mekas naktysMekas, Jonas. MANO NAKTYS. – V: Bal­tos lankos, 2007.

 

Tokia didelė knyga, kad netilpo nė į vieną rankinę. Kažkuo priminė šeimose saugomus tapybos albumus, „keliaujančius“ iš kartos į kartą.

 

Galėčiau lažintis, kad Jono Meko kūrybą jaunoji karta pažįsta truputį geriau nei ankstesnioji. Autorius sugeba išlikti jaunatviškas, nors ir priklauso tai kartai, kurią ir vyresnėms sunku įsivaizduoti. Tiesiog jam nebūdingas nei tradiciškai solidžiu laikomas, neretai priverstinis rimtumas, nei dvasingumo paieškos ten, kur jo paprastai ieškoma.

 

Nepaisant nuopelnų Lietuvos ir pasaulio menui, Jonas Mekas suteikia daugiausia reikšmės visokiems „nesvarbiems“ dalykams. Ne veltui Venecijos 51-ojoje bienalėje Lietuvos paviljone surengta jo kūrinių paroda vadinosi „Mažų ir asmeniškų dalykų svarba didžiųjų užmojų laikais“.

 

Tokiais laikais apie sapnus susimąstoma nebent tuo atveju, kai reikia juos atpasakoti psichoanalitikui. Arba kai sapnai atrodo pranašiški. O J.Mekui visi 1978–1979 m. užsirašyti sapnai yra vienodai svarbūs. Kaip ir jo filmai, ir poezija – nepaisantys taisyklių (net skyrybos), fragmentiški, kupini smulkmenų ir veidų, kasdienybės ir praeities. Netradiciški, bet ir ne įžūliai fetišistiniai.

 

Neseniai vieno sostinės baro languose buvo iškabintos kavą gurkšnojančio J. Meko nuotraukos. Jos, atrodo, iki šiol ten kabo ir skiriasi viena nuo kitos tik vos pastebimomis detalėmis. Toks pagrindinis kino juostos suskirstymo kadrais principas: atsikartoja iš pirmo žvilgsnio beprasmiški nedideli pokyčiai, sudarantys vientisą pasakojimą.

 

Be abejo, būtinai kas nors ginčysis, ar čia yra „rimta literatūra“, kas nors – ar tai „tikras“ meno kūrinys. Tikriausiai atsakymas nerūpi niekam, išskyrus mėgėjus ginčytis. Tekstus geriausia skaityti pastraipomis. Kuo toliau, tuo labiau jie susijungia į vieną „filmą“. Vaizdai bei žmonės iš Lietuvos, Amerikos ir viso pasaulio. Absurdiškos, groteskiškos situacijos, juokingi poelgiai, neįmanomi eksperimentai, atsikartojantys simboliai. Visa tai pirmiausia užsirašyta angliškai, vėliau autoriaus išversta į lietuvių kalbą (tai pastebima). Pavardžių paaiškinimų skyrelis padeda sudėlioti visus taškus ant „i“. O pasiekus pabaigą, tampa aišku, kad šie keisti užrašai – „viso labo“ gyvenimo istorija.

 

Literatūra ir menas, 2007-05-04 nr. 3141