„Prof. Violetos Kelertienės praeitis, dabartis ir ateitis“ – taip pavadinome nedidelę parodėlę, kurią surengėme profesorės išleistuvių į pensiją proga Pasaulio lietuvių centre, Lemonte, balandžio 24 d. Praeitis – tai gausus profesorės išleistų, sudarytų knygų, straipsnių, recenzijų, pranešimų konferencijose šūsnis, dabartis – šiuo metu verčiama Žemaitė, skaitomos paskaitos, redaguojami žurnalai, ir ateitis – tai būsimos Kelertienės teks tų įžvalgos, vertimai ir mokslinės polemikos, kurių, tikime, sulauksime dar ne vienos. Balandžio 24 d. Pasaulio lietuvių centre profesorei surengėme palydėtuves į pensiją, kurias spaudoje jau aprašė Dalia Cidzikaitė („Draugas“, gegužės 2 d.), suminėjusi nemažai profesorės nuveiktų darbų. Tačiau šįkart į praeitį norėtume pažvelgti savo akimis, o apie dabartį ir ateitį leisime prasitarti pačiai profesorei.
Prof. Kelertienė daktaro laipsnį įgijo University of Wisconsin-Madison, čia 1984 m. apgynusi disertaciją „Diskurso tipai ir funk cijos sakytiniame ir rašytiniame pasakojime“ (remtasi lietuviškais sakytiniais ir rašytiniais tekstais). Kelertienė dar studijuodama susidomėjo naratyvo teorija, kalbos ir literatūros sąsajomis, vertimais (tiek jų teorija, tiek praktika), lyginamąja literatūrologija, prancūzų ir lietuvių proza. Šios sritys bei vėliau profesorės dėmesį patraukusios feminizmo ir postkolonializmo teorijos visada liko jos tyrimų, analizių ir dėstymo akiratyje. Tai atspindi jos sudarytos knygos, straipsniai, studentams dėstyti kursai, vesti seminarai.
1984 m. prof. Kelertienė pradėjo dirbti PLB Lituanistikos katedroje profesore asistente, 1991 m. jai buvo suteiktas Associate Professor vardas, 1993 metais, prof. Broniui Vaškeliui išėjus į pensiją, Kelertienė tapo katedros vedėja. Be veiklos universitete, profesorė daug prisidėjo prie kitų organizacijų veiklos. Kelertienė buvo viena iš BALSSI (Baltų studijų vasaros instituto) kūrėjų. Dvejus metus iš eilės ji sėkmingai organizavo šio instituto darbą University of Illinois at Chicago (1995–1996 ir 1996–1997 metais), surinko lėšų sėkmingai instituto veiklai. Daugybę metų prof. Kelertienė buvo aktyvi Baltijos studijų pažangos asociacijos (Association for the Advancement of Baltic Studies – AABS) veiklos organizatorė ir dalyvė, o 1996–1998 metais asociacijai ir vadovavo – buvo jos prezidentė. Profesorė taip pat buvo ilgametė Lituanistikos instituto vadovė (1988–1998).
Svarbus Kelertienės indėlis ne tik į Lietuvos, bet ir į Baltijos šalių, pasaulio literatūros raidą yra jos sudarytos ir redaguotos knygos. Jų yra keturios. Pirmojoje profesorės sudarytoje ir redaguo toje knygoje Išėjęs negrįžti. Marius Katiliškis gyvenime ir kūryboje (Čikaga: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1986) įžanginėje dalyje ji pastebi, jog ši knyga nubrėžia tam tikras Katiliškio kūrybos studijų kryptis ir grindžia tvirtą pagrindą tolesniems tyrinėjimams. Viena iš tokių naujoviškų studijų krypčių knygoje yra ir pačios Kelertienės išspausdinta analizė „Miškais ateina ruduo pasakotojas – nepriklausomybės epochos dainius“. Čia Katiliškio romanas lyginamas su Iliados epu, nagrinėjamas pa sakotojo diskursas ir daroma išvada, kad šiame kūrinyje pasakotojas aprašo pasirinktą kaimą kaip mikrokosmą ir vaizduoja nepriklausomybės laikotarpio žmones ir jų socialines galimybes istorijoje.
