Gintaras Patackas. Lapė, rožė ir bambukas: eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 2007.
Iš karto pasakysiu visą tiesą: perskaičiau šią knygą ir niekaip neįstengiau užmigti. Ne dėl nuostabaus ir nepakartojamo katarsio, kai siela beprotiškai lakioja po nežinomas erdves vejama vaizdinių spiečiaus, o dėl paprasčiausio apmaudo, kuris prislegia dvasią plokščiu ir banaliu, tačiau sunkiu ir nepakeliamu kartėlio luitu. Ooo! Kadaise juk taip mylėjau Patacką! Be jokių išlygų, aklai ir idiotiškai. Kaip kvaila mokinukė, įsikliopinusi į žilstelėjusį literatūros mokytoją. Mylėjau visokį – kad ir koks jis būtų!
Landsberginiu laikotarpiu mano Gintarui (sakau „mano“, nes niekada neketinau jo atiduoti Tautvydai, kuri ilgus metus su pasimėgavimu čiulpė jo plunksną, o ištryškusia kūrybine sėkla slapčia gleizojo savo knygų puslapius), taigi mano Gintarui ėmus rašyti visiškas banalybes, raminausi: nieko nieko, tokie laikai, laisvę mat iš po skverno ėmė pardavinėti, už blizgučius sielas atiminėti, nieko, palaigys Gintaras lyg jaunas teliukas po „elektrinio piemens“ saugomą tariamos laisvės ganyklėlę, patryps žolytę, gaus porą smūgių snukelin ir apsiramins. Sakiau sau ir kitiems: na ir kas, kad vulgarybės, bet pažvelkit, kaip jis drąsiai ir brutaliai šėlioja, kaip virtuoziškai keikiasi – net putos drimba, kaip jis įžūliai apsinuogina parodydamas visą savyje sukauptą mėšlą, jau vien dėl to verta dantis sukandus patylėti ir kantriai laukti, kol jis vėl ims rašyti taip, kaip rašė praeito amžiaus 9-ajame dešimtmetyje...
Ir laukiau. Laukiau ilgai ir nuobodžiai, tačiau laikai nesikeitė. Nesikeitė ir mano Gintaras. Šimtąkart teisus buvo K. Marxas, įspėjęs, kad bazė visada nulemia antstatą, šimtą pirmąjį – T. Venclova, pastebėjęs, kad socialinė ir politinė tikrovė grindžia ir motyvuoja autentišką kūrybą. Žodžiu, suknisti laikai – suknisti papročiai. Suknista ir kūryba. Gintaras ir toliau stūgavo neblaivias ir nerišlias meilės ir vyno dainas. Temperamentingą vaizdinių ir metaforų griūties poetiką pakeitęs kabakų, pritonų ir tūlikų poetizavimas įgriso visiems iki gyvo kaulo, tačiau Gintaras lyg užsuktas traukė vis tą pačią kvailą dainušką (nenoriu bjauroti ir taip užterštos lietuvių kalbos, todėl pateiksiu kitakalbį „dainuojamosios poezijos“ pavyzdį, kuo tiksliausiai išreiškiantį visą G. Patacko „neprigulmybės“ laikotarpio kūrybos esmę):
В городском саду цветёт акация,
Радуется вся моя семья,
У меня сегодня менструация,
Значит, не беременная я.
Pirmieji neapsikentė kolegos poetai. Nematydami jokios kūrybinės prošvaistės, 1998 m. už jaunatviškų „senų“ eilių rinktinę jie suteikė G. Patackui PP laureato vardą. O kolegos kritikai, ilgą laiką pusbalsiu niurzgėję dėl lengvapėdiškų erotinių eiliavimų, pastaruoju metu sumanė savotiškai pastūmėti „poezijos gangsterį“ į naują proveržį ir ėmė tauzyti apie „lūžio knygą“ („Dviveidis Janas“, 2002) ir „kopimą iš dešimtmečio gylio duobės“ (V. Sventickas apie „Didįjį širdžių mūšį“, 2005). Nieko panašaus, ponai oficioziniai literatūrologai! Jums patiko tik tai, kad Gintaras metė bohemiškai gerti ir liovėsi vežikiškai keiktis (pasak G. P., „mano poezijoje iš pradžių nebuvo riebių žodelių, dingus cenzūrai, jų atsirado daug, o paskui man pasidarė nejauku ir aš juos „pašalinau“). O poezijai, priešingai, nuo to dar blogiau. Mano Gintaras prarado net ir tą dirbtinės obscenikos bei chtoniškumo kaukę! Dieve, Dieve... Jo pastarųjų metų kūrybą, nuėmus knygų viršelius, vargiai beatskirčiau nuo kokios nors provincijos moterėlės, priklausančios Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungai, rašliavų...
