Poezijos pavasaris       Šių metų Poezijos pavasario prizui nominuotos penkių poetų šešios pernai išleistos knygos: Vlado Braziūno „Priedainė“ (Apostrofa) ir „Saula prė laidos“ (LRS leidykla), Jono Kalinausko „Miego meistras“ (LRS leidykla), Elenos Karnauskaitės „Pasaulio krašte“ (Druka), Rimvydo Stankevičiaus „Laužiu antspaudą“ (LRS leidykla) ir Agnės Žagrakalytės „Visa tiesa apie Alisą Meler“ (LRS leidykla).

„Nemuno“ klausimas nominantams:

 

Kokios dabartinės lietuvių poezijos tendencijos jus džiugina, o kokios kelia abejonių? Jeigu būtų jūsų valia, ką vainikuotumėte šių metų Poezijos pavasario ąžuolų vainiku?

 

Vladas BRAZIŪNAS:

 

Pamenu, Geteborgo knygų mugės metais vienas švedų kritikas apie dabarties lietuvių poeziją sakė, kad ji taip pratryškusi, jog kokių aiškesnių visuotinių linkmių nusakyti neįmanoma, tiksliausia ją būtų apibūdinti kaip neįtikėtinai įvairią. Na, jis, aišku, sprendė iš lietuvių poezijos antologijos, verstos Lianos Ruokytės ir Jurio Kronbergo, taigi sprendė iš tų balsų, kurie pirmiausia sudarytojai Donatai Mitaitei bus pasirodę saviti ir mūsų poeziją pristatyti tinkami. Šitaip žiūrint, varietas delectat.

 

Bet kodėl tad ne itin mane džiugina, tarkim, kasdienis periodikoje spausdinamų eilėraščių srautas? Bet kodėl tad mano naujoji (atnaujinta) „Poezijos pavasario“ sudarytojo patirtis man kėlė daugiau liūdesio nei džiaugsmo? Na, nekalbu apie tuos vardus ir žmones, kuriuos pažįsti, iš kurių beveik žinai, ko gali laukti, ar – dar smagiau – beveik žinai, kad kuris iš jų pajėgus tau pateikti ir visišką staigmeną. Bet šitie poetai pažįstami ne tik man. Skaitytojams ir literatūros kritikams, tendencijas bei linkmes nustatinėjantiems, taip pat. Tad neimsiu čia kaitalioti jų riboženklių.

 

Trikdo kas kita. Trikdo didelės dalies rašančiųjų, pradedančiųjų ir jau senokai pradėjusiųjų kone ištisinė neatspara keletui eilėraščių modelių ar tipų, net klišių: jos, regis, gožia rašančiųjų savivoką ir neišvengiamai – bet kokią individualią raišką. Atskiras eilėraštis (dažniau tik eilutė ar įvaizdis) gali pasirodyti ir visai originalus, bet štai skaitai antrą, trečią eilėraštį, paskiau... antrą, trečią, dešimtą autorių – kaip atskirti? Sudarytojas stengiausi būti nešališkas, norėjau, kad manęs, kiek įmanoma, neveiktų jokios autorių pavardės, kad rungtųsi vien tiktai patys eilėraščiai, tad pirmiausia sukėliau juos visus vienan kompiuterio dokumentan, skaičiau ir daviau paskaityti namiškiams – jausmas nepavydėtinas. Lyg vieno kolektyvinio žmogaus monologas. Tiesa, žmogaus, bandančio persikūnyti čia į jautrią drungnai ašarojančią mergelę, čia į jaunuolį, nesuprasi, ar besikeikiantį iš įtūžio, ar iš atsainumo, čia į dar ką... Šitas kolektyvinis eilėraščių (toli gražu ne poezijos) rašytojas, neretai savimyla, agresyviai ginantis savo negrabumą, neturintis elementaraus formos jausmo, nerimą man kelia.

 

Gaila, nebėra vietos pakalbėti apie gražias išimtis, nes džiugina, nes poezija – jos. Tepaminėsiu vieną: Indrė Meškėnaitė, „Poezijos pavasario“ debiutantė.

 

Laureato vainiką atiduočiau vienam iš nominantų. Neatspėjot, nesu naivus.

