vladas_slaitasVLADAS ŠLAITAS (1920–1995), pradžios mo­kyklos mokytojas, 1943 m. hitlerininkų išvežtas priverčiamiesiems darbams, 1947 m. išvykęs į Angliją, kur dirbo fabrikuose, ligoninė­je, lietuviškoje spaustuvėje, pirmąjį eilėraščių rinkinį Žmogiškosios psalmės išleido 1949 m. Detmolde (Vokietija). Debiutavo kaip tra­dicinio lietuviško lyrizmo poetas („Aukštaičių lygumų sūnus“), ap­dainuojantis siūbuojančią žolę „Ukmergėj, upeliūkščio pašonėj“ ir nepritapimą svetimame krašte („Svetimo miesto dangus skersa­kiuodamas žiūri“). Įsitikinęs, kad „poezija yra daugiau negu mąsty­mas“, kad jai reikalingas ne „išsimokslinimas“, o tik „Dievo malo­nė“, Šlaitas nesistengė pagrįsti savo kūrybos vieninga idėjų sistema ar kultūrinių įvaizdžių tinklu. Jam norėjosi išlikti poezijoje „pras­čiokėliu“ – be jokių kaukių ir pozų: „Ir padėk man, Dieve, būti paprastam“, nekuriančiam jokių reikšmingų mitų, drįstančiam pasi­šaipyti pačiam iš savęs („Tegyvuoja Jo Ekscelencija / Tuščio Šiaudo eilėraščių rašinėtojas / Vladas Šlaitas!“). Nuo metaforinio kalbėjimo, įprasto lietuviškai poetinei tradicijai ir gana išraiškingo jo ankstyvuosiuose eilėraščiuose („rudenėjant laukams, ant sulyto saulėgrą­žos vamzdžio, / grosiu sau tik vienam“), jis perėjo į informacinio pranešimo lakoniškas formules, šnekamąjį toną, proziško sakinio sintaksę, nerimuotas eiles (rinkiniai – Begimto medžio, 1962; Aguonų gaisras, 1969; Nesu vėjo malonėje, 1978; Rudenio vynas, 1991).

 

Svajonė ir ilgesys – kertiniai pirmosios knygos žodžiai, penimi tėviškės atsiminimų, – kasdieninėje emigranto buityje prarado poetizacijos šaltinius. Laikas – viską atimantis ir nešantis nebūtin – tapo svarbiausiu egzistenciniu išgyvenimu Šlaito lyrikoje, kurią A. Nyka-Niliūnas pavadino autoanalitiniu monologu. Tik daiktai amži­nai gyvena esamajame laike, kaip ir vaikai, kurie dar nieko nežino apie smėlio laikrodį ir „nieko apie smėlį, / kuris jų mėlynas akis užpils“. Laikas, kuris praėjo, jau nėra tavo. Tau priklauso tik esama­sis laikas, kuris čia pat sutirpsta, užklodamas užmaršties pilkuma net mylimus veidus. Nėra nieko, „ko negalėtų laikas užlyginti“. Tik ką lakstei „siaurom ir kreivom gatveliūkštėm, / kurios bėgo žemyn į pakalnę pavasario saulėje“, o šiandien jau „kaip pasenęs sulopy­tas maišas“ virsti į lovą. „Debesų ešelonai nueina ir nebegrįžta“ – taip nepastebimai praeina tavo laikas. Visi, kurie su tavim kalbėjo, jau nebekalba, „nes jų burnos užpiltos žemėmis“.

 

Praeinančio laiko melancholija atsiremia Šlaito lyrikoje į religinį pasaulėvaizdį, kuris neprisiima nevilties ar maišto. Mirtis, nuker­panti tavojo laiko siūlą, nėra paskutinis būties taškas. Tu jau eini susitikti su Tuo, iš kurio malonės buvai šitame pasaulyje. Tikrasis mirties vardas yra „suramintoja bei palydovė“, vedanti į „gražes­nio gyvenimo pasaulį“. Atsiranda ramus mirties laukimas, kaip ir A. Jasmanto lyrikoje. „Įsižiūrėk, kaip miršta rudenį žolė: / be jokio išgąsčio ir be jokių kliedėjimų“.

 

Šlaitas pasirenka konkretų gamtos vaizdą ir jį išplėtoja kaip sa­votišką praeinančio laiko parabolę. Senovės Egipto poezija (jo mėgstama lektūra) ir japonų haiku padėjo įteisinti lietuviškame ei­lėraštyje asketiškai nuplikintą žodį ir iš aukštų literatūrinių pozų atsipalaidavusį poetinį jutimą.

 

Per pietus

dideli drambliai griuvinėdami danguj vaikščiojo.

Tai buvo vasarą.

O dabar,

rudenėjant,

pasirodo danguj tiktai smulkūs pūkiniai debesys,

kurie primena man nereikšmingą mano gyvenimą.

 

Šlaito lyrika, nuslystanti į logizuotus samprotavimus, pasikarto­jančius vaizdus ir stingstantį toną, padėjo įsitvirtinti egzodo lyrikoje depoetizacijos stilistinei srovei, kuri vėliau subrandino A. Mackaus poetinį žodį.

 

Kubilius, Vytautas. XX amžiaus literatūra: Lietuvių literatūros istorija. – Vilnius: „Alma litera“, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996.