Debiutuojanti rašytoja Edita Milaševičiūtė sako, kad knygos „Įsimylėjėlių stovykla“ laimėjimas „Metų knygos rinkimų“ akcijoje jai buvo netikėtas. „Visada sekdavau „Metų knygos rinkimų“ akcijas, bet kad mano knyga kada nors laimės Metų knygos titulą paauglių kategorijoje, tikrai nesitikėjau“, – lrt.lt sako ji. Pašnekovė pasakoja tikėjusi surasianti savo skaitytojų. „Knygą rašiau įsivaizduodama, kad skaitytojui ji turi būti aktuali, patraukli ir leistų pajusti skaitymo džiaugsmą“, – tvirtina E. Milaševičiūtė. Su Edita Milaševičiūte kalbasi Agnė Stasiulytė.
Didžiausias akcijos netikėtumas, pasak organizatorių, Jūsų knygos „Įsimylėjėlių stovykla“ laimėjimas. Ar ir Jums šis laimėjimas netikėtas? Ką jis jums reiškia?
Šis laimėjimas man yra netikėtas ir aš labai džiaugiuosi dėl jo. Knygą rašiau įsivaizduodama, kad skaitytojui ji turi būti aktuali, įdomi ir patraukli. Tikėjau, kad bus skaitytojų, kuriems knyga „Įsimylėjėlių stovykla“ patiks. O laimėjimas man reiškia labai daug. Mėgstu skaityti, visada sekdavau „Metų knygos rinkimų“ akcijas. Balsuodavau, jei tik būdavau perskaičiusi knygas. Manau, kad tai yra vienas iš svarbiausių renginių Lietuvos knygų pasaulyje. Mano knyga buvo susidomėta, o tai reiškia, kad nerašiau be tikslo. Vadinasi, yra žmonių, kuriems ji yra reikalinga.
Kaip manote, kuo galima sudominti paauglį, kad jis skaitytų knygas? Šiais laikais jie juk tokie užsiėmę ir be programose nurodytos literatūros tik itin mėgstantis skaityti ima knygą į rankas.
Sudominti paauglį šiais laikais tikrai nėra lengva, tačiau manau, kad knyga vis dar yra vertybė, vis dar turi ypatingą aurą ir net mažai skaitantys jauni žmonės vis tiek suranda „savo“ knygas, nors perskaitytų tik knygas iš mokyklose pateikiamų sąrašų. Manau, kad jaunas žmogus, skaitantis knygas, labiau pasitiki savimi ir yra įdomesnė asmenybė bendraamžiams. Knyga, kaip ir visa kultūra, yra raktas į gyvenimą.
Noras skaityti yra, tačiau ne visi tam turi laiko. Manau, reiktų padėti atsirinkti mokiniams, kurias knygas skaityti, nes knygų išleidžiama labai daug. Reiktų geriau juos informuoti. Dabar pristatant naujas knygas dažniausiai nurašoma, kas parašyta ant knygos nugarėlės, o išsamiau knygelė neaptariama.
Ką pati skaitėte paauglystėje ir ar tai labai skiriasi nuo to, ką sukūrėte ir siūlote paaugliams?
Gal truputėlį ir skiriasi. Aš skaitydavau nuotykių literatūrą. Man patikdavo Jules'io Verno romanai ir knygos apie indėnus, Astrid Lindgren knygos, knygų serija „Drąsiųjų keliai“. Mano knygoje yra daugiau dabarties, daugiau atpažįstamų situacijų, o ne herojiškų žygdarbių. Knygos, kurias skaitydavau paauglystėje, dažniausiai būdavo apie pasaulius, kurie nepasiekiami, o aš rašau apie tai, kas yra šalia mūsų, apie įvykius, kurie išties gali nutikti kone kiekvienam Lietuvos paaugliui.
Kaip vertinate Lietuvos knygynuose esančius paauglių literatūros skyrelius?
Pačius skyrelius vertinu labai teigiamai, o knygas skyreliuose labai įvairiai. Yra iš užsienio kalbos verstų knygų, kurios paskatino mane rašyti. Jose tiesiog per tirštai prikimšta negatyvių, kartais per daug „suaugėliškų“, dalykų. Tokios knygos perkrautos, jose nebėra pusiausvyros. Skaitant tokias knygeles galima jaustis tik ankštai. Tačiau yra ir tikrai puikių knygų, kurios nesuka į vartotojiškumo mėsmalę, kurios meistriškai parašytos, gražiai išverstos.
Kas Jus įkvėpė kūrybai? Iš ko gimė pirmoji knyga?
Šiuo metu tiesiogiai su paaugliais nesusiduriu, bet matau paauglių gyvenimą per televiziją, internete, spaudoje. Visa ši informacija sukelia įvairių minčių. Paauglystė juk be galo spalvingas amžius – nuotykiai tampa ne tik įspūdingesni, bet ir pavojingesni, prisigalvojama kompleksų, tie patys jausmai tai kankina, tai be proto džiugina. Tiesiog norėjosi parašyti linksmą knygą jaunam žmogui.
Knygoje aprašyti „pašėlusios Ugnės nuotykiai „nelegalioje“ stovykloje šalia Čepkelių raisto“. Ar ši istorija yra sukurta remiantis tikrais Jūsų gyvenimo faktais?
Keletas akimirkų yra ir iš mano gyvenimo. Visi faktai negali būti išgalvoti – reikia ir tikrų, ar jie būtų nugirsti, ar perskaityti, ar pačios išgyventi, ar sužinoti. Knygoje faktai apipinti naujomis prasmėmis, pradžiomis, pabaigomis.
Iš tiesų esu stovyklavusi šalia Čepkelių raisto, bet man nieko panašaus kaip Ugnei nėra nutikę. Tiesiog buvo organizuota ekskursija į pelkę ir ši vieta man ilgam įsiminė, nes niekada dar nebuvau žengusi per liulančias samanas, kai koja lėtai grimzta į murziną vandenį ir bijai žengti į šoną, kad neįsmuktum. Dėl to Čepkelius pasirinkau kaip veiksmo vietą.
Kada skaitytojas galės pasidžiaugti kita Jūsų knyga? Koks tai bus skaitytojas – suaugęs ar paauglys?
Dar nesu nusprendusi, kokia bus kita knyga. Minčių yra daug. Gal rašysiu knygelę jaunesniems skaitytojams, gal imsiuosi įgyvendinti kitas idėjas, bet tikiuosi, kad mano knygelių dar tikrai bus išleista.