Kęstutis NavakasPastaruoju metu Juliaus Kaupo kūryba iš naujo atrandama. Džiugu, kad rašytojo gimtajame mieste Kaune vyksta daugybė renginių: moksleivių piešinių konkursas Kaupo pasakų motyvais, šventinės eglės įžiebimas su nepamirštamais šio prozininko personažais.

 

Jūs, poete Kęstuti Navakai, sukūrėte pjesę „Daktaras Kripštukas ir kiti”. Kada ir kaip atradote J. Kaupą? Kuo suintrigavo miesto pasakos? Kas paskatino kurti pjesę?

 

Kęstutis Navakas. Julius Kaupas – visiškai unikali figūra, o dar unikalesnė ji atrodė pilko kaip cementas sovietmečio kontekste. Tada jį ir atradau, maždaug prieš 25-erius metus. Tuo metu skaičiau vokiečių romantikus, o J. Kaupas jiems gana artimas. Tuo metu ieškojau ir Kauno tikrosios tapatybės ženklų, o J. Kaupas irgi buvo vienas tokių ieškotojų. Beveik kasnakt klaidžiodavau po Kauną. Su manimi per tas naktis brido ir daugybė iškiliųjų kauniečių: nuo Vaižganto iki Kaupo. Nešini savo citatomis, vedini savo personažais. J. Kaupo personažai buvo labai įvairūs. Studentas iš Vilniaus gatvės (pakliuvęs ir į vieną mano eilėraštį) atstovavo realiesiems personažams, o koks Velnias Juoduodegis – pasakiškiesiems. Daktaras Kripštukas – čia kažkur per vidurį.

 

Miesto pasakos suintrigavo tuo, kad labai skyrėsi nuo vaikystėje girdėtų. Atvažiavau į Kauną aštuonerių ir išsyk „įaugau į miesto grindinį”, nebežavėjo nei lietuviška kaimiškoji proza, nei lietuviškos pasakos, irgi daugiausia kaimiškos. J. Kaupas atsirado tada, kai, regis, jokios pasakos nebeturėjo rūpėti, tačiau, kaip jau minėjau, tai buvo vokiečių romantikų metas ir J. Kaupas pas mane atėjo pro vartus, iškirstus Josepho von Eichendorfo ir Ernsto Theodoro Amadėjaus Hoffmanno.

 

Parašyti pjesę J. Kaupo pasakų motyvais pasiūlė Kauno lėlių teatras. Padariau tai su dideliu džiaugsmu. Manau, kada nors tai būčiau padaręs ir be jokio užsakymo.

 

Kaupo žmona Dalia Galaunytė-Kaupienė-Augūnas, gyvenanti Floridoje, seniai svajojo, kad J. Kaupo pasakos motyvais būtų sukurtas filmukas. Jūs šią idėją transformavote į pjesę „Daktaras Kripš tukas ir kiti”. Kodėl pasirinkote tokį pavadinimą? Kaip apibrėžtumėte pjesės laiką ir idėją?

 

K. Navakas: Tas pavadinimas ligi šiol tarsi darbinis, nežinia, ar išliks iki premjeros. Pavadinimą kartais sugalvoti sunkiau nei parašyti kūrinį. Žinoma, Daktaras Kripštukas – čia centrinė figūra, tačiau ir kitos figūros turi ką veikti.

 

Pjesės laikas yra sąlygiškas, kaip ir pasakos. Tai viršlaikiniai dalykai, galintys vykti dabar, o galėję ir prieš šimtą metų. Galintys trukti porą dienų, o galintys ir tą patį šimtą metų. Iš pradžių galvojau įvesti į pjesę konkrečių laiko ženklų – ir iš prieškario, ir šiandienos. Tačiau vėliau pamaniau, kad kas norės, tas pats tuos ženklus ir susidės.

 

Kiek laiko kūrėte pjesę? Gal teko per tą laiką nukeliauti drauge su Kripštuku į pragarą? O gal – į rojų?

 

K. Navakas: Užrašyti patį tekstą netruko labai ilgai, aš rašau greitai. Tačiau prieš tai ilgokai tą tekstą nešiojau. Idėjos ateidavo ir išeidavo, ta pjesė manyje kelissyk pasikeitė. Kol galiausiai supratau, kad jei taip delsiu – niekad jos neparašysiu. Tada sėdau ir užrašiau vieną iš spėtų sugauti variantų. Manau, kad tokių gali būti dar keliolika, bet gal apsistokim ties vienu.

 

Kaip apibūdintumėte pjesės daktarą Kripštuką? Koks santykis tarp J. Kaupo asmenybės ir Jūsų sukurto pjesės herojaus?

 

K. Navakas: Daktaras – jau savaime tarpininkas tarp gyvenimo ir mirties, tad čia jo ryšys su Anapus yra labai logiškas. Be to, daktaras (na, juo kais prisiminkim, kad Kaune žodis „daktaras” turi ir kiek kitokią, labiau kriminalinę konotaciją) yra labai sceniškas personažas. Ir trečia – daktaras yra tarpininkas tarp pačių įvairiausių tipažų, prisiminkim pacientų įvairovę. Taigi Daktaras Kripštukas – ideali figūra, galinti sutelkti tiek skirtingiausių asmenybių, kiek jų reikia gerai pjesei. Mano Kripštukas labai nesiskiria nuo J. Kaupo Kripštuko, gal yra kiek ironiškesnis ir konkretesnis, bet iš esmės – tai J. Kaupo personažas.

 

Viename interviu teigėte, kad pjesė nėra vien J. Kaupo pasakų in sce nizacija: kiek joje Jūsų fantazijos? Kiek Jūs, kaip kaunietis ir pjesės autorius, prisidedate prie naujosios Kauno mitologijos?

 

K. Navakas: Tai apskritai nėra J. Kaupo pasakų inscenizacija, pas mane veik viskas kitaip. J. Kaupas buvo labai kūrybinga asmenybė ir, manau, jam nepatiktų vasališkas sekimas jo siužetinėm linijom. Aš sužaidžiau jo figūromis, jo personažais, padariau tai taip, kaip padarytų ir jis pats. Nes su kūrybinga medžiaga ir reikia elgtis kūrybingai: ne atkartoti, o pratęsti. Žinoma, tai prisideda ir prie naujosios Kauno mitologijos kūrimo. J. Kaupas čia kol kas ne pralenktas, tačiau turiu ambicijų kada nors jį nors šiek tiek pasivyti. Pradėjau nuo to, kad ir rojų, ir pragarą įkurdinau Kauno Rotušėje. Ir kas dabar pasakys, kad jie ne ten?

 

Gal žinote, kada Kauno lėlių teatras pakvies į Jūsų pjesės „Daktaras Kripštukas ir kiti” premjerą?

 

K. Navakas: Užtrukau su šia pjese, pernelyg ilgai nešiojausi. Premjera jau tarsi buvo numatyta iki šios vasaros. O dabar ji atsideda metų galui. Bet kokiu atveju – dar šių metų.

 

Kaip vertinate išeivių rašytojo Kazio Almeno idėją – pastatyti paminklą daktarui Kripštukui Kaune?

 

K. Navakas: Vertinu labai palankiai, nes tokios idėjos moko žmones kūrybingumo. Juk ne tik žymiesiems kunigams ar kunigaikščiams reikia statyti paminklus. Būtų mano valia, Kaune atsirastų paminklų ne tik ryškiam pasakos personažui, bet ir genialiai poezijos eilutei arba išnykusių kavinių kavos kvapui.

 

„Draugo“ šeštadieninis priedas „Kultūra“

2009-06-27