Maila Talvio ir Vincas Kudirka. G. Didelytės pieš.       1858 m. gruodžio 31 d. Vilkaviškio apskrityje Paežerių kaime Motiejaus Kudirkos ir Elzbietos Jasiulevičiūtės šeimoje gimė sūnus Vincas. Šiandien sukanka lygiai 150 metų nuo jo gimimo. Per savo neilgą gyvenimą (mirė 1899 m. lapkričio 16 d. Naumiestyje) Vincas Kudirka nuveikė nepaprastai daug. Lietuvių tautinio atgimimo ir kultūros istorija neįsivaizduojama be jo asmenybės. Jis buvo tautos žadintojas, Didysis Varpininkas, labai daug prisidėjęs prie lietuvių tautinio sąmoningumo ugdymo, savo leidžiamu laikraščiu „Varpas” raginęs nusimesti svetimųjų jungą, patiems spręsti savo tautos likimą. Lietuvių kultūroje Vincas Kudirka buvo ne tik poetas, bet ir pirmasis mūsų satyrikas, publicistas, pasaulinės literatūros šedevrų vertėjas į lietuvių kalbą, kompozitorius.

 

Sovietiniais metais Vinco Kudirkos vardas buvo sąmoningai nutylimas dėl ideologinių priežasčių. Ir dabar mūsų platesnės visuomenės istorinėje atmintyje Kudirkos asmenybę tarsi dengia užmaršties šydas. Neturime knygų, populiariai pasakojančių apie jo gyvenimą ir veiklą. 1937 m. buvo išleista Juliaus Būtėno biografinė apybraiža „Vincas Kudirka”, prasidėjus atgimimui 1988 m. jos leidimas pakartotas. 2007 m. išleista profesorės Reginos Koženiauskienės knyga – jubiliejinė studija „Būkime šviesos ir tiesos vaikai”. Lietuvių rašytojai, deja, neįamžino Kudirkos paveikslo savo kūryboje. Todėl turime būti dėkingi suomių rašytojai Mailai Talvio (Marija Winter-Mikkola, 1871–1951), kurios grožinių kūrinių herojų prototipas yra Vincas Kudirka, apie jį rašoma jos atsiminimuose, publicistikoje.

 

Kelionės į Lietuvą

 

Marija Winter gimė 1871 m. Suomijoje, Hartalos dvare, liuteronų pastoriaus Adolfo Magnuso Winterio ir Julijos Malvinos Bonsdorf šeimoje. Ji baigė aukštesniąją mergaičių mokyklą Helsinkyje. Mergaitė nuo vaikystės domėjosi literatūra, anksti pradėjo rašyti. Jos plunksnos bičiulis suomių rašytojas Kazimieras Leinas pasiūlė jaunajai kūrėjai slapyvardį Talvio, suomiškai reiškiantį žiemą. Rašytoja savo gimtojoje Suomijoje daug dirbo suomių liaudies švietimo, blaivybės, tautiškumo išsaugojimo srityse. 1893 m. Marija ištekėjo už Helsinkio universiteto docento, o vėliau profesoriaus, kalbininko Josepo Mikolos (Joosepp Mikkola, 1866–1946). Jis buvo garsių profesorių, to meto lyginamosios kalbotyros korifėjų rusų Filipo Fortunatovo, Aleksandro Potebnios, kroato Vatroslavo Jagičiaus mokinys. Lyginamosios kalbotyros tyrinėjimuose lietuvių kalba, kaip viena seniausių gyvųjų indoeuropiečių kalbų, buvo ir tebėra labai svarbi. Nemažai kalbininkų atvykdavo ir atvyksta į Lietuvą, kad ją išmoktų. 1871 m. profesorius Fortunatovas lankėsi Lietuvoje, tyrinėjo Liudvinavo apylinkių tarmę, užrašė lietuvių liaudies dainų ir jas atskiru rinkiniu publikavo.

 

Gavęs universiteto stipendiją, kalbos tyrinėjimo tikslais 1894 m. gegužės mėnesį į Lietuvą atvažiavo Josepas Mikola su žmona Marija. Jaunoji pora į Lietuvą keliavo iš Maskvos dvi paras traukiniu, trečios klasės vagonu, pro Smolenską. Trumpai paviešėjo Vilniuje pas Marijos dėdę, artilerijos generolą Hugo Bonsdorfą, pabuvojo Kaune, susitiko su Antanu Baranausku. Iš Kauno garlaiviu „Perkūnas” nuplaukė į Plokščius, pas Sofiją ir Petrą Kriaučiūnus.

