jazukeviciute apie nemeileDalia Jazukevičiūtė. ŠIMTAS EILĖRAŠČIŲ APIE NEMEILĘ. –­ V.: Tyto alba, 2009.

 

Į rankas pakliuvusi Dalios Jazukevičiūtės naujausia knyga, tiksliau, poezijos rinktinė „Šimtas eilėraščių apie nemeilę“, sudaryta iš knygų „Atsisveikinimai“ (1989), „Traukinys Nr. 183“ (1991), „Imperijos moteris“ (2006) ir papildyta keliais naujausiais jos eilėraščiais, iš pradžių nuteikia gan niūriai ir slegiančiai, kaip ir iškalbingas knygos apipavidalinimas (dailininkė Jūratė Stauskaitė): juodų ir baltų tonų maišalynė, raudonos, kraują imituojančios dėmės. Beje, tiek rašytojos vardas su pavarde, tiek skyrių pavadinimai pranašiškai išrėžti raudonai – tarsi aliuzija į krauju užrašytas eiles. Todėl ilgai delsiau – iškart nebuvau pasirengusi įsileisti šių tekstų į savo pasaulį...

 

Kaip galima spėti iš pavadinimo, į poezijos rinktinę sudėta šimtas geriausių D. Jazukevičiūtės eilėraščių iš senesnių rinkinių, todėl pirmiausia rūpėjo peržvelgti knygos struktūrą: ar logiškai parinkti skyrių pavadinimai su juose išguldytais eilėraščiais.

 

Kertiniai rinktinės taškai užkoduoti keturiuose skyrių pavadinimuose: „Troškau“, „Deginti“, „Pavirsiu“, „Pelenais“. Juos sujungę, gauname du semantinius vienetus: „troškau deginti“, kur aptinkama daugiausia gyvybės formų, ir „pavirsiu pelenais“. Šie keturi reikšminiai sandai tarsi uždaro eilėraščių personažo pasaulį į kartoninę dėžutę, išryškindami keturis kampus.

 

Antrosios dalies pirmajame eilėraštyje, kurį būtų galima laikyti programiniu, būtent ir aptinkami šie magiški žodžiai: „Aš troškau deginti, bet virsiu pelenais.“ Manyčiau, šiame eilėraštyje užfiksuota ir dominuojanti jausena – ironija persmelkta tragiška vaizduotė su dviem pagrindiniais – mirties ir savižudybės – žymenimis. (Šie įvaizdžiai dominuoja nuo pat pirmojo iki paskutiniojo rinktinės eilėraščio.) Įdomiausia, kad kraupiu kapinių įvaizdžiu prasidedantis eilėraštis sukuria gan malonią, jaukią ir ramią atmosferą („Ir tik tada, kai man pažers į veidą / geltonas vėjas kapinių lapus, / išgirsiu aš, kaip danguje tylu“). Taigi jį būtų galima laikyti programiniu vien dėl to, kad nurodo centrinę eilėraščių ašį, išsako eilėraščių personažo išgyvenimus, suvaržymus ir nuotaikas, kurios rinktinėje beveik ir nekinta, pasikeičia tik vienas kitas tonas ar niuansas.

 

Poezijos rinktinė „Šimtas eilėraščių apie nemeilę“ –­ tai autorės išgyvenimai ir išsikalbėjimai, noras būti išgirsta. Tai ir savotiška kova už teisę būti išgirsta: „kad ir kaip tu man draustum (...) ir atnešiu tau trumpą eilėraštį išlydytom raidėm“ (134 p.).

 

Kaip rašytoja ir poetė ne kartą yra minėjusi, jai įdomiausia stebėti save, savo vidinį pasaulį, klaidžioti tamsiaisiais savo vidujybės koridoriais ir kaskart juose aptikti kažką nauja:


Slankioju po savo gyvenimą lyg nuobodžios

mokyklos koridoriuose trokšdama to kito

gyvenimo kurio niekada negyvenau ir

negyvensiu slankioju savo sandėliuose kur

tiek atsitiktinių daiktų ir veidų

p. 12

 

Todėl kiekviena eilutė rinkinyje persmelkta ypatingo jautrumo ir intymumo gaidomis. Juk poezija, pačios kūrėjos žodžiais, – tai savojo skausmo išstatymas viešumai. Žodžiai liejasi kaip nepertraukiamas srautas, be taškų, kablelių, brūkšnių ar kitų skyrybos ženklų, be pauzių, trumpesnių ir ilgesnių atokvėpių. Tai kartais šiek tiek glumina, ir prieš kai kuriuos jungtukus nesąmoningai vis dėlto norisi padėti skyrybos ženklą.