Anglų kalba išleista knyga Come into My Time: Lithuania in Prose Fiction, 1970–90 (Urbana: University of Illinois, 1992) yra vienintelė to laikotarpio lietuvių rašytojų kūrinių antologija, pasirodžiusi Vakaruose. Ją sudaro 15 į anglų kalbą išverstų lietuvių rašytojų tekstų, aštuonis iš jų yra išvertusi ar padėjusi versti pati profesorė. Šios knygos įvade ji pristato tuometinę lietuvių literatūrą, rašytojų padėtį, susiklosčiusią po nepriklausomybės praradimo, ir kviečia skaitytoją pajusti to laiko dvasią, perskaityti prozą tarsi alegoriją, kurioje meistriškai fiksuojamos isto rinės realijos, nacionaliniai proveržiai ir rezistencija, perteikti įvairiais literatūriniais tropais.
2006 m. „Baltų lankų“ leidykla išleido Kelertienės straipsnių rinktinę Kita vertus... Straipsniai apie lietuvių literatūrą. Ši knyga yra gražus profesorės, kaip literatūrologės ir kritikės, nueito kelio įvertinimas: pirmą kartą į vieną rink tinę surinkti jos straipsniai iš Metmenų, Akiračių, Aidų žurnalų. Kaip rodo pats knygos pavadinimas, į lietuvių literatūrą bandoma žiūrėti iš kitokios perspektyvos, ieškoma naujų įžvalgų. Išryškėja dvi svarbiausios įžvalgos, atvėrusios lietuvių literatūrai, o ir apskritai kultūrai, naujus apmąstymo ir analizės būdus. Tai straipsniai, kuriuose lietuvių auditorijai pristatoma tuomet Vakaruose paplitusi feministinė metodologija bei iki šiol neišsemta, lietuvių mokslininkų atsargiai vertinama postkolonializmo teorija. Kelertienė – bene pirmoji iš Baltijos šalių kilusi mokslininkė, pradėjusi taikyti postkolonializmo terminą posovietinio bloko šalims. Domėjimasis postkolonializmo metodo taikymu lietuvių literatūrai išaugo į didesnį sumanymą – sukviesti panašiai mąstančius mokslininkus ir išleisti knygą. 2006 metais prestižinė „Rodopi“ leidykla išleido profesorės parengtą knygą Baltic Postcolonialism. Įžanginiame žodyje Kelertienė pagrindžia sumanymo idėją postkolonializmo terminą taikyti posovietinėms šalims, taip pat išvardija priežastis, kodėl, jos manymu, terminas įtariai vertinamas Lietuvoje. Knygą sudaro dvidešimt straipsnių, kuriuos parašė penkiolika autorių, skirtų lietuvių, latvių ir estų literatūrai, kultūrai, istorijai, socialiniams klausimams aptarti, tarp jų – du Kelertienės straipsniai, kuriuose ji analizuoja postkolonijinio subjekto pasaulio ir savęs suvokimą lietuvių prozoje.
Be minėtų keturių knygų, Kelertienė yra parašiusi kelias dešimtis skyrių, kurie išspausdinti įvairiose kitų autorių knygose ir mokslo žurnaluose. Vienas iš paskutiniųjų straipsnių apie sovietmečio cenzūrą Lietuvoje išspausdintas knygoje History of the Literary Cultures in East-Central Europe: Junctures and Disjunctures in the 19th and 20th Centuries v. 3 (Amsterdam: Benjamins, 2007).
Violetos Kelertienės mokslinė veikla gausi mokslinių straipsnių. Kaip minėta, profesorė viena iš pirmųjų lietuvių literatūros kritikoje pradėjo taikyti postkolonializmo metodologiją. Tai ženklina ne tik jos redaguota ir sudaryta knyga Baltic Postcolonialism, bet ir straipsniai įvairiuose moksliniuose žurnaluose (pavyzdžiui, „Ričardo Gavelio postkolonijinis žmogus“, Baltos lankos, 2004; „Perceptions of the Self and the Other in Lithuanian Postcolonial Fiction,“ World Literature Today, Summer 1999).
Nemaža dalis prof. Kelertienės straipsnių yra skirta moters problematikai lietuvių literatūroje nagrinėti. Tai „Paskenduolė – žemiškoji, paskenduolė – dangiškoji: Empatija ar mizoginija?“ (Metmenys, 1995), „Kokio feminizmo Lietuvai reikėtų“ (Literatūra ir menas, 1992), „Paklusnumo pelkė ar pelkių dievas?“ (Metmenys,1987), „Moteris moterų prozoje: II“ (Metmenys, 1985) ir daugelis kitų. Kai kurios originalios ir įžvalgios Kelertienės literatūrinės analizės (pavyzdžiui, Antano Vienuolio „Paskenduolės“ interpretacija), galima drąsiai teigti, tapo lietuvių literatūros kritikos klasika ir yra įtrauktos į ne vieną kritikos rinkinį.