 

Plokščiai spaudos draudimo metais, kai juose gyveno Kriaučiūnai, buvo lietuvybės židinys. Pats Petras Kriaučiūnas (1850–1916) tautinio atgimimo istorijoje yra išskirtinė asmenybė. Baigęs Seinų kunigų seminariją ir Petrapilio dvasinę akademiją, jis nepriėmė paskutinių kunigo šventinimų. Atleistas iš akademijos savo paties prašymu dėl pašaukimo stokos, Varšuvos universitete išlaikė egzaminus mokytojo diplomui gauti. 1881–1887 m. mokytojavo Marijampolės gimnazijoje, dėstė klasikines kalbas ir fakultatyviai – lietuvių kalbą. Jis buvo tikras lietuvybės apaštalas, įtraukęs į lietuvių tautinį atgimimą daug Marijampolės gimnazistų, lietuvių ūkininkų vaikų. Dr. Kazys Grinius savo „Atsiminimuose” jų priskaičiavo apie 80. Atleistas iš mokytojavimo kaip politiškai nepatikimas, neieškojo Rusijoje pelningesnės vietos, kurią su savo kvalifikacijomis būtų lengvai gavęs, bet liko Lietuvoje, apsigyveno Plokščiuose, vertėsi taikos teisėjo darbu. Akylai žandarų stebimas, toliau tęsė lietuvybės veiklą. Jo žmona Sofija buvo ištikima vyro pagalbininkė. Kriaučiūnų namuose lankydavosi Antanas Baranauskas, Jonas Jablonskis, Kazimieras Jaunius, Juozas Tumas-Vaižgantas ir daug kitų žymių lietuvių kultūros žmonių.

 
Plokščiuose
 

Josepas ir Marija atvažiavo į Lietuvą, kuri kaip ir jų tėvynė Suomija, buvo carinės Rusijos pavergta. Suomija Rusijai atiteko 1809 m. po rusųšvedų karo, o jos užgrobimą įteisino Vienos kongresas (1815 m.), po Napoleono karų braižęs pasaulio žemėlapį didžiųjų ir galingųjų valstybių interesų naudai. Todėl abu su didele simpatija žiūrėjo į lietuvius. Rašytoja grožėjosi Lietuvos gamta, įžvalgiai pajuto pavergtos tautos žmonių gerumą, jų dvasią. Maila Talvio taip atsiminė pirmąją viešnagę Plokščiuose: „Ponia Zofija turėjo nedidelį sodą, kuris priminė žemiško rojaus kampelį. Jis rodė, ką gali duoti Lietuvos žemė, jei ji bus prižiūrima. Čia žydėjo visa lietuvių liaudies dainų augmenija. ‘Žalia rūta’, aišku, buvo garbingiausioje vietoje, o ‘balta lelijėlė’ kaip miškas kėlė kvepiančius varpelius. [...] Vakarais, atlėgus kaitrai, sėdėjome ant suolelio po ąžuolu. Kaip sidabrinis savo vaga tekėjo Nemunėlis, kaip dūmoti debesys liūliavo svyruokliai ir kitokie gluosniai jo pakrantėse, neseniai nušienautose pievose lakstė jaunų arklių kaimenė, [...] o toliau už dirvų grįžtančios iš darbo merginos ir vaikinai traukė savo dainą: „Sėjau rūtą, sėjau mėtą,/ sėjau lelijėlę,/ sėjau savo jaunas dienas/ kaip žalią rūtelę.”

 

Iš kažkur į vakaro dvelksmą įsimaišė jazminų kvapas... dangus liepsnojo... lakštingalos ėmė derinti savo balsus...”

 

Abu – ir Josepas, ir Marija – Plokščiuose mokėsi lietuvių kalbos. Kalbininko mokytoju buvo pats Petras Kriaučiūnas, pakviesti iš kaimo žmonės sekė lietuvių pasakas, dainavo dainas. Marija klausydavosi moterų dainų, užrašinėjo melodijas ir žodžius, pati su jomis dainuodavo. Sofija Kriaučiūnienė, mokydama Mariją, kaip vaizdinę priemonę dažnai naudojo mažą baltą kačiuką, su kuriuo žaisdama sudarinėdavo trumpus sakinius.