 

Jonas KALINAUSKAS:

 

Nežinau, kas jam nutiko – kvailam ir beviltiškam varniūkščiui, dar nekaltais pūkiniais padaigais, iškritusiam iš lizdo palubėse. Jo motina, gera mano pažįstama, visaip rėkaliojo ir skraidžiojo aplink – ką aš galėjau daryti? Parsinešiau užantyje namo – ilgais betoniniais koridoriais – drebantį ir be jokios vilties, paleidau viduryje vidinio atminties kiemelio, po rabarbarų lapais; jis sustingo vaškuolės ūksmėje; paskambinau keliems nepažįstamiems draugams ir viską išklojau – sako, taigi jau turi katę, kurią manai įsigyti iš laiptinės kaimynės... Bet ta pasimirė, o katė įlindo į plokščią televizorių LCD-TV LG 37LC41 37 ir dabar jis transliuoja vienu kanalu daugiau visuomeninio prezidento reklamų. Tačiau! Ką jūs sau manot, varniūkštis pradėjo dėti vištų kiaušinius ir juos begėdiškai ryti, po to vieną paliko – varnos. Šv. Velykoms iš jo išsirito penki straksintys palubėse viščiukai, jie nulesė visas mažas akeles, kurias buvau prisiklijavęs, kad galėčiau ryte pasižiūrėti į pasaulį visai naujomis akimis. Nebežinojau, ką ir beveikti… Jakovo klinika pasiūlė padaryti iškamšą ir laikyti tarpulangyje, kad atbaidytų vištas, kurių čia niekas nebuvo matęs nuo Žygimanto Augusto laikų; matau – bus nemalonumų su Seimo kanceliarija ir pan., taigi nunešiau į netoliese stūksantį vaikų darželį. Buvo ramus vidudienis, siesta, visi susėdę aplink G. G. Marguezą taikiai rūkė žolę po standžiais cukinijų lapais ir nekreipė dėmesio, kad pasirodžiau vienomis glaudėmis ir raudono atlaso naktine kepuraite su mėlynu šilko kutu; vienas tik metė: „Palik, darysim atrakciją“; išpūstų dūmų kamuoliukai kudakavo, gražiai atsimušdami į cinamonines šiltnamio sienas; mačiau savo gyvenimo išnašas, peteliškes ant lūpų virš vandens, Kauno brūzgynuose prie Jiesios upės pasiklydusį Borutą, vis tebeieškantį pečialindos lizdo, dar kai ką, ko negaliu viešai sakyti; bet tai nutinka kiekvieno gyvenime; persukau filmą atgal – ties ta vieta, kur pakeliu ranką, atsisveikindamas su kelio dulke kvepiančiu saulėlydžiu, nupieštu ant sienos, tik… visa tai netilpo į eilėraštį, kanonus, formas; taip ir nesuradau jo – varniūkščio – ryte jau buvo išmestas pro langą ir netiko naudojimui, tada pasakiau – nereikia!

 

Ilgai mąsčiau. Kokios tendencijos dabarties poezijoje? Kokia poetinė tradicija, stilistikos pokyčiai? Deja, nieko apie tai negaliu pasakyti. Matau vidiniuose atminties kiemeliuose tai, kas nebetelpa į mano eilėraštį, ambicijas, pripažinimą, o mainais pasiūlė nedaug – tiesiog išgyvenimą. Matau ievmedžio šaką, Kauno pajiesyje palinkusią virš veido, apkritusio karčių žiedlapių lietumi...

 

O jeigu rimčiau – šiųmetinius poezijos laurus skirčiau Rimvydo Stankevičiaus knygai „Laužiu antspaudą“.

 

Elena KARNAUSKAITĖ:

 

Ta pirmadienio popietė ir taip buvo tiršta. Ją dar sutirštino senokai girdėtas Donaldo Kajoko balsas ir „... klausimas galėtų būti maždaug toks: kokios lietuvių poezijos tendencijos džiugina ir kokios kelia abejonių?“

 

Iš pradžių nemaniau, kad bus sudėtinga atsakyti, bet kuo ilgiau galvojau, tuo viskas atrodė sudėtingiau. Kodėl? Galbūt visų pirma dėl to, kad dabarties poezijos laukas iš tikro yra labai platus, labai įvairus, tad bendras tendencijas įžvelgti gal ir sunkoka. Kita vertus, kai imiesi vertinti, apibendrinti, lyg ir pretenduoji į tam tikrą profesionalumą. Taigi bandau apsibrėžti, kokio profesionalumo iš manęs tikimasi. Nesu profesionali literatūros kritikė, bet šiuo atveju galėčiau kalbėti kaip profesionali skaitytoja. Taip jau atsitiko, kad pastaruoju metu teko nemažai skaityti pačių jauniausių kūrėjų poezijos. Tiesą pasakius, manau, kad būtent jaunųjų kūrybiniai bandymai ir galėtų būti tas lakmuso popierėlis, nusakantis šiokias tokias bendrybes, nes kas, jei ne karta, kuri alsuoja į nugaras gyviesiems „klasikams“, geriausiai sugeria tai, kas sklando ore, ką būtų galima pavadinti „gyvąja“ literatūros tradicija. Nenorėčiau čia vartoti tokių sąvokų kaip pozityvu ar negatyvu. Tiesiog pasakysiu, kad jaunųjų kūrėjų mėgstamiausios temos maždaug tokios: miestas, meilė, mirtis, erotika, šventraščio motyvai. Atrodo, kad šiuo požiūriu nil nove sub sole. Vis dėlto yra šioks toks skirtumas nuo vyresnės, jau pripažintos kūrėjų kartos. Ne tematikos prasme, bet pasaulėjautos. Dabar jau reikėtų remtis konkrečiomis pavardėmis ir konkrečiais literatūriniais faktais (tekstais), nors neaišku, ar po kelerių metų mano minėti jaunieji poetai bus išleidę pirmąsias knygas.

