Rimantas Kmita. ŠVELNIAI TARIANT: eilės. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.

Rimantą Kmitą - poetą, eseistą, literatūros kritiką, dėstytoją ir t.t. - pažįsta daug kas: enciklopedijos, kultūrinė žiniasklaida, studentai, publika, skaitanti „Vakarų ekspresą“... Visų jų žiniai – pasirodė trečioji (1999 m. „Nekalto prasidėjimo“, 2002 m. „Upės matavimas“) R. Kmitos poezijos knyga „Švelniai tariant“. Atsiprašau - eilių knyga, mat visa, kas puslapiuosna sudėta poetas vadina eilėmis (būtinai perskaitykite knygos epigrafus - juk ne veltui jie rašomi). Bet ilgai nevograukime ir šokime, bičiuliai, prie knygos, nes regisi turime progą skaityti vieną geriausių šių metų (o gal ir per pastarąjį penkmetį pasirodžiusių) poezijos knygų. Beje, labai skoningai, gražiai išleistą (piešinių autorius Edvardas Racevičius).

Tokios koncepcijos eilėraščių (dienoraštinių, eseistinių, masyvių) knygos Lietuvoje dar nebuvo (kažkaip panašiai rašė Charlis Bukowskis, Kirilas Medvedevas, Sergejus Timofejevas). Laike, kai skubama net bažnyčioje (mišios keičia mišias, išėjusius – atėjusieji), Rimanto eilės atrodo lėtos, neskubrios, „nedalykiškos“. Jomis nebijoma pasakyti / atsiverti per daug, nebijoma žodžių, ilgoilgoilgo sakinio, kurio upėje viena kitą iškelia ir skandina mintys, nebijoma paprastumo.

Šios eilės - tai daugiasluoksnė meninė dokumentika, kurios veikėjas – eilių lyrinis subjektas – visų pirma yra stebėtojas (ir sėdėtojas stotelėse), o paskui jau ir  keliautojas, vertėjas, teoretikas, paprasčiausias žemės gyventojas... Tai jo (to veikėjo) tinklainės kamera fiksuoja bomžą, besikapstantį šiukšlių dėžėje ir vabaliukus, kurių „net animal chanel nerodo”, šunis „valkatūzus” ir 12-14 metų riedlentininkus, paišiną mikroautobusiuko vairuotoją ir iki vidurnakčio dirbančią pardavėją, muziejaus salės darbuotojas ir poetę, susidomėjusią poetais mistikais. Įdomu tai, kad sekant eilėraščiais it nuoroda „sujunk taškus ir gauk figūrą“ įmanu pastebėti veikėjo tam tikrą dramaturginę raidą – tai irgi retenybė eilių (eilėraščių, poezijos) knygoje.

Refleksijų vieta (horizontas) dažniausiai visiškai nedvasinga aplinka, bet joje mąstantis subjektas išprovokuoja kažkokią keistą buvimo prasmę. Nėra teisuoliškų intonacijų ir susireikšminimo, pastangos objektyviai atspindėti pasaulį. Visu savo tekstu R. Kmita ne apmąsto laiką, o tiesiog yra laike – jo praeityje, dabartyje, nykime; jo neegzistavime.

Neskaičiau ir greičiausiai nebeskaitysiu nei Og Mandino, nei Dale‘o Carnegie, nei kokios nors Luisa‘os Hay. O kam? R. Kmitos knygoje jokių trenažų ir pamokymų, o „neimportinė“ filosofija artima kaip savas kailis: „... taigi man atrodo, / kad šitame pasaulyje / reikia gyventi šitą gyvenimą, / o kituose kitą, nes gali būti taip, / kad kituose / pasauliuose labai norėsis / gyventi šitą gyvenimą, / bet šaukštai jau bus po pietų“. (P. 42)

„Tai poezijos knyga, kurią skaityti tiesiog įdomu“, - skelbia šimtąkart teisi anotacija. Tai knyga, kurią įdomu skaityti daug kartų - ir ištisai, ir po tekst(uk)ą. Jos savitumą lemia ne tik „kasdieninės ir poetinės kalbos, kone buitiško ir meninio regėjimo diskusijos bei sąlyčiai“, bet ir skirtingų apimčių (ir poetikų) eilėraščių dermė / komunikavimas, laisvė patirti / aptikti / perprasti poeziją...

Jeigu reikėtų išrinkti eilėraštį-knygos vizitinę kortelę, cituočiau šitą – geriausiai, mano manymu, atskleidžiantį knygos esmę:

na ir kaip tu, szymborska,
po du litus
rinktiniai tavo žodžiai
nekam teįdomūs

ką gi veiki čia, senute,
su elegantišku savo skriblium
sakai, kam tos kaukės,
jeigu nėra karnavalo

žinai, jiems patinka žmogiškas žvilgsnis,
žmogiškumas, ypač kada žurnaluose ir televizijose
juos jaudina familiarumas netikėtose vietose,
bet negi mudu imsime jaudinti

juos paperka asmeniškumas,
bet negi mes papirkinėsime
negi imsimės harmonizuoti,
tarkime pirkėjus ir prekybininkus,
kurių neharmonizuoja net rinktinių tavo žodžių kaina

poezija jiems būna per sudėtinga, ir jie tada sako – nesąmonė,
poezija jiems būna per daug paprasta, ir jie tada sako –
čia ne poezija, o kažkokie dienoraščiai
iš tiesų jiems ir nereikia jokios poezijos

tai kur poezija? – klausia ir klausia žurnalistai
sutrikusių poetų, nudūrusių akis į žemę, neturinčių ką atsakyti

(knygų mugė, P. 80–81)