Macevicius_Marius       Spalį Kauno valstybiniame dramos teatre numatoma Mariaus Macevičiaus pjesės „Antoškos kartoškos“ premjera. Tai – jauno dramaturgo debiutas teatre (spektaklį režisuoja Ramunė Kudzmanaitė). Ta proga Marių Macevičių kalbina Ridas Viskauskas.

 

       Gal tartum keletą žodžių apie save? Ar Tavo šeimoje yra teatro žmonių? Ar vaidinai mokykloje? Klaipėdos universitete baigei režisūrą (kurso vadovė Elena Savukynaitė). Kokią dramaturgiją rinkdavaisi specialybės egzaminams (diplominiam spektakliui)? Kiek tos žinios padeda (ar trukdo?) Tau rašant dramaturgiją? Gal buvai paskatintas rašyti dar universitete? Man ten pat studijuojant, menu, rašymui provokuodavo literatūros dalykus dėstęs Marijus Šidlauskas, šviesi asmenybė…

 

       Ką ten apie save kalbėti… Labiau patinka, kai apie mane kalba kiti – tada drąsiai galima kuklintis arba daryti apie save (bei pašnekovą) atitinkamas išvadas.

       Nei šeimoje, nei giminėje teatralų nėra. Mokykloje (baigiau Palangos 1-ąją vid. m.) gavau stiprų filologinį išsilavinimą: „mirsiu neužmiršiu“ klasės auklėtojos, lietuvių kalbos mokytojos Aušros Latonienės, o ypač lietuvių kalbos mokytojo Jono Brindzos. Kirba pagrįstas įtarimas, kad tik jų dėka aš dabar atsakinėju į šiuos klausimus…

       Studijuojant režisūrą, kuriant etiudus visados patraukdavo dėmesį literatūra su ryškiais, ekspresyviais personažais arba įdomiu, intriguojančiu siužetu. Pačios studijos vertė rašyti – inscenizacijos, vertimai…

       Rašydamas negalvoju apie įgytas žinias. Taip pat „nemąstau“ fotografuodamas spektaklius (įtariu, genų „šauksmas“: tėvas – Antanas Macevičius – ilgametis kurorto fotografas): kada nuspausti užraktą – su fotoaparato pagalba sukurti meno kūrinį, nusprendžiu labai greitai, daug nesvarstydamas. Dirba įgūdžiai – tapatūs dramaturgijai: norint sukurti scenos vertą kūrinį (arba afišos vertą nuotrauką), reikia: a) praktikos, b) išmanyti dalyko specifiką. Ir be scenos patirties čia neišsisuksi.

       Studijuojant KU, rašyti skatino ne vien tik Marijus Šidlauskas (kurio puikių paskaitų niekad neužmiršiu), bet ir XX a. dramaturgiją dėstęs Rolandas Rastauskas, ką ten! – visa Klaipėdos literatūrinė „tūsovkė“!..

       O savo režisūros taurę jau išgėriau: įsitikinau – režisieriumi, kaip ir kiekvienu menininku, pirma gimstama, o tik po to tampama…

 

       „Antoškos kartoškos“ imponuoja ne tik dėl socialinės problematikos, bet ir dėl gyvos veikėjų kalbos. Numanau, jog emigracijos reikalus, socialinių pervartų suskaldytus likimus žinai ne iš nuogirdų. Kiek šioje pjesėje remiesi, taip sakant, socialine dokumentika, matyta, išgyventa gal net pačių artimiausių žmonių, ir kiek čia pramano?

 

       „Pjesė – tai gyvenimas, tik išbraukus nuobodžias scenas“. Taip ir „Antoškos kartoškos“ – reali istorija, su kupiuruotom nuobodžiom scenom bei padidintu dramatizmu: gyvenime viskas vyksta daug paprasčiau, nuobodžiau ir tragiškiau.

       Ši istorija, tiesą sąkant, niekuo neypatinga. Ir tarp mano giminaičių, ir tarp draugų, bandžiusių tvarkytis gyvenimą Jungtinėje Karalystėje, yra susikaupę begalė istorijų bei atsitikimų, įtaiga bei dramatizmu nė kiek nenusileidžiančių, ir net lenkiančių „Antoškos kartoškas“. Jų daugybė. Pastarąjį atsitikimą pasirinkau todėl, kad, kaip dramaturgas, buvau įvykių sukūryje ir galėjau laisvai naudotis informacija (ypač jautrūs – nesijaudinkite, veikėjų vardai pakeisti). Tai jau ne socialinė drama. Tai dokumentinis teatras.

       (Žaibo iš dangaus nebijau. Manau, pirma jis kirs tuos, kurių dėka Lietuvoj jau trūksta 400 000 darbo rankų.)

       Man tik nuostabu, kodėl iki šiol nebuvo tokios pjesės?

 

       Kalba, kaip pjesės veikėjo charakteristika, kaip jo patirtis, atmintis – emocinė, kultūrinė. Prisiminiau Vladimiro Ščerbano režisuotus spektaklius (pagal baltarusių šiuolaikinę dramaturgiją), kuriuos Baltarusijos laisvasis teatras vaidino Valstybiniame jaunimo teatre šį pavasarį, – man regis, jūsų požiūriai į kalbą – artimi. Ir dar – latvio režisieriaus ir pedagogo Lauro Gundaro priesaką jauniems autoriams – veikėjų lūpomis nedeklaruoti idėjų, kurio Tu (nebūdamas jo mokinys) laikaisi… Prisimenu ir Liudmilos Petruševskajos pjeses (ar skaitei jas?)… Tavo jautrumas kalbai – iš kur jis? Gal turi kokią „užrašų knygutę“, kurioje žymiesi, ką žmonės šneka?.. O pats, kai skaitai kitų dramaturgų kūrybą, į ką labiausiai kreipi dėmesį?

