Kristina Sabaliauskaitė. Silva Rerum: romanas. – V.: Baltos lankos, 2008.

Romanas „Silva rerum“ Lietuvoje buvo sutiktas kaip malonus netikėtumas ir netgi savotiška sensacija. Iškart buvo apdovanotas pirmąja Jurgos Ivanauskaitės premija, susilaukė gerų įvertinimų iš dailės istorijos bei literatūros specialistų, o taip pat – iš skaitytojų. Nenuostabu – autorė, profesionali menotyrininkė, ne tik nemaža laiko praleido Lietuvos ir Europos archyvuose prie XVII a. istorinių šaltinių (laiškų, memuarų, testamentų, raštų, aprašų), tačiau, turėdama ir žurnalistės darbo patirties, sukūrė išties jaudinantį, patrauklų pasakojimą, kuriam netrūksta nei fatališkos meilės istorijos, nei detektyvo elementų, taipogi – subtilaus humoro bei ironijos.

Antra vertus, itin įdomus ir pats vaizduojamasis laikotarpis – LDK barokas, XVII a. bajoriškosios kultūros erdvė. Autorė perkelia skaitytoją tiesiai į jos tirštį – „su autentiškomis audinių faktūromis, spalvomis, brangakmenių žėrėjimu, patiekalų skoniais ir kvapais“ (viršelio citata). Skaitytojas – gurmanas tikrai turėtų tai įvertinti. Ir nesinervinti dėl lotyniškų ir prancūziškų citatų bei išnašų gausos, pateikiamos puslapių apačioje – juk sunku įsivaizduoti kultūringą bajorišką to meto atmosferą be šių kalbų. Lotyniškai buvo parašyta daugelis to meto didikų bibliotekose sukauptų leidinių, šia kalba rašomi moksliniai darbai, ji figūravo universitetiniame gyvenime. Lotyniškoji raštija ir šiandien tebėra viena iš svarbiausių mūsų senosios raštijos dalių. Taigi pavadinti istorinį romaną „Silva rerum“ (lotyniškai – „daiktų miškas“) – vadinasi, atiduoti duoklę ne tik laikmečiui, bet ir to meto kultūrai, mentalitetui, gyvenimo būdui. Juk silvomis buvo vadinamos ne kas kita, kaip Lietuvos bajorų „šeimos knygos“, kur, be tokių reikšmingų gyvenimo įvykių kaip gimimo, vestuvių ir mirties datos, būdavo įrašomos ir įvairios sentencijos, eilėraščiai, patarlės, per iškilmes sakyti tostai, sveikinimo kalbos ir panegirikos. Galima įsivaizduoti, kokių įdomybių ten būta, kokių siužetų ir peripetijų slypėta. K. Sabaliauskaitės romano siužetas išaugęs tokiame „daiktų miške“. Tai bajorų Norvaišų šeimos istorija, vykstanti Milkantų kaimo dvarelyje ir užgriebianti kazokų nusiaubtą Vilniaus miestą, jo vienuolynus ir universitetą, o pabaigoje, jaunajam Kazimierui Norvaišai išvykstant į Bazelį, randanti savo tąsą ir europinėje erdvėje. Kadangi istorija – barokinė (itališkai barocco – „keistas“, „įmantrus“), o barokas kaip dailės ir architektūros stilius pasižymi ir prabangos, didingumo, rafinuotumo, ir natūralistinių elementų bei grubumo deriniais, tai šiame „daiktų miške“ galime rasti visko. Ir šventumo, ir aistros, ir palaidumo, ir šiek tiek mistikos (istorijos apie baziliskus – velniškus siaubūnus, žudančius savo žvilgsniu), ir paprasto, kasdienio gyvenimo žavesio (Jono Motiejaus Norvaišos rūpestingai prižiūrimas Milkantų dvaro sodas). Teigiama romano pusė – ta, kad autorė vartoja realistinį pasakojimo būdą, pasižymintį patrauklia, turtinga kalbėsena, žodžio spalvos jutimu, loginių kirčių išdėstymu, sakinio ritmikos nuojauta, subtilia ironija. Jau nekalbu apie autentiškų detalių gausą. Jomis galima iš tiesų gurmaniškai mėgautis. Ir nors skaitytojui gali pabosti nuolat žvelgti į išnašas – tai daryti teks. Juk vargiai tarp mūsų atsiras išminčius, žinąs, ką reiškia „cyrulikas“, „tutorius“ ar „sindikas“ – įvairių to meto pareigybių įvardijimas (pavyzdžiui, tutorius – ne kas kitas, o asmeninis namų mokytojas, korepetitorius).

Nepaprastai įdomus ne tik aplinkos (pvz., vienuolynų – į vieną stoja Uršulė Norvaišaitė, Jono Motiejaus dukra) aprašymas, bet ir kuriami psichologiniai veikėjų portretai. Toji pati Uršulė, įsimylėjusi palaidūną bajorą Joną Kirdėjų Birontą, pabėga iš vienuolyno, o Birontas, nors ir sužeistas Amūro strėlės, neketina atsisakyti savo audringo gyvenimo būdo. Mirtis ir meilė, šventumas ir palaidumas – priešpriešos, kurias galima pavadinti barokiškomis, bet nesuklysime, jei laikysime jas amžinomis ir artimomis, ko gero, visiems literatūros stiliams.

