Apie N. Miliauskaitės eilėraščius esu rašęs „Moksleivyje“ bene prieš... 17 metų! 1968. Iš jų prisimenu tik vieną – apie sulūžusias vaikystės rogeles. Keista kartais, kai pagalvoji, iš ko, kaip ir apie ką gali būti kuriama poezija. Visų pirma turbūt – iš tikrų ir nemeluotų, autentiškų išgyvenimų ir patyrimų. Pasakant juos taip, kad jie taptų ir mūsų patirtimi. Apšviečiant kūrybos, meno šviesa. Skaudžia netektimi.

       Komplimentų N. Miliauskaitei spėjo prisakyti J. Vaičiūnaitė („Literatūra ir menas“. – 1985. – Spal. 12). Patinka man tos recenzijos pavadinimas – „Lyg peteliškė iš kokono“... Taip atsiranda bet kokia gera poezija – iš gyvenimo purvo ir šalčio, iš kančios ir džiaugsmo. Tai sena tiesa. Skaitydamas jos poeziją, prisiminiau dar ir R. M. Rilkės mintis, jog mūsų amžiuje daugybė moterų, norinčių būti mylimos, tik maža gebančių būti mylinčiosiomis... Būti pirmąja, ko gero, palaima, būti antrąja – auka. Gal jos poezijos centre – ne moteriškumo išsiskleidimas, kaip rašo recenzente, o moters misijos suvokimas? Kai kur tas suvokimas išauga iš tradicinės europietiškos literatūros, o daugiausia – iš savo patirties. Kiekvienas žmogus, net ir nežymiausias, turi savo biografiją, tik ne kiekvienas ją atranda, t. y. pajėgia suformuluoti. Erdvė, kurioje skleidžias N. Miliauskaitės savimonė, yra Europos poezijos erdvė, pradedant Sapfo ir baigiant vėlyvuoju romantizmu ar madingais amžiaus ženklais, figūratyvinėmis Kafkos, Beketo, Prusto emblemomis. Man pačiam jinai įdomiausia be jokių retro ar moderno žymių, tada, kai kuria „daiktus“, nebūtus lietuvių poezijoje. Šit eilėraštis „Vasara“ –

apleistas
užmirštas aerodromas
rugių laukuos
tik vėjas
čia slankioja,
lyg ieškotų
ir neprisimintų ko

tu, kieti, tu
prasikalei
per pilką skylantį cementą
prie surūdijusios vielų tvoros
ir vėjy
gaudžiančių laidų
apleistas
užmirštas
laukų tyloj

kas žiūri
pro išdaužytą langą
tamsiom akiduobėm, kieno ranka
iš tolo moja
nublukusia skepetaite

tarpdury
ji stovi, įsiręžus
laikydama pilną pintinę
laukinių gėlių
ji šypsos

kaip dosniai
apdalino
pievas, laukus, kapus

       Yra kas nors taip supoetinęs lietuvišką gamtovaizdį? Nutapęs tokį paveiksią, sugrojęs tokią melodiją? Būtent taip, savitumo, originalumo prasme. Apie ką čia? Apie buvusį aerodromą? Apie gamtą, gyvybės motiną, iš savo sterblės vėl užsėjančią amžiaus išniekintą žemę. Juk visa poezija čia yra už eilėraščio, kaip kad žiūrėdamas į gamtovaizdį, jauti jo paslaptį esant ne jame, o už jo – danguje, tyloje, tuštumoje, mirksnyje, kol žiūri, kol matai.


      Ir vienas persergėjimas dėl tokių konstrukcijų –

ritualiniais gestais
šauki mane, išsivedi požemiu
į naują tikrovę
galinga pasąmonės atmintis
įsako paklust ritualui – tiksliais
judesiais jį kartojam lig šiol nepažintą

       N. Miliauskaitei teks pačiai tęsti poetines melodijas. Ką čia spėlioti! Retkarčiais šioje knygoje, man regisi, emocija tik grožisi savimi, pernelyg plika. Čia nelyginant groti smuiku: laiko žmogus ji rankose, ir matai, kad gali groti, nors ir nelabai moka. Esti ir kitaip – groja tarsi pamišęs, tačiau tikrą niekalą.
..

       Iš knygos „Ežys ir Grigo ratai“. „Vaga“, Vilnius, 1989

       Moteris su laiko gėlėmis: knyga apie Nijolę Miliauskaitę: atsiminimai, pokalbiai, laiškai / sudarė ir parengė Gražina Ramoškaitėi-Gedienė. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.