ANTANAS GUSTAITIS (1907–1990), baigęs 1934 m. lituanistikos ir germanistikos studijas Kauno universitete, Klaipėdos ir Vilniaus radiofonų vadovas, Vilniaus dramos teatro direktorius 1940–1941 m., vienas iš lietuviškos radijo dramaturgi­jos pradininkų, pjesių „Silvestras Dūdelė“ (1935) ir „Slogučiai“ (1938) autorius, iškilo kaip aštriabriaunio ironiško eilėraščio auto­rius pokario „perkeltųjų asmenų“ stovyklose Vokietijoje. Persikė­lęs 1950 m. į JAV, apvažinėjo su „dygaus žodžio“ programomis dau­gelį lietuvių kolonijų, garsėdamas kaip kandus teisybės sakytojas, išlaikęs intelektualinio ir moralinio sprendimo teisę žiaurių istori­jos pervartų sūkuryje. Kontrasto efektu tarp paradinių kalbų („ry­toj grįšime namo“) ir slegiančios nežinios pagrįsti jo „humoristinių eilėraščių“ ir „eleginių satyrų“ rinkiniai – Anapus teisybės (1956), Ir atskrido juodas varnas (1966), Saulės šermenys (1973), Ko liūdi, puti­nėli? (1982), Pakelėje į pažadėtąją žemę (1987).

 

        Savo eilėraščiuose Gustaitis kalba poetinėmis klišėmis, kaip įprasta satyrinėje poezijoje, kuri eksponuoja mąstymo ir elgsenos stereotipus, kad paskui sutrintų juos į miltus. Dainiškasis lietuvių lyrizmas – pagrindinis motyvų, vaizdų, ritminių melodijų aruodas ironiškoms Gustaičio transformacijoms. Lengvai atkuriamas malonybinių žodelių ir pakartojimų gležnas tonas, su graudoka pašaipa imituojamas idiliško gamtovaizdžio švelnumas: „Ir kaip grįžtant vėjas nuo sodybos uosių / Ims kuždėt į ausį vis švelniau, švelniau“. Subtiliai pagaunama prakilnių sąvokų iškili eisena, atsimušanti į sta­čiokišką suvalkiečio frazeologizmą: „Ir meldžias siela tyloj suklupus: / – Ne mano kiaulės, ne mano pupos“. Išlaikoma grakšti strofos simetrija, klasikiniai rimų sąskambiai, nostalgiškos pauzės, dainin­gos melodijos stiebimasis aukštyn, kol baigiamasis smūgis supurto šitą harmoningą plazdėjimą ir atverčia j tragišką pusę: „Jaunystės juokas. Kantilena. / Merginos šoka rateliu, – / O aš po kojom – po velėna – / Guliu, klausausi ir tyliu“.

 

        Ironija ne visada pajėgia ir ne visada stengiasi suskaldyti litera­tūrinės stilistikos klišes, ir jos lieka prilipę prie Gustaičio veido kaip jo saviraiškos ženklai. Nebeatskirsi, ar jis šaiposi, ar kalba rimtai, – tokie artimi jam tie praėjusio laiko poetizmai kaip jo paties buvusio gyvenimo dalis. Poetas sugeba autentiškai graudintis ir liūdėti savo literatūrinėse parafrazėse: „Todėl ir aš kančioj sustoju / Juodų šešė­lių pradalgiuos / Ir naktį prarastų rytojų / Žemyn žiūrėdamas ilgiuos“. Prisidengęs ironizuotojo kauke, Gustaitis tebegyveno tarpukario lie­tuvių lyrikos motyvų, įvaizdžių ir melodijų pasaulyje, giliai nugrimz­dęs. Šaipydamasis iš „žodžių vartotų“ ir pats iš savęs, jis savotiškai pratęsė šį lietuvių lyrikos etapą, o kartu ir pribaigė jį satyriniu endšpiliu, kaip ir kitas egzodo „lyrinių ironijų“ autorius L. Žitkevičius („Daiktai ir nuorūkos“, 1954; „Vizijos prie televizijos“, 1957).

 

        Iš poetinių klišių, įsirėžusių ištisos kartos atmintin, Gustaitis for­mavo tradicinį šiaudastogės Lietuvos vaizdą kaip idealumo kriterijų, būtiną ironiško eilėraščio konstrukcijai – priešpriešiniam vaizdų ju­dėjimui. Vienoje pusėje linguoja „gimtojo sodžiaus“ svirtys, prie ežios gelsvos svėrės su raudonveidžiu kūkaliu, suokia volungė tra­ke ir moja vyšnių rankos, o kitoj pusėj ūžia kongresai ir kadilakai, kvaršina galvą doleriniai sapnai, parvirtus guli taurelė tarp silkės ir chartijos „už laisvę tautų“. Gustaičio eilėraščio lyrinis aš stovi pir­moje paralelizmo šakoje – čia viskas jam artima, čia jis tebesijaučią jaunas ir laimingas („Ir žemė supasi kaip lingė, / Kiloja kūną debesin“). Jis net bando grąžinti save į kaimo laukų bernioko nerūpestin­gą pavasarinį ūpą, pirmąją meilę, svajingumą ir naivų pasitikėjimą pasauliu, dar neišblaškytą politinių audrų. Tai irgi tarpukario neo­romantinės lyrikos sukurtas psichologinis tipažas, gerai pažįstamas Gustaičio kartos žmonėms – ironiškų elegijų klausytojams. Šito „ber­nužėlio“ išgąstis ir neviltis, sumišimas ir pyktis padiktuos ne vieną satyrinį neigimą.