 

Plokščiuose pas Kriaučiūnus Vincas Kudirka viešėdavo dažnai. Jų pažinties data nėra tiksliai žinoma. Greičiausiai jie susipažino 1890 m., daktarui tik pradėjus dirbti Šakiuose, nors manoma, kad tai galėjo įvykti ir anksčiau, Varšuvoje. Kriaučiūnas ir Kudirka tapo artimais bičiuliais, juos suartino bendras darbas Lietuvos labui. Amžininkų atsiminimu Kriaučiūnai Kudirka rūpinosi kaip savo vaiku.

 

Rašytojos pažintis su Kudirka

 

1894 m. pradžioje trys daktaro Kudirkos kolegos – Juozas Bagdonas, Kazys Grinius, Petras Matulaitis – diagnozavo savo bičiuliui įsisenėjusią tuberkuliozę ir patarė jam važiuot gydytis į pietų kurortus. Tais metais orai Lietuvoje buvo gražūs, daktarą sulaikė „Varpo” reikalai, ir gydytis jis išvažiavo tik metų pabaigoje. Gražiomis vasaros dienomis jis dažnai atvažiuodavo į Plokščius. Čia 1894 m. liepos mėn. Josepas ir Marija susipažino su Kudirka ir susibičiuliavo. Kadangi jiedu užrašinėjo lietuvių liaudies dainas, kartu pas kaimo žmones eidavo ir daktaras Vincas. Grįžus namo, Kudirka padėdavo Marijai užrašyti tai, ko ji pokalbių su kaimo žmonėmis metu nespėdavo. Marija dainuodavo lietuvių liaudies dainas, pritariant Kudirkos smuikui. Jie daug kalbėdavo apie abiejų pavergtų tautų – suomių ir lietuvių likimą, jų ateitį. Rašytoja labai gerai suprato sunkią lietuvių padėtį, nes, jos žodžiais tariant, „ta žydinti žemė yra tokia nelaiminga, tiek per šimtmečius trypta karų ir prievartos. Ir tautą spaudžia tokia didžiulė priespauda, jog visos gėlės atrodo, lyg jos būtų kapinėse.”

 

1894 m. pabaigoje Vincas Kudirka išvažiavo gydytis į pietus. Po gydymosi grįžęs į Lietuvą 1895 m. pavasarį, dirbti gydytojo darbo nebeturėjo jėgų. Tada jis apsistojo Naumiestyje pas Valeriją Kraševskienę, kuri daktarą pasišventusiai globojo. Tų pačių metų vasarą jis gyveno pas Kriaučiūnus. Josepas ir Marija tą vasarą antrą kartą atvyko į Lietuvą ir porai savaičių užsuko į Plokščius. Viešnagė buvo liūdna, nes Kudirka buvo labai pasiligojęs. Marija ligoniui buvo kaip tikra gailestingoji sesuo. Sofija Kriaučiūnienė atsimena, kaip, ,,giedrai esant, ji išnešdavo į sodą jo patalą, patiesdavo ant žolės, pasodindavo ligonį ir, atsisėdus šalia, taisydavo pagalvius. Dainuodavo jam savo gražiu balsu suomių ir lietuvių liaudies dainas, kurių čia buvo pramokusi.”

 

Nepagydomai sergąs Kudirka caro valdžios buvo tebelaikomas pavojingu nusikaltėliu – ji budriai sekė kiekvieną daktaro žingsnį. Žandarai pririnko įkalčių ir 1895 m. vasarą jį areštavo. Rašytoja buvo arešto liudininkė ir jį beveik dokumentiniu tikslumu aprašė savo apysakoje „Idėjos auka”: „Žandarai perskaitė arešto įsakymą. [...] Pasiruošti reikėjo kuo greičiau. Ką jis padarė? Kur jį veža? Kada išleis? To jie nežinojo; jiems tik įsakyta jį areštuoti. [...] Jau temo. Krapnojo lietus, ir pietuose griaudėjo perkūnija. Miškas stovėjo tamsus, tylus, tai šen, tai ten pakildavo vėjo šuoras ir stipriai supurtydavo jį. Debesys kaip dideli kalnai slinko dangumi, o švystelėjęs žaibas bemat nušviesdavo žemę.

 

Daktaras užsivilko paltą, Elyza padavė kepurę. Zofija per pečius apsupo didelę skarą. Žandarai stebėjo tylėdami. Nė viena moteris neverkė, nė viena nedejavo. Sutemos savo marška slėpė jų kenčiančius veidus. [...] Daktaras paėmė Zofijos ranką ir prispaudė ją prie lūpų. Zofija apkabino jį ir ėmė kukčioti. Elyza nenorėjo paleisti daktaro rankos; ją prispaudė prie krūtinės ir bučiavo, bučiavo. Kai žengė per priemenės slenkstį, blyks telėjo akinantis žaibas. Žaibo šviesoje jie paskutinį kartą matė vienas kitą. Daktaras įlipo į ratus, žandarai susėdo jam iš abiejų pusių. Vargais negalais jis paskutinį kartą pamojavo moterims. Šmaukštelėjo botagas ir arkliai pasileido risčia.”