Kelertienės tyrimų lauke – ne tik konkretaus teksto analizė, bet ir tinkamiausių kritikos metodų paieškos lietuvių literatūrologijai ar jų raidos apžvalgos („Theories, Approaches, Applications: Possible Directions for Lithuanian Literary Scholarship“, Acta litteraria comparativa, 2006; „Lengvai pučia keturi vėjai lietuvių literatūrologijoje“, Metai, 1997; „Literatūros lankai: penkias - dešimtųjų metų enfant terrible šiandieniniu žvilgsniu“, Metmenys, 1981). Profesorė – viena iš tų Vakarų literatūros kritikių, kuri supažindino lietuvių literatūrologus su naujausiais literatūros analizės metodais.
Nemažas šūsnis Kelertienės parašytų lietuvių autorių knygų recenzijų, kurių didelė dalis paskelbta World Literature Today, Metmenyse, Akiračiuose, Journal of Baltic Studies, supažindino ne tik lietuvius, bet ir pasaulio literatus su lietuvių kūryba.
Viso pasaulio lituanistai gerai pažįsta profesorę Kelertienę. Niekas neklausia, kas redagavo Metmenis ir redaguoja Lituanus žurnalus. Visi žino atsakymą. Metmenis redaguoti Kelertienė kartu su prof. Rimvydu Šilbajoriu ėmėsi nuo 1996-ųjų. Daugiau kaip per dešimtį metų paskelbta daug reikšmingų straipsnių iš Lietuvos istorijos, literatūros, kalbotyros, meno ir kt. sričių. Metmenys – ilgalaikis išeivijos intelektualų brandintojas, savotiška XX amžiaus antrosios pusės nacionalinės savimonės Aušra. Dar gerokai prieš tapdama Metmenų redaktore, prof. Kelertienė slapta vežiodavo jų numerius į Lietuvą – o geležinės už dangos laikais laisvą mintį į Lietuvą nugabenti juk buvo kur kas sudėtingiau nei „balanos gadynėje“.
Prof. Kelertienė yra Lituanus žurnalo redaktorė nuo 1999 metų, bet dar dešimtmetį prieš tai ji taip pat buvo viena iš keturių jo redaktorių. Lituanus – reikšmingas žurnalas, atveriantis Lietuvos kultūrą žmonėms, neskaitantiems lietuviškai. Šis leidinys anglų kalba yra bene pats ilgaamžiškiausias ir įtakingiausias lietuvių kultūros atstovas kitakalbėje aplinkoje. Lituanus misija – skleisti lietuvių kultūros tyrimus ne lietuvių kalba, nunešti juos į pasaulio universitetų bibliotekas, į duomenų bazes ir tyrėjui ant darbo stalo – globaliame pasaulyje nuolatos aktualėja. Apskritai, abu prof. Kelertienės redaguoti žurnalai – Metmenys ir Lituanus – yra bene ryškiausios lietuvių kūrybinės minties trajektorijos išeivijoje.
Kita plati Kelertienės veiklos šaka – vertimai – glaudžiai siejasi su profesorės šiandieniniais darbais. Šiuo metu, gavusi University of Washington (UW), Seattle, Baltic Studies Program Bernice Kellog Fellowship stipendiją, Kelertienė verčia Žemaitę. Simboliška, kad pirmąjį Žemaitės apsakymą „Sučiuptas velnias“ profesorė išvertė dar rašydama disertaciją, o dabar po ketvirčio amžiaus vėl sugrįžo prie Žemaitės. Tai profesorės dabartis, apie ją pasakoja pati Violeta Kelertienė.
Kaip stipendininkė dalyvaujate University of Washington (UW), Seattle, Baltų studijų programos veikloje, jau skaitėte keletą paskaitų ten. Kokį įspūdį susidarėte tiek apie patį universitetą, tiek apie programą? Kuo jis skiriasi nuo PLB Lituanistikos katedros UIC?