 

„Rudens akademijoje“ skaitydama Ievos Gudmonaitės, Kotrynos Andriuškevičiūtės, Violetos Marozaitės, Jurgio Viningo, Agnės Zujevaitės eilėraščius pajutau, kad jauniausiajai kūrėjų kartai būdingas tam tikras pasaulėjautos fragmentiškumas, dinamiškumas, nenoras ar negalėjimas stabtelėti, įsižiūrėti. Tokią pasaulio jauseną apibrėžčiau parcouro terminu. Jaunieji poetai slysta per gyvenimą tarsi traceriai miesto gatvėmis niekur ilgėliau nestabteldami, tai yra gražu, kartais tragiška, kartais dramatiška, kartais ironiška, bet, drįsčiau teigti, ne visada autentiška. Ir dabar jau norėčiau grįžti prie platesnio lietuvių poezijos lauko, neapsiriboti vien jaunųjų poetų tekstais. Manau, kad būtent autentikos kartais galima pasigesti itin profesionalioje dabarties kūrėjų poezijoje. Priminsiu, kad kalbu kaip skaitytoja. Nes kam tekstai rašomi, jei ne skaitytojams? Tegu eilėraštis būna ne krauju pasirašytas, tegu poetas mane apgauna taip darąs, bet ar ne žavu būti meistriškai „apgautam“?

 

Į antrą D. Kajoko klausimo dalį galima atsakyti labai tiesmukiškai, įvardijus vieną iš penkių nominantų, bet nedarysiu šito, nes man labai gražus skaičius 5. Esam penki nominantai, tai primena pentagramą arba penkiakampę žvaigždę. Jeigu įvardysiu kurį nors iš mūsų, taip tarsi suardysiu vieną iš man svarbių šio ženklo simbolinių reikšmių (Pitagorui ir jo sekėjams pentagrama reiškė kūno ir dvasios harmoniją).

 

Sužinojusi šių metų „Poezijos pavasario“ nominantų pavardes, supratau, kad esu ne tik poezijos skaitytoja, bet ir klausytoja, nes „girdžiu“, kaip Vladas Braziūnas „ištaria“ savo eilėraštį („...šešios epušės lentelas...“), „girdžiu“ Rimvydą Stankevičių, pusbalsiu skaitantį „...viena gera dvi išvirkščios...“, „girdžiu“, kaip krinta Agnės Žagrakalytės eilėraščio „nagučiai“ ant „kultūrinio leidinio“. Būdama „pasaulio krašte“, prisipažinsiu, dar negirdėjau Jono Kalinausko balso, bet gal „Miego meistrą“ ir reikia skaityti, o ne klausyti?

 

Manau, tikrasis vainikas puošia Poezijos mūzos, sulig kiekvienu pavasariu aplankančios Lietuvą, galvą, o kokiu vardu – Kaliopės, Polymnios ar Eratos – ją prisišaukiame, gal ne taip ir svarbu.

 

Rimvydas STANKEVIČIUS:

 

Mano nuomone, lietuvių poezija (ypač XX a. antros pusės ir šio amžiaus pradžios) užima išskirtinę vietą pasaulio poezijos kontekste. Galbūt tai skamba kiek šališkai ir tuščiagarbiškai, bet nuoširdžiai taip manau, turėdamas omeny ne tik vieną ar kitą atskirą poetą, bet būtent tendenciją, fundamentą, ieškojimo kryptis. Vėlgi nekuklu, tačiau mūsų poezijos situaciją galėčiau sugretinti su Lotynų Amerikos prozininkų magiškojo realizmo sąjūdžiu, įplieskusiu naują gaisrą pasaulio literatūroje. Vien Vytauto Bložės, amžiną atilsį Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio, Donaldo Kajoko, Aido Marčėno poezijos veikalai dabarties ir ateities poetams atvėrė tokias plačias poetines erdves, kad kiekvienas šių autorių atskirai galėtų į pasaulį išleisti po atskirą poetinę gentį, su atskirais literatūros srovių pavadinimais.

