Dainius Gintalas. Boa. Poezija. K.: Kitos knygos, 2007.


       Šį autorių pastebėjau jau senokai. Ir jau rašiau. Ir pagyriau. Dainių Gintalą, įdėjusį keletą eilėraščių į 2007-ųjų „Poezijos pavasario“ almanachą, pavadinau gyvybės artileristu: „Naujasis barbaras, kurio venose kunkuliuoja juoda pirmykščio žmogaus limfa. Brutalus žvėriažmogis, į seilėtą skiemenį atsakantis tūžmingu urzgesiu. Laukinis vandalas, besišvaistantis kuoka ir falu, švytintis išvamų fosforu. Taip, iš visų kultūržmogių renkuosi gyvybės artileristą D. Gintalą“ („Š. A.“, V.12). PP almanache išgirdome vos kelis akordus, stūgius ir riaumesius, o dabar galime pasiklausyti ištisos šio žvėriažmogio giesmės.


       Pirmas įspūdis tikrai triuškinantis. Atsiversk bet kurį puslapį ir tave iškart užgrius galingu srautu kliokianti duslių, trūksmingų ir kriokiančių žodžių lavina. Ji trenks tau per smegenis, apsvaigins, užhipnotizuos, užliūliuos, paskui švelniai stvers už pautų ir nusineš į tokius košmariškai nuostabius bei gyvuliškai dieviškus pasaulius, kad tavieji maironiai ir brazdžioniai visiems amžiams liks tik miglotas snarglėtos vaikystės prisiminimas – nudriskę pliušiniai kiškučiai, kuriems dabar tuojau pat nurautum galvas. Tu pateksi tenai, kur viskas šventa ir kartu nieko švento, kur viskas logiška ir kartu beprotiška, kur viskas savo vietoje ir niekas sau jos nesuranda, kur tvyro chaoso harmonija ir harmonijos chaosas, kur nėra nieko pastovaus, tik amžinas judesys ir kismas. Pateksi tenai, kur po pievas šliaužioja žarnos, karvių lūpomis sėlina vaginos, tamsos raumenimis kvykia el pajáro, garsiai vemia skruzdėlės, o tuo metu daunas kuo ramiausiai laižo gegutę. Žodžiu, jei prisimeni patį gražiausią savo košmarą, tai jis – prieš tavo akis. Jei esi kada nors patyręs orgazmui prilygstančią viziją – skaityk tokius tekstus, ir jos lankys tave naktį ir dieną. Jei Dievas kadaise užmaišė burbuliuojančią, kylančią ir nuolat besimainančią tešlą, iš kurios išsirutuliojo visos gyvybės formos, tai tavo rankose – tokios gličios masės gumulėlis, t. y. ši knyga.


       Pirmuosiuose tekstuose autorius galantiškai pasisveikina su infantiliu lietuvišku poezijos skaitytoju – „sveikas berniuk nuo smaugiančio grožio apdujęs“ – ir atsargiai jį kamantinėja: „ar prietema juda? / ar gegutė rujoja? / ar gieda lemūras? / ar švilpia prostatos?“ Tokiais nekaltais klausimėliais tarsi ruošia šį tradicinės poezijos prisiskaičiusį infantilą būsimam žygiui į anapusinę onirinę erdvę, tarsi rūpinasi, kad šiame žygyje jo neištiktų kultūrinis šokas:


    ar išnarinsim savo rankas? ar išnarinsim?
    savo lytinius organus, ar išnarinsim?
    ar atsakysim į seilėtą skiemenį daina?
    jei gatvė urgzdama įteka į venas
    ir purtosi, ar bepasveiksim?
        („vitrina“, p. 38)

       Na, o kai bendražygiai pasirengę kelionei, t. y. pasveikę nuo vaikiškos lietuvių poezijos ligos – impotenciją sukeliančios „maironiškos kiaulytės“, kai jie, išnarinę rankas ir užlaužę falus, į kiekvieną seilėtą skiemenį pasiryžę atsakyti urzgesio giesme, tada belieka užduoti kontrolinį klausimą: „ar girdite patologės su išplatėjusia hipofizės geografija, kibelės su parazitų išėstom tatuiruotėm ant šlaunų, partizanės su kulkų randais ant begemotiškos odos, akmeistės su išsprogusiom lūpų nerviūrom, senelių korikės vyšniniuose soduose, prerijų traukinių tramdytojos, bulvinių blynų kepėjos, grifonų romytojos, jautukų žagintojos šiurenimą su skalpeliu rankose prie blizgančio lavono? [...] ar girdite jos vaginos šnopavimą, tuos paslaptingus kraujo pliūpsnius į klitorio slieką, tą žvarbų piktybišką pulsą jos drėgnuose sienojuose, tas sūrimo pripildytas kloakas su vabzdžių plaučiais ir milijonais šiušelių, kurie kaip maži liežuvėliai išsitiesia jos rankai artėjant ir susisuka jai tolstant nuo blizgančio lavono?“ („lavoninė“, p. 124–125) ir tuojau pat į jį atsakyti: „o, štai ir ji“.