 

Eilėraščiuose ryškiausia tragiškoji vaizduotė su skerdikais, plėšrūnais ir akis kapojančiais maitvanagiais, egzistencinio nerimo, vienatvės formos. Pagrindiniai jausenos žymenys, kaip jau minėjau, – savižudybė ir kapinės arba mirtis. „Aš dar nenusižudžiau (...) Jūs pailsėsit nuo manęs. / Bet tik tada, / kai mano atlapa ir beprotė širdis / supus po žemėm / daigelius išleidus (p. 18). Tragiškai ironiška atmosfera išlieka ir paskutiniuose knygos skyriuose: „ir kaip visados svajosiu / sunaikint save nusišauti“ (p. 79). Tokioje atmosferoje beatodairiškai ieškoma dialogo su kitu dėl pagrindinės priežasties, užvaldžiusios pasaulį, – žudančios, kankinančios totalios vienatvės, kurioje žmogus dūsta, praranda sąmonę („Tavo vienatvė peraugo kiaurai mane“; „ir tūnai vienišas lyg apsnigtam kape / savo keistai vis dar įrėmintam gyvenime“). Galbūt dėl šios priežasties egzistencinio nerimo persmelkti rinktinės eilėraščiai ir yra apie „nemeilę“, o ne apie optimistiškai ir viltingai nuteikiančią meilės jauseną. Egzistencinė vienatvė, iš kurios nėra galimybių išsivaduoti, triumfuoja. O kaip kitaip: žmogus gimsta vienas, žmogus vienas ir miršta. Todėl su tuo neišvengiamai tenka susitaikyti kiekvienam. Vienatvė ir yra tas kaustantis siaubas, nuo kurio lyrinio personažo negali išgelbėti net meilė. Nebent joje įmanoma rasti laikiną užuovėją. Viename eilėraštyje aptinkamas labai įdomus ir verčiantis susimąstyti meilės ir mirties palyginimas: „mirtis tik pertrauka saldi / ji trunka trisdešimt sekundžių / meilė netruks ir tiek / ji surogatas netikra kava / numestas kaulas ilgesiui apgauti“ (p. 94). Skaitant poe­zijos kūrinius, būtent ir įdomiausia stebėti tą meilės ir nemeilės santykį, kuris D. Jazukevičiūtės knygoje nežymiai keičiasi: pirmosiose dalyse daugiau tikėjimo, noro, prašymo mylėti ir dėkingumo už meilę, o paskutinėse dalyse, kaip anksčiau pacituotoje ištraukoje, aptinkama daugiau nusivylimo gaidų, nors galbūt toks yra tik pirminis įspūdis. Būtent meilės tematika D. Jazukevičiūtė priartėja prie Salomėjos Nėries, taip pat ir prie rusų klasikos (tarkim, Marinos Cvetajevos). Šiuo aspektu svarbu pažymėti, kad poezijos kūriniais D. Jazukevičiūtė aiškiai įsibrėžia į moteriškojo kalbėjimo tradiciją lietuvių literatūroje, aiškiai save įvardija ir apibrėžia kaip moterį kūrėją, kalba iš moteriškosios pozicijos ir tai labai stipriai jaučiama visoje rinktinėje: „Aš jaunesnė už Salomėją / penkiasdešimt šešeriais / beveik visiškai naujutėlė (p. 30). Arba: „Aš esu Dievas, poetas ir moteris“ (p. 10), „Taip, moteris. Bet man ne gėda / maištauti šlykščiai ir juokingai“ (p. 54).

 

Galėtume sakyti, kad rinktinėje pasakojama nenutrūkstanti, jaudinanti meilės istorija egzistencinės vienatvės persmelktame pasaulyje, tačiau pasigedau kulminacinės vietos, stipriausio visas dalis jungiančio taško. Skaitant ankstesnius D. Jazukevičiūtės poezijos rinkinius, matyti, kad eilėraščiai atrinkti labai kruopščiai ir preciziškai. O štai rinktinėje „Šimtas eilėraščių apie nemeilę“ eilėraščių klasifikacija, pagal kurią jie turėjo būti išguldyti keturiose dalyse „Troškau“, „Deginti“, „Pavirsiu“, „Pelenais“, taip ir lieka tik skyrių pavadinimais: prasmingą mintį patys tekstai išskaido, nėra aišku, kokiu principu suskirstyti eilėraščiai, ir ar jie turi atitinkamą ašį, jungiančią tik tos dalies kūrinius. Norisi paklausti –­ ko troškau? ką deginti? kur tie pelenai, į kuriuos pavirstama ir ar tikrai – pavirstama?..

 

Susidaro įspūdis, kad net trokšdama meilės ir jos ieškodama, moteris yra pati sau pakankama – tai liudija paskutinėje dalyje įdėtas eilėraštis:


suprask mieliausias aš kūnas nebuvau

ir nebuvau ertmė kurią galėjai tu užpildyt

ar paniekint

ir niekas nesutvėrė manęs iš tavo šonkaulio

graudaus ir menko

juk aš pati tave gimdžiau

ant šalto metalinio stalo

apkurtusi nuo skausmo ir nuoga

p. 139

 

Literatūra ir menas

2009-06-26