Zbigniew Mentzel VISOS PASAULIO KALBOS       Zbigniew Mentzel. VISOS PASAULIO KALBOS: romanas. Iš lenkų k. vertė Vytautas Dekšnys. – V.: Mintis, 2008.

 

Galima sakyti, „Minties“ leidyklos dėka skaitytojai gali visai neblogai susipažinti su šiuolaikine lenkų literatūra: vien jau serijoje „Šiuolaikinis Europos romanas“, pradėtoje leisti 2004 metais, figūruoja M. Sobolio, D. Bieńkowskio, E. Rylskio, M. Gretkowskos pavardės. Lenkijai, kaip didele rašytojų bendrija pasižyminčiai šaliai, tai, žinoma, nėra daug, bet Lietuvai – visai nemažai (neminiu kitų leidyklų išleistų šiuolaikinių lenkų rašytojų, tokių kaip D. Terakowska, D. Masłowska, J. Głowackis, kūrinių). Bendras bruožas, siejantis bene visus minėtus rašytojus ir priartinantis juos prie lietuvių skaitytojų, – panašios praeities ir ideologijos refleksijos (sunku pamiršti, pavyzdžiui, kad ir epizodą iš D. Terakowskos romano „Belytis“, kai laišką Stalinui naivi moksleivė rašo kaip „Tėve mūsų“ – maldos forma). Antras būdingas bruožas – daugelis autorių yra profesionalūs žurnalistai, taigi jų kūrinius galima pakrikštyti „žurnaliniais romanais“, tuo suteikiant jiems lengvą niekinamąjį atspalvį, kuris iš esmės su jų kūriniais neturi nieko bendra, veikiau – su kai kurių lietuvių žurnalisčių kiek isteriškai išreklamuotais opusais, kuriuos galima traktuoti kaip meninę jų saviraišką, neišnaudotą tiesioginio darbo baruose.

 

Z. Mentzelis – ne tik žurnalistas ir nuolatinis laikraščio apžvalgininkas, bet ir vieno iš žymiausių lenkų filosofų L. Kołakowskio rinktinių raštų sudarytojas. Ir dar, kaip teigia viršelio anotacija, „didžiausias pajamas jis gauna investuodamas biržoje“. Labai įdomu, nors gal kiek neįprasta – asmeniškai nepažįstu nė vieno lietuvių rašytojo, kuris užsiimtų tokiu darbu. Antra vertus, tai verčia ir į romaną pasižiūrėti pagarbiau – žmogus, užsiimantis tokia rimta veikla, niekų nerašys. Perskaičius romaną, galima sakyti, toks požiūris pasiteisina. „Visos pasaulio kalbos“ kelia pagarbą – argi kam gali nedaryti įspūdžio istorija apie Babelio bokšto griūtį ir kalbų (gal – ir biržos akcijų) susimaišymą?.. Pagrindinis romano veikėjas, kuris labai trokšta išmokti svetimų kalbų, yra vienas iš Babelio bokšto statytojų palikuonių. Jis vis sapnuoja bokštą, pastatytą iš žmonių liežuvių. O kad jo mokymosi kelias bus erškėčiuotas, liudija jau Patarlių knygos žodžiai pačioje romano pradžioje: „Mirtis ir gyvenimas liežuvio galioje, ir kas su juo sutaria, tas valgys jo vaisius.“

 

Tiesą pasakius, kalba (kalbos) šiame romane iškyla ne tik kaip savotiškas veikėjo gyvenimo uždavinys (kalbų mokėjimas siejamas su karjera, šlove, prasimušimu į žmones), bet ir kaip žmonių, neretai pačių artimiausiųjų, ryšys, susikalbėjimo priemonė. Ką norėjo pasakyti motina prieš mirtį?.. Ko iš tiesų trokšta tėvas?.. Ką reiškia „gyvieji paveikslai“, kurių apibūdinimas veikėjui įsirėžė į atmintį ankstyvoje vaikystėje: gyvenimą, vaidinimą, metafiziką?.. Įsimintinas knygos epizodas, kai veikėjas staiga suvokia, kad „gyvieji paveikslai“ yra ne mokykloje repetuojamas vaizdelis „Milicininkas – vaikų draugas“, o namo tarpuvartėje degtinę iš garstyčių indelių geriantys anglių krovikai. Štai tuomet jam pasaulis pasirodo stulbinamai gražus, o kalba – paslaptinga. Ir jis imasi kurti „gyvuosius paveikslus“ pats – vartodamas tik tuos žodžius, kurie yra būtini, kitaip tariant, turinčius jei ne pasaulį kuriančios, tai sudrebinančios galios (pavyzdžiui, „pašla von!“ – žodžiai, skirti palaidūnei rusei, suviliojusiai dėdę Romaną).

 

Romano struktūra, nors ir apibūdinama kaip daugiasluoksnė, nėra itin vientisa – dinamikos nedaug, daugiausia remiamasi vaikystės ir jaunystės prisiminimais, veiksmas koncentruojamas į vieną pagrindinio veikėjo dieną. Kaip teigiama anotacijoje – „iš dabarties paveikslo išnyra istorija“. Toje istorijoje nemaža juoko ir grotesko, nors pasakojama, regis, apie rimtus dalykus („vingiuotus inteligentų kelius“). Galbūt humoras – nacionalinis lenkų literatūros bruožas, o gal jų žurnalistika visai kitokia nei mūsiškė, tačiau netgi praeities refleksijos, kurios labai artimos ir mums, lenkų prozoje švysteli kiek kitokioje šviesoje. Šiltesnėje, skaidresnėje... tačiau ne ką mažiau tragiškoje. Štai skyriuje „Mano motina ir Charles’is Baudelaire’as“ veikėjo motina, protestuodama prieš valdžios įkeltos gyventojos savivalę, deklamuoja prieš jos duris Baudelaire’o „Albatrosą“, o toji, užuot susigėdusi, parodo motinai nuogą užpakalį. Nieko nepadarysi – neišsilavinusi toji gyventoja. Poezijos kalba kaip magiška poveikio priemonė jai įtakos nedaro. Kaip tai artima šiandienos aktualijoms.

 

Antra vertus, autorius, neišmokydamas savo veikėjo kalbėti svetimomis kalbomis, pasielgia savaip išmintingai („...pamaniau, kad jei negaliu to išsakyti savo kalba, nėra prasmės mokytis svetimų kalbų“). Žodžiai „savas“ ir „svetimas“ šiame romane įgyja specifinę reikšmę. Jų nebūtina priešinti – tačiau atskirti reikėtų. Kalba Z. Mentzelio kūrinio potekstėje įgauna kur kas didesnę reikšmę nei susišnekėjimas, o jos funkcija kur kas platesnė nei vien komunikacinė. Sakyčiau, kad šalia išsakomos kalbos (sakinių, frazeologizmų, garsų etc.) egzistuoja ir neišsakytos kalbos plotai, kuriuos galima sieti su kūrybine galia, egzistavusia iki Babelio bokšto idėjos. Šiaip ar taip, griuvus Babelio bokštui žodžio kaip veiksmingo įrankio, galinčio įžiebti šviesą, poveikis menko ir blėso, kol galop liko tik kaip sapnas. Ne veltui romano veikėjas sapnuoja Babelį, pastatytą iš mėsgalių – liežuvių. Tokia „fiziologiška“ ir apčiuopiama šiandien virtusi mūsų kalba.

 
Šiaurės Atėnai
2009-06-12