Su Algimantu Mackum lietuvių poezijoj pasigirsta nauja gaida, ne tiek naujos temos ar kalbiniai eksperi­mentai, kurių gausiai randame ir Nagio „Mėlyno snie­go“ mozaikose, ir Prano Girdžiaus siurrealistiniuose ban­dymuose, ir paskutiniu metu Rimo Vėžio neapspręstose formose, kiek revoliucinis nusiteikimas, tapęs poeto cen­triniu estetiniu principu. Avangardinė kūryba atsiriboja nuo tradicijos ir poetine praktika, ir manifestų bei atviro pasisakymo būdu, bet ji nebūtinai šį prieštaravimo mo­mentą įjungia į patį kūrinį, nebūtinai jį panaudoja kaip struktūrinį elementą ar sutapatina su siužetu. Tačiau Mackus panašus į Radauską ta prasme, kad jis sulydo kūrybos ir prieštaravimo sąvokas, siekia sukurti poetinį pasaulį ne tik skirtingą nuo tradicinio, bet tokį, kuris kiekviena savo linija kūrinio rėmuose tradiciniam prieš­tarautų, jį keistų. Pavyzdžiui, Mackus panaudoja kontrapunktinę kompoziciją, sugretina liaudies dainų nuolaužas ir savus motyvus, subtiliai modifikuoja įprastinius lie­tuvių poezijos vaizdus, kalba lyg dviem balsais ar iš­plėtoja savotišką literatūrinį pokalbį ir tuo būdu suprie­šina du stilius ir dvi tikrovės interpretacijas: savąją ir tą, kurią randa lietuvių literatūros aruoduose. Jo poeziją galima pavadinti revoliucine todėl, kad poeto sukilimas prieš tradiciją, Mackaus žodžiais tariant, jo laisvėjimas kūrybiniu aktu yra tikrasis kūrinio veiksmas, pasikarto­jantis ir detalėse, ir visumos sąrangoje. Tai nereiškia, kad Mackus išvis atsiribotų nuo lietuvių poezijos. At­virkščiai, savaip interpretuodamas lietuviškus motyvus, jis savo kūrybai duoda lietuviško atspalvio žmogaus ir gamtos ryšio užuominų, įprastinio peizažo detalių, van­dens, žemės, žolės ir t. t. vaizdų ir sąmoningai įsiterpia į gimto krašto poetinę tradiciją.

Mackaus dialogas su lietuvių poezija turi aiškią kryp­tį: parodyti žodžių apgaulę, kuria maskuojama tikrovės veidas, ir, atsisakius iliuzijų, į pasaulį pažvelgti tyru žvilgsniu, ne tuo, kuris prasmes teikia, bet tuo, kuris jas atmeta, atpažinęs tikruosius mirties ženklus ir žmonių gyvenime, ir gamtos reiškiniuose. Saulėleidžiai, Aisčio kūryboję tragiški, bet kartu prasmingi savo kančios simbolika, Mackui yra pasenę, nuvėsę. Jie neprisipildo jo­kio reįkšmingo turinio ir tėra „šviesos išblėsimas“, pa­prasta gamtinio dėsnio apraiška. Jei liaudies dainose žmogaus skausmas praranda aštrumą, įterptas į mirties ir atsinaujinimo ciklą, tai Mackaus kūryboje subtilia, vos pastebima struktūros modifikacija išgaunamas prie­šingas efektas: ironijos gaidos nutraukia amžino pasikar­tojimo ritmą, pasaulio veidą išvedžiodamos laikinumo, šiurpios mirties gijomis. Beržas, lietuvių poetų išgyvena­mas kaip vienas žmogaus nuotaikoms jautriausių me­džių, praranda savo emocinę spalvą, jį poetas pridengia šiurkščios, jausmo išsekimą sugestijuojančios, mėnesie­nos vaizdu. Panašiai saulės patekėjimas ir nusileidimas, paprastai suprantami kaip du dienos šviesos atskiri mo­mentai, Mackaus yra tartum sulydomi į vieną ir tą pa­čią akimirką. Tuo būdu, išbraukdamas šviesos motyvą, poetas išbraukia prasmės dimensiją, vaizdą sukompo­nuoja taip, kad jame nebūtų jokio vertybes teigiančio žvilgsnio. Šitokią vaizdų struktūrą Mackus ir pavadina neornamentuota kalba, poetiniu metodu, kuris ne tik vengia retorinių puošmenų, grožio ar harmonijos efek­tų, bet nuosekliai ieško grubaus žodžio, nedailintos ra­šysenos, kuri atitiktų poeto prasme nepasitikintį žvilgs­nį. „Neimsiu vynuogės išnokusio ovalo“, sako poetas, at­sisakęs gyvybę, būties pilnumą (čia išreiškiamą apvalu­mo sąvoka), prasmingą pasaulį teigiančių poetinių, ypač tradicinių, simbolių.