 

Tai buvo paskutinysis Vinco Kudirkos ir Mailos Talvio susitikimas. Daugiau jie nebesimatė, pažintis tęsėsi laiškais iki daktaro mirties.

 

Vincas Kudirka Mailos Talvio kūryboje

 

Grįžusi į Helsinkį, Maila Talvio tais pačiais metais parašė apysaką „Idėjos auka” (paantraštė – kultūros vaizdelis iš Lietuvos). Ji buvo publikuota 1896 m. rašytojos kūrybos rinkinyje „Matyta ir išgyventa”. Suomių literatūros kritikai laikė ją vienu iš geriausių rinkinio kūrinių. Apysaka parašyta su didele meile Lietuvai, jos kaimo žmonėms ir pagrindiniams veikėjams, jie visi poetizuoti. Veiksmo vieta autentiška – Kriaučiūnų namai Plokščiuose, jų apylinkės, siužetas nesudėtingas. Turtingo lenkų grafo duktė Elyza atvyksta paviešėti pas savo mokytoją Zofiją ir čia susitinka savo jaunystės meilę, buvusį studentą, dabar jau daktarą lietuvį Petrą Budrį, visą savo gyvenimą atidavusį kovai už Tėvynės laisvę. Jaunystėje ji atstūmė Petro meilę ir ištekėjo už lenkų karininko. Dabar Elyza jau našlė, jos širdyje vėl atbunda meilės jausmas, ji nori tapti daktaro žmona. Petras Budrys atstumia moterį, nes suvokia, kad jau per vėlu, jis pasmerktas mirčiai. Neilgai trukus daktaras areštuojamas, tai sukrečia Elyzą, ji suvokia, kad mylimojo nebepamatys. Apysaka baigiama tragiška gaida: „Po dviejų dienų Elyza išvyko pas tėvą tęsti mylimojo gyvenimo darbų. Zofija liko vienui viena. Prieš Kalėdas atėjo pranešimas apie daktaro mirtį. Jis mirė kalėjime, nebaigus tardymo ir nesulaukęs teismo nuosprendžio.” Petras Budrys tapo tėvynės laisvės – idėjos, kuriai paskyrė visą savo gyvenimą, auka. Jo pradėtą darbą tęsia Elyza.

 

Veikėjų prototipai lengvai atpažįstami. Pagrindinis apysakos veikėjas – mirtinai sergąs, pasišventęs lietuvybei daktaras Petras Budrys – Vincas Kudirka, sodybos Lietuvos kaime šeimininkė Zofija Dovgird – Sofija Kriaučiūnienė, Zofijos viešnia Elyza Kochanovski turi Valerijos Kraševskienės ir pačios autorės bruožų. Romano „Dvi meilės”, publikuoto 1898 m., herojus Vytautas Dargis turi Vinco Kudirkos asmenybės savybių. Dargis – kilnus, gilių jausmų lietuvis inteligentas, išgyvenantis dėl savo pavergtos tautos likimo.

 

Maila Talvio su savo vyru Josepu Mikola dar kartą lankėsi Lietuvoje 1901 m. jau po Kudirkos mirties. Jaunystėje patirti įspūdžiai, susiję su Lietuva ir Vincu Kudirka, užfiksuoti jos publicistikoje, atsiminimuose „Nuo Nemuno pakrantės”, „Prisiminimas”, „Lakštingalų kraštas”, „Trys žmonės”. Iki 1900 m. konspiracijos sumetimais Maila Talvio niekur neminėjo Kudirkos pavardės. Rašytoja laikė Kudirką idealiu kovotoju už tautos laisvę, nepaprastai tauria asmenybe, kuriai reikia skirti ypatingą pagarbą ir meilę. Niekas taip gražiai ir poetiškai nepavaizdavo Vinco Kudirkos kaip mažos, taip pat kaip ir Lietuva, pavergtos suomių tautos atstovė Maila Talvio.