Lituanistikos katedra UIC atsidūrė keblioje padėtyje, nes universitetas nebesupranta, kad katedra buvo įsteigta magistrantams ir doktorantams. O bakalaurų, kurių universitetas pageidautų, kažkodėl neatsiranda. UW Baltų katedra rengia tik bakalaurus, bet kadangi UW turi daug politinių mokslų (pvz., Henry Jackson School of International Studies) fakultetų ir institutų, atsiranda daugiau studentų iš įvairių specialybių. Čikagoje trūksta studentų susidomėjimo lietuviškais dalykais ir disciplinomis. Iš Šeštadieninių mokyklų studentai nejaučia atsakomybės siekti kitos pakopos mokslų – universitete. Seattle veikia Baltų programos bičiulių būrelis, kuris daug padeda katedrai ir domisi mokslų ateitimi. Susidaro įspūdis, kad yra didesnis studentų ir visuomenės susidomėjimas ir parama. Kita vertus, Seattle mažiau visuomeniškos veiklos negu Čikagoje ir jėgos neišsibarsto. Visi, kurie domisi lietuviška veikla, ypač universitete, anksčiau ar vėliau pasirodo Baltų katedroje, o UIC studentus vakarais ir savaitgaliais vilioja didmiesčio šviesos ir platūs galimybėmis save išreikšti horizontai. Džiaugiuosi, kad galų gale vėl lietuviai studentai UIC organizuojasi. Tokių bandymų būta ir anksčiau, bet paskutiniu metu organizuotai veikė tik magistrantai ir doktorantai bei katedros stažuotojai.
Pirmąjį Žemaitės apsakymą išvertėte rašydama savo disertaciją apie Žemaitę. Ar buvo sunku sugrįžti po tiek metų? Ar tokia laiko perspektyva padeda versti, ar – atvirkščiai – trukdo, reikalauja daugiau pasiruošimo?
Manau, kad po kitų mano vertimo projektų – nuo Vytauto Mačernio iki Ričardo Gavelio – turiu daugiau patyrimo, o, be to, darbas Lituanistikos katedroje per ketvirtį šimtmečio praplėtė mano žinių bagažą visais atžvilgiais. Tad dabar lengviau versti, nes įgūdžiai išdirbti. Tačiau Žemaitė nėra eilinis vertimas – vertėjui atsiranda daugybė mįslių, užtat smagu ir įdomu ją versti. Iš tikrųjų, vertimas retai būna lengvas užsiėmimas, ypač kai kalbos – lietuvių ir anglų – tokios skirtingos.
Su kokiais sunkumais ir iššūkiais susiduriate, versdama Žemaitę? Ar laikytumėte ją „sunkiu riešutėliu“ vertėjams? Gal turite kokių nors konkrečių pavyzdžių?
Didžiausias sunkumas yra Žemaitės kalba, nes ji rašė žemaičių tarme, kurios net ir žemaičiai profesoriai nesugeba šiandien iššifruoti. Antra, iškyla frazeologizmų problemos, nes Žemaitės agrarinė medžiaga ne visada turi angliškus atitikmenis. Daug žodžių šiandien reiškia kitką negu XIX a. pabaigoje, vertimo teorijoje jie vadinami „netikrais draugais“ – atrodo kaip šiuolaikinis žodis, bet jo reikšmė anais laikais buvo kita. Būtina nepasiklysti. Taip pat daugelis žodžių jau nepriklauso mūsų šnekamajai kalbai, daug skolinių, daug slavizmų, kurių nėra kaip nurodyti angliškai. Aš stengiuosi išlaikyti Žemaitės žemą kalbos registrą, šnekamosios kalbos ženklus, kad skaitytojas jaustų jos kalbos gyvumą, autentiškumą ir nors kiek patirtų panašų įspūdį, kaip modernus lietuvis, skaitantis jos rankraščius. Mat mano įsitikinimu, reikia grįžti prie neredaguotos Žemaitės, nes ji taip pat įdomi savo tarmiška kalba, ne tik savo moteriška problematika.
Šiuo metu ieškau žodžio „sletatatorius“, kurio jokiame žodyne dar nepavyko rasti.
Kokiais šaltiniais, papildoma medžiaga naudojatės versdama? Ar naudojatės kitų žmonių pagalba?