Išblukusių vertybių tarpe randame vieną, kuri ryš­kiau nei kuris kitas motyvas paradoksiškai parodo ir tęs­tinumą, ir lūžį tarp Mackaus ir žemininkų kartos. Tai yra prarastų namų tema, kurią Mackus radikaliai užbaigia, prieidamas visiško ne tik namų, bet išvis nulemtos bei žmogui prasmingos erdvės panaikinimo tašką. Jei Nagio šiaurės žemė, apsnigta, užpustyta, balta „lyg popieriaus lakštas“, poetui vis tiek turėjo realumo, jei Niliūno in­tymieji namai, – tolimi, nepasiekiami, užkerėti, – traukė savo būties pilnumo pažadu, tai Mackaus kūryboje įsb gali visiškos tuštumos vaizdai, savotiška neutrali erdvė, paneigtas ir „iškankintas plotas“, kuriame poeto siela neįstengia pastoviai įsitvirtinti. Ne tik namai yra žymimi nebūties ženklais, bet pati žmogaus siela, sustingusi statiška poza, neturi vidinio judesio, polinkio išeiti į išorę ir įsišaknyti ją supančioje aplinkoje. „Dvylika var­tų į šiaurę, / dvylika vartų į pietus“ – tačiau Mackaus žmogus pro vartus neina, nei į namų pusę, nei į sapnų šalis, nei plataus pasaulio pažinti. Jis todėl yra laisvas, neapibrėžtas, neribojamas namų sienų, bet taip pat her­metiškas ir visu veidu atsisukęs į save, jis nepažįsta to Niliūno kūryboje dažnai sutinkamo „tu“ įvardžio, ku­riuo yra pavadinama realybė, kita nei paties poeto są­monė.

Gimęs Lietuvoje, bet subrendęs išeivijoje, svetimos aplinkos įtakoje, Mackus, be abejo, jautė ypatingai stip­rų lūžį savo paties patirtyje: tolimos vaikystės pasaulis nesiderino su vėlesniu Vakarų kultūros įnašu. Tai poetą skatino nesustingti praeities prisiminimuose, negyventi senais įsitikinimais, bet ieškoti žodžių, kurie išreikštų esamo momento autentišką mintį. Mackus taip pat išgy­vena dar vieną išeiviui kūrėjui charakteringą konfliktą: lūžį tarp savo vidinio pasaulio, susiformavusio svetimų literatūrų ir kultūrų poveikyje, ir poetinės kalbos, pa­veldėtos iš lietuvių literatūros tradicijos. Gali būti, kad Mackaus prieštaraujantis dialogas su lietuvių poezijos vaizdynu, apskritai jo ypatingas dėmesys literatūriniam žodžiui, taip pat ir jo pastangos susikurti naują, neorna­mentuotą kalbą, buvo minėto konflikto išdava. Tačiau Mackaus kūrybinį kelią lėmė ne tik išeivijos faktas, bet taip pat jo išskirtinis, lietuvių lyrikoje retai sutinkamas jautrumas individo santykiams su aplinka, ne tik su re­gimuoju pasauliu, bet taip pat ir su visuomene bei joje įsigalėjusiais vertybiniais matais. Į lietuvių literatūrą atėjęs po žemininkų kartos, poezijai davusios platesnį pagrindą, Mackus žvelgė į žmogų kultūriniame konteks­te ir jo savitumo problemą siejo su ideologiniu auklėji­mu ir perauklėjimu. Tai pastebime jo vaizdų struktūro­je, kur kartais jungiami dviejų kultūrų motyvai (pavyz­džiui, vaizdas: negrė Marija), intarpuose nelietuvių kal­ba, taip pat ir kūrinių temose, pvz., „Baladėj apie Ge­rąjį John'ą“, kuri nesiriboja Afrika, bet turtingais, kondensuotais vaizdais išreiškia istorijoje nuolat besikarto­jančią žmogaus kultūrinio bei ideologinio perauklėjimo dramą. Prarastą ar atimtą savitumą Mackus prilygino mirčiai, o savo kūryba turbūt siekė pilnutinės laisvės, tos tobulai autentiškos egzistencijos, kada poeto siela, sutapusi su savimi, neturi individualumą žudančių išorės pasaulio dėmių. Tai buvo jo tikroji vertybė, poezijoj rea­lizuojama tradicijų modifikavimo keliu.

 

       Egzodo literatūros atšvaitai: Išeivių literatūros kritika, 1946–1987. – Vilnius: Vaga, 1989.