 

Gera tendencija ir ta, kad šie autoriai išties turi nemažą būrį pasekėjų ar mokinių, kuriuose pasėtas grūdas visai neprastai sudygo. O dar pridėjus neįtikėtiną, bet akivaizdų faktą, kad į poezijos sales sugrįžta publika (vien anšlagai – kur dairais), tad galima būtų drąsiai pasvajoti ir apie lietuvių poezijos populiarumą tarptautinėje plotmėje. Telieka prisiminti, kaip elgėsi magiškojo realizmo atstovai Lotynų Amerikoje – jie nustojo rungtis tarpusavyje, pripažino vieni kitus to paties galingo gaivalo sudėtinėmis dalimis, o kultūros galvos pasižiūrėjo į tai kaip į valstybinį, tiksliau – tarpvalstybinį reikalą.

 

Pranašauju, kad dar man gyvam esant rimčiausiuose pasaulio universitetuose, literatūros katedrose lietuvių poezija bus dėstoma atskira (ir nepasirenkama, o privaloma) disciplina.

 

Štai tokia, gal kiek Ostapo Benderio kalbą Vasiukuose primenanti lietuvių poezijos ateities vizija.

 

Na, o kokios blogosios tendencijos? Tai netalentingų mokinių, „melioratorių“, primityvintojų ir epigonų legionai. Taip jau yra, kad patys galingiausi guru palieka didžiausius tokių „sekėjų“ pulkus. Todėl pačios blogiausios tendencijos arba mados šiandienos poezijoje yra jaunimo „gedavimas“ ir „marčėnavimas“.

 

Na, dar ir dėl leidybos neramu. Tai gali lemti lietuvių poezijos raidos sulėtėjimą ir niekais paversti mano svajones apie „lietuviškąjį sprogimą“ pasaulio poezijoje.

 

Kadaise kultūrinėje spaudoje jau esu išsakęs savo nuomonę, kad visos literatūrinės premijos (gal išskyrus Nacionalinę) turėtų būti daugkartinės. Tuomet pašlovinta būtų tikrai geriausia metų knyga, nesiremiant kriterijumi: autorius „gavęs“ ar „negavęs“. Tokiu būdu iš publikos (ir pedagogų, mokančių vaikus šiuolaikinės literatūros) regos lauko neiškristų geriausių autorių knygos, apie kurias nekalbama, joms neskamba fanfaros vien todėl, kad autoriai visas premijas yra gavę. Manau, tai nesąžininga ne tik geriausių Lietuvos poetų, bet ir publikos atžvilgiu – juk augančiai kartai tokiu būdu formuojamas supratimas apie gerą poeziją. Be to, ir laimėti laurus vien dėl to, kad esi „pakenčiamiausias tarp negavusiųjų“ – nėra itin malonu.

 

Jei man būtų leista apdovanoti geriausią šių metų poezijos knygą – apdovanočiau Aido Marčėno „Šokius“.

 

Agnė ŽAGRAKALYTĖ:

 

Manau, jog poezija nėra koks broileris, kad reikėtų jaudintis dėl jos masės. Paprastai normalūs, dėl literatūros nepasimaišę žmonės per savo gyvenimą „suvartoja“ apytiksliai dvidešimt eilėraščių. Skaitytojas, ne kas kitas, pasirenka sau svarbų ir pasirinkimo metu grojantį eilėraštį.

 

Kai ieškodavau naujų, dar „nesispausdinusių“ talentų į PDR’ą, kasdien mirkdavau internetiniuose poezijos tvenkiniuose, – kai per dieną akis išmoksta pervaryti šimtus eilėraščių ir atsijoti grynuolius, suima siaubas, kiek tų poetų daug ir kaip greitai jie visi mimikrinasi, virsdami mažais kajokais-grajauskais-strielkūnais etc., arba stebėdavau, kaip visus pagauna viena bendra banga, lyg maldami skirtingus prieskonius naudotųsi bendra kavamale. Kiekvienam profesionaliam poetui (labai bjaurus ir ginčytinas terminas) tenka po pusšimtį ataidinčių neprofesionalų, kurių aistros ir įniršiai sutelkdavo tokius tirštus ginčų debesis, kokių nepamatysi virš profesionalių kritikų kaktų. Šiuos ieškojimus pabaigiau, mintu tik tuo, kas išspausdinta knygose, – jei poezijos rinkinyje randu bent vieną ėdrų, mane pjaunantį, man čiulbantį ar pravirkdantį eilėraštį – juo ir džiaugiuosi.

 

Šiais metais (skaičiuoju nuo sausio mėn.) perskaičiau 21 poezijos knygą – tad visų, šiemet išleistų, dar neįveikiau ir kažin ar spėsiu susirankioti.

 

Šių metų PP laurus skirčiau Rimvydui Stankevičiui. Jis poetas, ir nieko čia nebepakeisi.

 

Manau, jei jam neuždėsite vainiko, ąžuolo lapai patys prasikals iš vidaus ir apjuos jo kaklą.

 
Nemunas
2009-05-14