radauskas henrikasJeigu turėtumėte šiandien galimybę, vienintelę savo gyvenime, laisvai kalbėti dabartinės Lietuvos studentams apie mūsų egzilyje vykstantį literatūrinį judėjimą, prileidžiant, kad klausytojai nieko apie jį nežino, bet yra persunkti noro sužinoti „visą tiesą“, – ką pasakytumėte savo atvirame, nieko, kas esmiškai reikalinga pasakyti, nenutylinčiame įvade į egzilio literatūrinės kūrybos (ir ją nešančių žmonių) pasaulio realybę?

 

Gerbiamieji, kadangi laikas labai ribotas (iki milicijos atvykimo beliko vargu daugiau kaip penkios minutės), mano pranešimas bus trumpas. Prašau nesidžiaugti, kai kelsiu mūsų tremties literatūros trūkumus, o kantriai palaukti pabaigos.

 

Lietuvių tremties literatūra turi visą eilę rimtų negalavimų: visų pirma – tai meniško įforminimo trūkumas, žalio sentimento ar „kilnių idėjų“ (seniai pergromuluotų laikraščiuose ar žurnaluose) ar anekdotinių istorijų teikimas skaitytojui vietoj literatūros kūrinių. Savaime suprantama, kad tokiuose „kūriniuose“ kalba (kaip išraiškos priemonė) ir stilius yra žemiau bet kokios kritikos. Tuščiažodžiavimas, žodžio svorio ir reikšmės nejutimas, popierinės gėlytės pražysta čia gražiausiais žiedais. Tokia „literatūra“ iš dalies klesti dėl geros literatūrinės kritikos trukumo. Kritika negali sukurti naujų talentų, bet gali veikti literatūrą, iš dalies eliminuodama rašančias menkystas ir auklėdama skaitytojo skonį.

 

Nepaprastai išpūstas Lietuvių rašytojų draugijos narių skaičius, literatūriniai konkursai ir premijos, kurias dažnai dalina jury komisijos, sudarytos iš „savų žmonių“ ir „literatūrą studijavusių“ poniučių, irgi neprisideda prie tremties literatūros klestėjimo.

 

Literatūra yra menas, o kiekvienam menui kurti pagrindinė sąlyga yra absoliuti laisvė. Tos sąlygos lietuvių literatūrai Vakaruose netrūksta. Jei ryšio nutraukimas su kraštu rašytojui yra didelis minusas, tai susipažinimas su užsienio menu ir idėjomis nemažai prisideda prie jo horizontų praplėtimo. Ginčai, kilę dėl kai kurių rašytojų moralinės ar intelektinės platformos ar dėl jų meninių pažiūrų, rodo tremties literatūros gyvybingumą, priešinimąsi stagnacijai. Toj mažoj literatūroj būta visokių srovių – nuo grynojo meno šalininkų ir realistų iki egzistencializmo ir siurrealizmo imtinai, ir nedidelė grupė talentingų rašytojų yra davusi knygų, kurios, man atrodo, išliks. Tas knygas sukūrė dvasia, o ne mašina, griebianti medžiagą nuo konvejerio ir metanti atgal ant konvejerio gatavą produktą – knygą.

 

Tremty savotiška paguoda yra mintis, kad čia net ir grafomanai skirtingi. O diktatūroj visi „priyšakiniai“ rašytojai panašūs vienas į kitą ir, savo ruožtu, jie visi panašūs į grafomanus. Nes ten jiems visiems ir formą, ir turinį diktuoja vienintelis visose srityse – nuo kiaulių auginimo iki poezijos – neklaidingas autoritetas, – o kaip jį bepavadintume: asmenybės kulto reikalaujančiu vadu ar partija, pergalių organizatore, – tai jau visai nesvarbu. Ekonominės pergalės organizuojamos taip, kad kraštas mirtų badu, jei priešai nepristatytų jam kviečių. Laikas parodys, ar ateity nereikės tokių pat importų ir kultūros srityje. Tačiau menkus kviečius ir menką literatūrą auginą diktatoriai gali guostis viena mintimi: dvasinis badas paprastai minių pakeliamas daug lengviau negu fizinis, o kartais jų visai nepastebimas.

 

1965

 

Radauskas: apie kūrybą ir save: recenzijos ir str.: H. Radauskas atsiminimuose ir kritikoje / sudarė G. Viliūnas ; red. V. Gasiliūnas. – Vilnius: Baltos lankos, 1994.