 

Prisiminimuose (1909 m.) ji pateikė tokį Vinco Kudirkos portretą: „Tarsi koks simbolis tarp mūsų gyvena vyras, kurį sutikus, visada pralinksmėja veidai ir kuris visą laiką atrodo ramus ir linksmas. Jis – tarsi Lietuvos įsikūnijimas, visi jos lūkesčiai ir kuo jie tapo. Jis skaistaveidis ir dailus, gražios rudos akys, šviesiais, minkštais, truputį ilgokais plaukais, kurie dažnai krinta ant veido; jo drabužiai visada be priekaištų – ypač prisimenu jo minkštus marškinius su šviesiai mėlynai siuvinėta krūtine, kurie jam taip tiko – ir mes mielai įkišdavome į kilpelę gėlytę. Jis aukštokas, gražiai sudėtas, greičiau stiprus negu silpnas, ir kalba skambiu balsu, kaip paprastai kalba muzikalūs žmonės. Jis visai neatrodo sergąs, jei jo švelni oda nebūtų buvusi tokia permatoma, skruostų raudonis ne toks ryškus. Nuostabiai jis moka slėpti savo ligą. Kai užeina kosulys, jis nepastebimai pasitraukia į savo mažą kambarėlį, o sunkiausias dienas jis leidžia tylioje vienatvėje; kaip gydytojas jis aišku gali stebėti savo kūno irimą. [...] Tačiau visada, kai prisimenu aną žaliuojančią vasarą, tuos mielus žmones, kurie kentėjo ir nešė visos tautos kryžių, prieš mano akis iškyla spindintis grožiu Kudirkos paveikslas. Ir jeigu aš pabandyčiau įkūnyti jį kokiame nors vaizde, jis turėtų būti panašus į vasaros vakarą jo tėvynėje – tylų, kvapnų, pilną melodijų ir liūdesio.”

 

Maila Talvio pirmoji vertė lietuvių rašytojų kūrinius į suomių kalbą. 1900 m. švedų kalba rašytoja, nenurodžiusi savo pavardės, išleido knygelę „Rusifikacija Lietuvoje”. Rašytoja niekada nepamiršo Lietuvos. 1917 m. gegužės mėnesį Helsinkyje vyko vakaras, kurio tikslas buvo supažindinti suomius su Lietuva ir jos kultūra. Jį surengė Suomijos sostinėje veikusi Lietuvių draugija, pirmininkaujama profesoriaus Jono Šimoliūno. Vakare pranešimą skaitė profesorius Augustas Robertas Niemis. Maila Talvio pasakė kalbą, kurioje prisiminė savo viešnagę Lietuvoje 1894–1895 m. ir kartu kėlė Lietuvos nepriklausomybės idėją. 1938 m. Lietuvos rašytojai kvietė Mailą Talvio atvykti į literatūros šventę, skirtą Lietuvos Respublikos 20-mečiui. Ji atvykti negalėjo ir laiške plunksnos broliams Lietuvoje rašė: „Dabar, kai aš su gailesčiu turiu atsisakyti dalyvauti pas jus šią dieną, kai lietuvių tauta ir jos rašytojai minės savo nepriklausomybės šventę, kartu su jumis dėkingai ir pagarbiai prisimenu pirmuosius kovotojus ir aukas. Taip pat prisimenu Plokščių kaimą, jo senus ąžuolus, po kuriais mūsų mažas draugų būrelis susirinkdavo vakarais, kai čiulbėjo lakštingalos, Nemunėlis bėgo kaip skystas sidabras, o merginos ir vaikinai dainuodami grįždavo iš pievų namo. Prisimenu bažnyčią ant aukštos kalvos, kurioje tėvai ir motinos, visi kaimo žmonės klūpodavo šventadieniais. Taip pat atsimenu tą naktį, kai buvo suimtas Kudirka, ir Kriaučiūno žodžius: kiekviena idėja reikalauja savo aukų... Kiek daug aš tada išmokau iš lietuvių kryžiaus nešėjų!” 1947 m. išleistoje atsiminimų ir kelionių įspūdžių knygoje „Pirštinės ir žiedai” įdėtas Vinco Kudirkos portretas. Tik rašytojos Mailos Talvio dėka suomių enciklopedijose minimas Vinco Kudirkos vardas.

 

Lietuviškai suomių rašytojos Mailos Talvio kūrybą galime skaityti profesoriaus Stasio Skrodenio dėka. Jis išvertė į lietuvių kalbą jos kūrinius, sudarė jos raštų tomą „Dvi meilės”, kuris išleistas 1994 m.

 

„Draugo“ šeštadieninis priedas „Kultūra“

2009-05-23