Negaliu užmigti. Iš spintos išsitraukiu Gintaro knygas, tvarkingai išsidėlioju ant stalo. Atrodo, visos – trūksta tik rusiško „Išvarymo iš rojaus“ vertimo. Kairėje pusėje sukraunu rietuvėlę iš savo mėgstamiausių. Jų šešios, pradedant 1975-ųjų PK, baigiant „Kapitono Homero vaikais“ (1990). Dešinėje sudedu visas likusias. Devynios. Tuščia vieta, nors krūva atrodo mažne dvigubai didesnė. Paimu raudoną flomasterį ir ant stalo tarp dviejų rietuvių nubrėžiu riebų brūkšnį. Ir stulpeliu iš pykčio pakeverzoju: „Su-šik-tas są-jū-dis“...
Užsidegu žvakę. Prisimenu savo straipsnį „Šatėnuose“, išspausdintą prieš pusantrų metų. „Tūlikų ir albumų poetika“. Metaforiškai, atsargiai ir švelniai bandžiau pakuždėti savo dievaičiui apie gęstančią meilę. Kažko dar tikėjausi... Kvailys!
Atsiverčiu viršutinę knygą, gulinčią dešinėje pusėje:
Rašai ne gyvybiškai būtiną
Ir nereikalingą eilėraštį
Apie Džordžą Bušą ir Putiną,
Kaip gėrėt kartu ir kaip gėritės.
[...]
Rašai iš inercijos, svaigdamas,
Kad posmai rimuojasi, pilasi.
Tą patį rezultatą, neveikdamas
Sau nieko, dar gautumei poilsio.
„Ne gyvybiškai būtinas eilėraštis“, p. 78
Taaaip, tikra ir savikritiška teisybė apie rašymą iš inercijos, apie posmų srautus lyg iš gausybės rago... Ir dar tas tiesmukas rimavimas, daugybė netaisyklingų kirčių ir parazitinių, niekam nereikalingų žodelių. Dėl rimo, viskas tik dėl rimo! Dieve tu mano: „Amūras – mūras“, „Estija – bestija“, „Marija – žarija“... Ir mane surimuotų su kokiu nors viešbučio kambariu: „Polluxas – liuksas“... Viskas! Užteks! Tegul eina jis velniop, tas vis labiau besiseilėjantis senstelėjęs rimuotojas su savo banalybių kupina neva egzistencine lyrika! Nebemyliu! Tarp mūsų viskas baigta! Tegul toliau kurpia patetiškus himnus visokiems provincijos miesteliams ir krepšininkų komandoms, tegul uždirbinėja varganus centus kavos puodeliui rašinėdamas dainelių tekstukus visokioms narmontaitėms ir suraučiams... Viskas! Mano Dievas man mirė!
Tik ką daryti su tais devyniais lavonais? Negi tiesmukai paklusi autoriaus paliepimams:
Kaip įveikt makulatūrą,
Kuri pilas ne laiku?
Siūlau: išbandyki krūvą
Mano raštų degtuku.
„Šilta. Norisi miego“, p. 95
Neee, juos parodysiu savo vaikams kaip elementarų pavyzdį – kaip nereikia ir negalima rašyti eilėraščių.
Perkeliu literatūrinius lavonus ant grindų (rytoj nugabensiu į kriptą – rūsį) ir jų vietoje juodu flomasteriu patackišku stiliumi užrašau trumpą epitafiją paminkliniam Gintaro Patacko kūrybos akmeniui. Taip sakant, mūsų santykiuose dedu tašką:
Taškas čia ar kleckas
Tegul mąsto išrinktieji
Gintaras Patackas
1975–1990-ieji
2007 08 10