Sunku šį romaną lyginti su kuriuo nors iš lietuvių istorinių romanų. Jis atrodo unikalus – nepanašus nė į vieną (bent jau iš tų, kuriuos skaičiau, o skaičiau, deja, ne itin daug, nes istorinis lietuvių romanas, be Petro Dirgėlos, kaži ar pasižymi didesniais kūrybiniais ieškojimais, atkakliu didžiulės medžiagos studijavimu ir autoriaus raiškos specifika, kuri irgi yra nepaprastai svarbi). Kyla pagunda lyginti „Silva rerum“ su prancūzų rašytojos, akademikės Marguerite Yourcenar romanu „Filosofinis akmuo“ apie viduramžių alchemiką ir atsiskyrėlį Zenoną. Bet Yourcenar kūrinys – kitokio pobūdžio: filosofinis, akcentuojantis mistiškus atsiskyrėlio ieškojimus ir išgyvenimus, Dievo ir žmogaus santykius – temas, būdingas viduramžių kultūrai. K. Sabaliauskaitės romanas unikalus tuo, kad įtaigiai ir meniškai atskleidžia mažai žinomą Lietuvos istorijos tarpsnį, tos kultūros klodus, kurią sovietmečio metu buvome bepamirštą – bajoriškąją kultūrą, lotyniškuosius tekstus, šeimų „daiktų knygas“, liudijančias, koks savitas, įdomus, tegu ir pasidalijęs socialine prasme (į bajorus ir valstiečius) buvo Lietuvos gyvenimas. Sovietmetis mums įteigė, kad be valstietiškosios kultūros, daugiau nieko ir nebuvo. Buvo tik socialinė nelygybė, išpuikę bajorai, kurie tesugebėjo karti ir plakti baudžiauninkus, na, ir „viežlybųjų būrų“ „socialistinis“ pasipriešinimas. Bet juk užtenka ir šiandien pasižiūrėti į Lietuvos dvarus, kad suprastume, kokie kultūros židiniai tai buvo. Ir ką iš jų sovietmečiu padarė „viežlybieji būrai“. Neretas dvaras ir šiandien yra naikinamas valdžios ir aplinkinių gyventojų abejingumo ir nenuovokos.

K. Sabaliauskaitės romanas neskirsto veikėjų į blogus ir gerus, teisius ir neteisius. Čia galime sutikti dorą bajorą ir apsileidusį, ištvirkusį valstietį. Ir atvirkščiai. Sakyčiau, tai ne tik didelė gyvenimo, bet ir meninė tiesa, kurią autorei pavyko pasiekti. Antra vertus, autorė – sąžininga rašytoja ir nepiktnaudžiauja nei skaitytojo sentimentalumu (užtat „Silva rerum“ nepateks į perkamiausių knygų dešimtukus), nei jo fobijomis (tai dar viena svari priežastis nepatekti į dešimtuką). Minėdama baziliskus, legendinius siaubūnus, besislepiančius Vilniaus požemiuose, ji nepuola su pasimėgavimu aprašinėti bazilisko baisumo ar keistumo, nekalbant jau apie tai, kiek nekaltų mergelių jisai, išropojęs į dienos šviesą, suryja. Baziliskas, ir tas pavaizduotas su subtilia ironija – kaip žmogus, negana to, turįs „mėlyno kraujo“ (tai Jonas Kirdėjus Birontas, kurio mįslingų pilkų akių žvilgsnis užhipnotizuoja Uršulę Norvaišaitę).

Mistiška pavadinčiau nebent knygos nuotaiką ir pasakojimo būdą, kuris įtraukia, pavergia ir nepalieka abejingo net skeptiko. Autorė sugeba kurti ryškius vaizdus – nesistebiu, jei kada romanas būtų ekranizuotas. Kinematografinis pradas jame – aiškiai užkoduotas. Man ekranizuota „Silva rerum“ patiktų labiau už besikapojančius karo lauke lietuvius. Juolab kad autorė ir apie karus turi ką pasakyti – kazokų antpuolio scenos Vilniuje vertos atskiro žodžio. Bet čia svarbesnis ne pats karas, o tai, ką jis palieka – išplėštas bibliotekas, sudegintus meno kūrinius, suniokotus muziejus, sugriautus vienuolynus, išžudytas vienuoles. Paradinis karas galbūt gali būti ir savaip gražus. Iškilmingas. Tačiau knygos autorei ir jos sukurtiems personažams gyvenimo geismas, gyvenimo gaivališkumas ir troškimas būti laimingiems kur kas svarbiau, nei paradinis karingumas, kurį istorinius romanus rašantys vyrai neretai sureikšmina.

Skaitytojų dėmesiui pateikiama romano ištrauka pasakoja apie Vilnių ir Lietuvą svetimšalio – prancūzo Jeano – lūpomis. Iš pradžių nemėgęs „keisto šiaurės miesto“, Jeanas pamažu prie jo įpranta. Žinoma, prisirišti prie miesto jam padeda meilė. Tačiau svarbu kitkas – žvilgsnis į mus iš šalies. Kokie mes esame, kokie atrodome, ar neniekiname turtų, kurių nesuvokiame turintys, ar negarbiname, anot Jeano, „visiško niekalo“?.. Kaip Vilniaus gyventojas, atsidūręs Prancūzijoje, matytų vietinius gyventojus?.. Kaip jis prisirištų prie kitos šalies?.. Ar jis ją pamiltų?.. Tai klausimai, aktualūs ne tik emigrantams, keliautojams, bet, sakyčiau, ir užkietėjusiems namisėdoms. Visiems, kam gimtinė – ne tik gyvenamoji ir darbo vieta, bet ir susiklosčiusių per ilgus amžius tradicijų, papročių, vilčių ir troškimų žemė.

„Draugo“ šeštadieninis priedas „Kultūra“