia galimybę iš arčiau pažvelgti ir pajusti rašytojo kūrybinį procesą.

 

Maironio rankraštiniame archyve saugomi laiškai, rankraščiai, mašinraščiai, pamokslai lenkų ir lietuvių kalbomis, paskaitos. Deja, kūrybinių poeto rankraščių išlikę nedaug. Fonduose saugomi išleidimui parengti keturi rankraštiniai tekstai: Raštai, I tomas (lyrika),drama Didysis Vytautas – karalius, libretas Nelaimingos Dangutės vestuvės, trumpas pasaulinės literatūros vadovėlis. Yra šeši storoki sąsiuviniai, prirašyti įvairiausių kūrinių. Išlikę knygų su poeto taisymais ir redagavimais, prierašais. Seniausia knyga su autoriaus taisymais – St. Garnio slapyvardžiu išleista poema Tarp skausmų į garbę (1895).

 

Kiekvienas Maironio rankraštis turi neįkainojamą vertę. Tačiau ypatingą dėmesį reiktų skirti knygos Pavasario balsai 1920 metų laidai su poeto taisymais, koregavimais. Šis eksponatas išskirtinis ir savo literatūrine verte, ir Maironio asmenį charakterizuojančiais faktais. Maketas tampa nebyliu liudininku, atskleidžiančiu poeto daliai tekusį sielvartą. Pasirodžius penktai Pavasario balsų laidai ir pasipylus nepagrįstiems kaltinimams, tarsi išsipildė pranašiški jo žodžiai: ištraukę žmogų akyse, prieš sočią žiovaujančią minią, prekiauja gyva jo dvasia ir rodo perpjovę krūtinę... Todėl, rengdamas naują knygos laidą, jis bandė ištrinti, panaikinti tai, kas kritikams užkliuvo – negailestingai nubraukė visas dedikacijas, „mūzų“ vardus. Tarsi rėžtuku raižė, niokojo tai, kas jam buvo brangu ir artima, tai, kas jo paties buvo sukurta. Knygelės gale Maironis įklijavo eilėraštį Skausmo skundas, kuris tampa atsaku jo nedraugams. Rankraštyje prierašas: spausdinti tik po mano mirties. (Eilėraštis eksponuojamas parodoje.)

 
Naujoji Romuva
2008, Nr. 4