 

        Kur dingo milo rudinė, mylimosios lino plaukai, prosenelio sėti rugeliai ir miežiai, doros ir meilės pamatai? Visa tai liko buvusiame laike („Ir užrašėm „Vakar“ net ir ant savęs“). Visa tai negrąžinamai prarasta, išėjus „už jūrių, užu marių“ šuniui šėko pjauti. Praradimų gėla, ta „lūžus tremtinio dvasia“, neleidžia Gustaičiui svaidyti tik tulžingos paniekos žaibus į išeiviją, kuri „neišvengiamai tampa tragikomiška“, pasak A. Landsbergio, ir išlaikyti absoliutaus pranašu­mo agresiją, būdingą satyrinei poezijai. Jo ironiškų elegijų veikėjas, dar regįs sapne, kaip krinta sniegas ant kaimo stogų, pasijunta dardąs tame pačiame vežime „į tamsą“ – net skudurai plevėsuoja. Buvęs artojo vaikas su pasibaisėjimu ir gailesčiu žvelgia pats į save – jau diržas vos atlaiko „pilvo tūrį“, jau nebematyti Lietuvos „per kalną kalakuto“. Jis prisiima ant savęs lietuvio suamerikonėjimą, idealų pamiršimą, „veiksnių“ pjautynes ir atlieka išpažintį, pastatytas išgaubtame ironijos veidrodyje. Kaip mikliai bėgome ir bėgome iš nu­mylėtos tėvynės, o paskui vis veržėmės ir veržėmės „į Vilnių, į pro­tėvių pilį!“ Gustaitis nepalieka savo ironiškų eilėraščių herojui jokio tikėjimo išeivijos politine veikla, bet nesiūlo jam ir susitaikyti su savo tėvų žemės politine santvarka. Akligatvis, beperspektyviškumo pajutimas – tokia yra tos sarkastiškai elegiškos išpažinties pabaiga: „Juodas prieky laisvės kelias, / Juodas atsigrįžus“. Mirtis atsistojo kaip paskutinis emigrantinės būties teisėjas, nekantriai skaičiuo­jantis jos paskutines minutes. Tokios skaudžios beperspektyvišku­mo nuojautos nebuvo iki Gustaičio „Paskutinio karavano“, parašyto J. Aisčio eilėraščio motyvais.

 

        Varosi skeletas ponų karavaną,  

        Paskui smėly driekias pėdos ubagų, –

        Nešam amžiaus lobį, vėliavos plevena,

        Giltinė šmigoja ilgu botagu. 

 

        Po kaklais medaliai gailiai tyruos dindi,

        Veja vėjas vardą ligi nebūties,
        Vienas kitą stumdom, lenkiame per sprindį,
        Kol prie brolio brolis uodegą paties. 

        Gustaičio ironiškos elegijos, kaip ir T. Tilvyčio parodijos, įeina į bendrąjį lietuvių poezijos lobyną kaip reto žanro išraiškingi eg­zemplioriai. Komizmo arsenalas – žaismingos parafrazės, vos girdi­ma parodija, karikatūrinis portretas, pasityčiojantis aforizmas – čia vartomas intelektualinės minties ir iškentėtų sprendimų sopulin­gos energijos. Literatūrinės stilistikos elegantiškas blizgesys ir iš­treniruota kompozicija atsidaužia į nepamirštą liaudiško žodžio smarkumą. Greita vaizdo slinktis ir stulbinantys posūkiai, epigraminių užsklandų sprogdinantys efektai neužgožia lyrinio susimąstymo potekstės, neįprastos šio tipo kūriniuose. Tačiau Gustaičio gelian­ti, kenčianti, svarstanti ironija nepasidarė vien apibendrinančių ref­leksijų ironija – ji prilipusi prie konkrečių objektų ir nukreipta į tam tikrą publiką, kurią teatro žmogus turi čia pat prajuokinti. Tai lėmė ir šios ironijos silpnybes – teatrališkai atvirą priešingų tiesų ir situacijų kaktomuša, nedidelį jau išmėgintų ir kartojamų komiškų realijų kiekį, proziško aprašinėjimo statiškas dėmes, kalambūriniams rimams pritemptus žodžius, pernelyg monotonišką ritmą, perimtą iš tarpukario lyrikos ir, matyt, sąmoningai degraduotą į literatūrinį šabloną.