Dabar naudojuosi geriausiais žodynais, įskaitant ir 20 tomų „Lietuvių kalbos žodyną“, kuriame pilna posakių iš Žemaitės raštų (dažnai be reikšmės nusakymo). Turiu bene 6–7 jos raštų leidimus, kuriuose kartais randu atsakymus į savo galvosūkius, bet daugiau remiuosi leidimais, kurie artimiausi Žemaitės rankraščiams, kuriuos irgi esu kadaise nagrinėjusi Vilniuje.
Draugams ir pažįstamiems taip pat suku galvą. Dažnai jie padeda, bet yra nemažai vietų, kur jokie patarimai negelbsti, reikia vadovautis savo nuo jauta ir pažintimi su Žemaitės stiliumi ir pasaulėjauta.
Kaip Jūs manote, kas yra būsimas Žemaitės apsakymų anglų kalba skaitytojas, tyrinėtojas?
Žemaitė gali būti įdomi bet kokiam skaitytojui, kuris suvoks jos kūrinių istorinį ir socialinį kontekstą. Aišku, padėti suprasti Žemaitę reikės detalaus įvado, supažindinti ne tik su pačia Žemaite, bet ir jos laikmečio sąlygomis.
Ar išversti Žemaitės tekstai bus iš spausdinti atskira knyga, ar kaip atskiri apsakymai žurnaluose?
Manome, kad University of Washington, Seattle, leidykla išleis knygą savo Skandinavistikos serijoje.
Jau daugiau nei metai gyvenate Seattle, kur gyvena ir Žemaitės proanūkė. Gal buvote susitikę?
Marytė Račytė – Žemaitės proanūkė, bibliotekininkė, dirbanti Seattle bibliotekoje. Žavi, energinga, labai panaši į pačią Žemaitę, kai užsiriša skarelę... Mudvi sieja panaši praeitis, pasirodo, kad lankėme tą patį koledžą Toronto universitete, baigėme anglistiką; sutampa nuomonės, net įpročiai. Tiesiog pritrenkia panašumai, savotiškos sąsajos, kurios veda atgal prie mano seno susižavėjimo pačia Žemaite.
Pabaigai – apie profesorę, dėstytoją, gyvenimo mokytoją, ar tiesiog Violetą – studentės Ramonos Lukauskaitės žodis:
„Nežinau, ar kada buvau sutikusi žmogų, kuris mokėjo ir gebėjo taip gražiai suvienyti studentus kaip Violeta.
Violetos dėka šiltiems vakarams įvairiose vietose – Indianos paplūdimyje, jos jaukiame, istorijų pilname bute, apsuptame Michigano ežero žydrynės, – susirinkdavo ne tik studentai, bet ir visuomenininkai, įvairūs lietuvių kalbos mylėtojai bei draugai. Tame pačiame bute rinkdavosi ir katedros studentai, ir draugai, kurie domėjosi lietuvių kalba, ar tiesiog bendraminčiai. Manau, kad ir dabartiniai, ir jau anapilin išėję draugai, įskaitant ne vieną garsų lietuvių rašytoją, galėtų paliudyti, kiek daug gilių ir nuoširdžių pokalbių būta būtent Violetos namuose, šalia Sheridan kelio, ir University of Illinois at Chicago bei jo apylinkėse.
Tuo tarpu Violeta, būdama ne tik literatūros gurmanė, visada rasdavo laiko atšvęsti pavasarį, mokslo metų pradžią ar pabaigą, studentų diplomus jaukiai susibėgant vienoje iš jos mėgstamų kavinių ar restoranų. Pamenu, kaip aš, būdama devyniolikos, kažkada užklydusi iš Creative Writing studijų, atradau profesorę, kuri pakviesdavo į vyresnių studentų susitikimus su jos draugais rašytojais iš Lietuvos, nepasididžiavusiais skaityti paskaitų kartais net užklasiniu metu. Užklasiniuose susitikimuose ji visada įkvėpdavo ne tik savo žiniomis, bet ir patarimais. Savo šiltumu dažnai kaip mama paskatindavo pažiūrėti į situaciją linksmomis ir pritarimo kupinomis akimis.
Profesorė Kelertienė visada buvo susibūrimų siela, net ir Halloween vakaronėse, į kurias visi ateidavo vilkėdami vakarėlio kostiumais. Būdama tarp draugų, ji visada mokėjo rasti laiko ne tik draugams ir studentams, bet ir išklausyti, įkvėpti ir pasijuokti kartu. Už tai jai milžiniškas ačiū.“