Castor&Pollux
Castor&Pollux – kolektyviniu pseudonimu pasirašantis autorių kolektyvas, nuo 2005 m. žiemos iki 2008 m. pavasario skelbęs radikalias ir skandalingas knygų apžvalgas savairaštyje „Šiaurės Atėnai“. Per šį laikotarpį Castor&Pollux parašė daugiau nei 500 recenzijų, dalis jų išėjo atskira knygą („Rašytojų kūjis“, Kitos knygos, 2007). Manoma, kad šį anoniminį kolektyvą sudarė 6 autoriai, iš kurių 2 rašė visą laiką, o 4 – priešokiais. Castor&Pollux tekstai peržengė literatūros kritikos ribas, juos galima suprasti žymiai platesniame kultūros kritikos kontekste. Literatūriniuose kuluaruose jie sukėlė ne vieną skandalą (kartais net šoką), peržengė įprastus tabu ir netgi visuotinai priimtas mandagumo ribas. Castor&Pollux straipsniai – tikras „Rašytojų kūjis“ – žiebė per konformizmo, provincialumo, narsicizmo, vartotojiškumo nirvanoje palaimingai skendinčią lietuvių literatūrą. Pradėję rašyti nuo kritinių „grynosios literatūros“ apžvalgų, C&P kolektyvo nariai ilgainiui perėjo prie bendrosios kultūros kritikos, o dar vėliau – ir prie sociumo vertybių demaskavimo: KRITIKUOTI REIKIA NE LITERATŪRĄ, O PATĮ SOCIUMĄ. Deja, 2008 m. pradžioje Castor&Pollux buvo apkaltinti nukrypimu nuo literatūros kritikos kanono, išsisėmimu ir tuščiu politikavimu, tad buvo priversti baigti viešą veiklą ir pasitraukti į literatūros partizanų pogrindį. Šio literatūros kritikos sąjūdžio įkvėpėjas buvo Gintaras Beresnevičius: „Visą košę užvirė šio „projekto“ krikštatėvis, dabar jau velionis, neprilygstamas regėtojas Gintaras Beresnevičius“. O šio sąjūdžio duobkasiu galima laikyti patį sociumą, nesuvokusį pernelyg radikalaus Castor&Pollux kitoniškumo: „Visokias valstybines kekšes, sėdinčias savo fondų kabinetuose ir galinčias daryti įtaką ne tik laikraščių, bet ir žmonių likimamas, testamente įrašyčiau pagrindinėmis paveldėtojomis“. Castor&Pollux stengėsi pakeisti literatūros kritikos – paties konservatyviausio literatūros žanro – sampratą, laužė nusistovėjusius štampus ir pasiūlė nemažai naujovių: atsisakė vadovautis vadinamaisiais „objektyviais“ vertinimo kiterijais ir deklaravo, kad „literatūros vertinimas turi būti subjetyvus“; gerokai išplėtė žanro ribas, literatūros recenziją paversdami esė, farso, pamfleto ir grotesko samplaika; dirbtinai nužemino „aukštąjį“ literatūrologų slengą ir prabilo paprastiems skaitytojams suprantama kalba. „Kritiką būtina išvaduoti iš senmergiško filologinio seilėjimosi, paversti ją akmeniu ir sviesti į apmūsijusius literatūros rūmo langus. Menas turi koreliuoti su gyvenimu, į jį atsigręžti ne iškastruoti paruoštu fondų ir stipendijų peiliu, o išėjęs į gatves, keldamas linksmus neramumus, gindamasis ir užsipuldamas žodžiu ir veiksmu, automatu ir apnuoginta lytimi.“ Tačiau svarbiausias Castor&Pollux nuopelnas yra jų indėlis į kontrkultūros užuomazgas Lietuvoje: pasinaudoję kolektyvinio pseudonimo idėja, jie pratęsė vakarietiškos kontrkultūros tradicijas priešintis oficiozinės kultūros, valstybinės politikos ir buržuazinio gyvenimo būdo kultui. „Šiais Naujojo Kanono laikais, kai esame dar nelaisvesni nei buvome Tarybų Sąjungoje, C&P funkcionuoja kaip mūsų pasąmonė, t. y. vienintelė vieta, kurioje per apsirikimą, išmonę ar literatūrinį sapną vis dar išlaikoma tiesos dimensija“ (Audronė Žukauskaitė).