       Pasirodo, niekur keliauti nė nereikia, užtenka savyje perlaužti stuburą sukalkėjusioms vadinamosioms „geros“, „aukštosios“ poezijos dogmoms ir sava trečiąja trikampe akimi kreivai nužvelgti visas vadovėlines Jakšto-Kubiliaus-Daujotytės kūrybos vertinimo „tiesas“.


       Tokia košmariškos onirikos ir brutalaus siurrealizmo poezija mūsuose ganėtinai nauja (prisimenu tik nekrofilines Valdo Gedgaudo vizijas: „Nebeištvėrėme – kapavietę išniekinom trise“, alkoholinius Ramūno Kasparavičiaus gliukus: „Vieną kartą Lietuvoj aš ėjau per mišką, pamačiau 7 stirnas ir 9 velnius“, sintetinius Žilvino Andriušio fantazmus: „An – 2 An – 2 / oraliniu būdu / morkas kroviau“), todėl atskirų atskiriausiu žodžiu norėčiau kreiptis į oficialiuosius lietuvių „literatūrologus“ ir premijas dalijančius „ekspertus“, t. y. į visus kultūrtrėgerius – sventickus, jonynus ir jonušius:


       Brangieji. Nekalbėsiu jums apie Lautréamont’o „Maldororo giesmes“, Baudelaire’o „Piktybės gėles“ arba Michaux „Pažintį su bedugnėmis“ (pastarąjį, beje, ir verčia D. Gintalas). Jūs ir taip kuo puikiausiai žinote šiuos kūrinius, senų seniausiai įteisintus oficialiosios opinijos ir tapusius klasikine kultine literatūra. Jūs taip pat žinote, kad (Jorgės Luiso Borgeso žodžiais) „jokios realistinės literatūros pasaulyje nėra. Bandymai perrašyti realybę – absurdiški, nes perrašyti galima tik tai, kas parašyta.“ Taip, visa Vakarų kultūra, į kurią taip trokštame įsilieti, beprotiškai garbina „prakeiktuosius poetus“, atsargiai laviruojančius tarp kūrybinio pamišimo ir klinikinės šizofrenijos. Atkreipkite dėmesį, kad ši D. Gintalo knyga – būtent tokia: joje nėra ribų tarp sveiku protu suvokiamos nykios realybės, kurią reikia papuošti, ir ligotos puošnios fantazijos, kuri graži pati sau. Realybės šioje knygoje, kaip ir turi būti, – iš viso nėra...

       Sakysite, kad vakariečiai ten žaidžia pagal savas taisykles, kurios jums negalioja. Gerai, tada prisiminkite mūsiškį Čiurlionį. Ne tik pompastiškai valstybės lygmeniu išpijarintą dailininką, bet ir nė kiek ne prastesnį Čiurlionį rašytoją, kūrusį lenkiškai, kurio tekstai atskiru leidiniu pasirodė visiškai neseniai – tik 1997 m. Tiems, kurie galbūt dar nespėjo įsigilinti į jo, pvz., užrašus eskizų albumuose, vieną iš jų ir priminsiu:


       „Staiga blykstelėjo pašėlusi mintis: viskas žemėje paskendo, viskas: miestai, kaimai, trobos, bažnyčios, miškai, bokštai, laukai, kalnai – viską užpylė vanduo. Žmonės nieko apie tai nežino, nes naktis, ir ramiausiai miega pirkiose, rūmuose, vilose, viešbučiuose. Miega giliu miegu; bet juk tai skenduoliai, balti, išpurtę, sustingę, nežmoniškai knarkia, supas per miegus apklotais, kasosi išpurtusius juosmenis, murma kažką per miegus, ir baisios yra jų išsprogę, išverstos, baltos it taukai akys. Baisus lietaus šniokštimas, beviltiškas sielvartas, beribė baimė. Mane apleido jėgos, atsistojau ir įbedžiau akis prieš save į tamsią, pilką tuštumą. Įtempiau žvilgsnį tiek, jog man iš akių pradėjo tekėti kraujas...


       Kodėl aš ne vienoje iš tų pirkių po vandeniu, kodėl aš nesu skenduolis su baltomis, išsprogusiomis, patinusiomis akimis? Kodėl aš ne gedulingos liūties styga? Per pora uolekčių viršum kalno pakabinta galva. Tavo galva, Ari, be akių. Vietoj akių vien duobės, per jas matyti pasaulis nelyginant didžiulė, galinga arfa – visos stygos skamba, vibruoja, skundžiasi. Nedalios, ilgesio, liūdesio chaosas, baisus pilkas chaosas matyti pro tavo akis, Ari.


       Ak, tai buvo baisus sapnas, ir pabusti iš jo negaliu.“


       Tai štai, ponai kultūrtrėgeriai, Čiurlionis ir Gintalas – be galo panašūs siurrealistai, vienam geriau sekėsi tapyba, kitam – poezija. Duokit, ponai, Gintalui kokią premiją ir... pagirkit visuotiniame narių susirinkime! Cha cha cha, juokauju, nes žinau, kad Dainius Gintalas pasielgs panašiai kaip jo dievaitis prancūzas Henri Michaux, kuris 1964 m. atsisakė savo šalies Nacionalinės.

       2007 10 20