 

       L. Petruševskajos esu skaitęs tik budistinio animacinio filmo „Ežiukas rūke“ scenarijų bei prozą. Ypač gilų įspūdį paliko lyg ir vaikams skirtos „Puski biatyje“. Tobula vaikų „paukščių kalba“ – nesuprantamas, bet puikiai suvokiamas tekstas, užkabinantis suaugu­sius. Apie tokį tekstą net nesvajoju (meluoju – svajoju, svajoju…).

       Tai, matyt, ir siejasi su jautrumu kalbai. Aš neatskiriu kalbos nuo asmens, personažo. Kiekvienas žmogus man – lyg delionė, kurios dalys – elgesys, veido bruožai, žvilgsnis, temperamentas, kalba... Ir sudėjus šią „dė­lionę“, atsiskleidžia kita asmenybės pusė, nei įprasta. Ypač praverčia vaidybos įgūdžiai, įgyti studijuojant režisūrą, – jau pirmame kurse E. Savukynaitė liepė „einant gatve įsižiūrėti į kiekvieną praeivį, stengtis suprasti, įsijausti – kodėl jis taip eina, kur eina, kodėl taip atrodo…“ etc. O kalba, žodis – mano ginklas. Tad skaitydamas kitų dramaturgų kūrybą kreipiu dėmesį į tai, kaip autorius išnaudojo kalbos galimybes bei ką norėjo pasakyti savo kūriniu (vis tiek kažko norėjo…).

 

       Kokie išgyvenimai užplūdo, kai pamatei savo pjesės skaitymą per „Šiuolaikinės lietuvių dramos panoramą“ Kaune? Ar atpažinai savo kūrinį? Kaip toliau dirbote po skaitymo?

 

       Aš tikrai nežinojau, kad mano pjesė tokia nuostabi, R. Kudzmanaitė – tokia puiki režisierė, o Kauno dramos teatro aktoriai – genialūs. Tik keleta repeticijų, o toks įspūdis, lyg pjesė būtų buvus užsakyta būtent šiems aktoriams bei repetuota mažiausiai mėnesį. Pirmakart išvydus kūrinį scenoje, „veiksme“, pamačiau jos silpnąsias vietas – akivaizdu, tolesnė pjesės redakcija įtakojama jau scenos. Tad darbas vyksta teatre.

 

       Dalyvauji jaunų dramaturgų klubo „D 5“ veikloje. Papasakok daugiau apie klubą – kuo užsiimate, ar skaitote vieni kitų kūrinius, komentuojate juos, diskutuojate? Gal čia koks jaunųjų dramaturgų „stogas“, kuris sukuria jums asmeninio svarbumo iliuziją? Gal rengiate kokius viešus renginius, susitinkate su režisieriais?

 

       „D 5“ – neišvengiama būtinybė, kurios dėka mes, jaunieji dramaturgai, sau ir kitiems įrodėm, kad egzistuoja Lietuvoje ne tik kitokia dramaturgija, bet ir, pasirodo, yra kitokių jaunųjų dramaturgų. Aišku, kam jie reikalingi – čia kita tema, bet man asmeniškai šis klubas yra svarbus – čia gali pabendrauti, pasidalinti patirtimi su bendraamžiais – savo cecho atstovais. (O gal žinote Lietuvoje kitą tokį klubą ar kokią panašią sąjungą?) O veikla – įvairi: pradedant nuo kūrybinių dirbtuvių, baigiant naudingos informacijos sklaida.

 

       Kokio teatro ilgiesi? Girdėjau, pats ir verti savo pjesę į rusų kalbą? Kokie tolesni jos sklaidos keliai? Ar esi daugiau parašęs pjesių?

 

       Kokio teatro ilgiuosi? Pikto ir drąsaus. Dokumentinio. Draskančio žaizdas, bet nerėkiančio. Dėl kurio būtų verta raudonuoti. Kitaip teatrui lemta likti pramogų verslo sraigteliu.

       Pjesės aš neverčiu – ją adaptuoju. Rusų kalba man – faktiškai gimtoji, ir, tiesą sakant, ne aš, o ši didi kalba pati verčia pjesę: kiti personažų vardai, ėmė kisti scenų struktūra, atsirado dialogų, nebuvusių lietuviškame variante. (Siužeto linijos bei idėja nepasikeitė.) Taip pats tekstas prisitaiko prie kalbos. Tolesnis pjeses likimas – kaip Dievas duos. Įtariu, ji aktuali bet kuria kalba.

       Pjesių daugiau nesu parašęs (ankstyvosios pjesės – šiaip, dramaturginiai bandymai.) Yra tik užrašų knygutė su pjesių idėjomis, koncepcijomis ir smulkiais planais. Kaip įrodė „Šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos panorama“, Lietuvoje dramaturgų – begalė (šiuo atveju – 90). O teatrų, kuriems reikia naujos lietuviškos dramos – vienas (KVDT). Kitą „Šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos panoramą“ KVDT meno vadovas Gintaras Varnas žadėjo surengti po dvejų metų. Tad vieną terminą kitai savo pjesei jau turiu („Antoškos kartoškas“ rašiau būtent šiam renginiui). Poreikis gimdo pasiūlą. Pjesės rašymas – sekinantis, daug jėgų, nervų ir sveikatos reikalaujantis kūrybinis darbas. Ir jos vieta – scenoje, o ne literatūros skyriaus lentynose ar teatro vadovo stalčiuje. O šiaip – rankos niežti…

 

       Literatūra ir menas, 2006 09 01