radauskas henrikasGrožinės literatūros 1955 metų premiją Lietuvių rašytojų draugija paskyrė talentingam poetui Henrikui Radauskui. [...] Norėdami su naujuoju laureatu labiau supažindinti mūsų skaitytojus, davėme jam keletą klausimų ir jo atsiųstus atsakymus čia pateikiame.

 

Kaip atsirado ši premijuotoji knyga?

 

Ji atsirado taip pat, kaip ir kitos dvi mano eilėraščių knygos (ir kaip, pagaliau, atsiranda visi eilėraščių rinkiniai): protarpiais parašant po eilėraštį, o susirinkus jų tam tikram skaičiui, sujungus juos į knygą. Rinkiny sudėti dalykai, parašyti 1950–1955 metais.

 

Kokias idėjas norėjot šioj knygoj iškelti?

 

Jokio specialaus uždavinio vienoms ar kitoms idėjoms iškelti pasistatęs nebuvau. Daugumos eilėraščių pagrindinės mintys, atrodo, turėtų būti aiškios – bent tiems, kurie turi „organą“ eilėraščiams priimti ir suprasti. Jei vienur kitur prireiktų paaiškinimų, tai laikraščių skiltyse to padaryti, be abejo, neįmanoma.

 

Jūs gana retai rodotės su poetine kūryba periodikoj. Ar tai reikštų, kad jūs ypač rūpestingai norit savo eilėraščius paruošti?

 

Atrodo, kad, vadovaujantis logika, antras sakinys nebūtinai turėtų išplaukti iš pirmo. Savaime suprantama, kad, nebūnant romantiško tipo rašytoju, eilėraščiui „sutvarkyti“ dažniausiai tenka skirti daug laiko ir kiekvienas dalykas turi pereiti kelias redakcijas, kol įgauna savo galutinį pavidalą.

 

Kokia buvo priežastis, kad premijuotoje knygoje į pabaigą perėjote į poetinę prozą?

 

Daugumas paskutinio skyriaus dalykų (ypač ilgesnieji) yra, tinkamesnio termino nerandant, kaip ir epinio pobūdžio ir jie nekaip pasijustų eilėraščio rėmuose. Pastarajai formai taip pat nelabai tiktų palinkimas į savotišką „tikslumą“ (tegu ir ne fotografine prasme). Be to, buvo įdomu, atsisakius nuo metrinio–strofinio eilėraščio reikalavimų, susidurti su negailestingai griežtais (tegu ir ne visada ir ne visų įžiūrimais) dėsniais, valdančiais tą žanrą.

 

Daugelio mūsų poetų kūryboje iškyla nostalgija, savojo krašto prisiminimai. Jūsų kūryboje daugiau ryškūs apskritai žmogiškieji motyvai. Kaip tai būtų galima paaiškinti?

 

Nebūdamas introspekcijos specialistas, jaučiuosi mažiausiai kompetentingas atsakyti į šį klausimą. Galbūt yra nujautimas, kad tas temas būtų sunku traktuoti be atodūsių ir ašarų. Sentimentalūs patriotiniai eilėraščiai nė kiek ne geresni už plakatiškai rėksmingus. Keista, bet pas mus patriotinė tema, kuri poezijoje turi tokias pat teises kaip ir bet kuri kita, išskyrus labai retas išimtis, kaip ir nerado tinkamo įforminimo.

 

Esat vidurinės kartos atstovas. Kaip žiūrit į vyresniųjų ir jaunesniųjų poetų rivalizaciją?

 

Jeigu tą „rivalizaciją“ suprasime kaip polemiką, kurios pagrindinė dorybė yra absoliutus kurtumas oponento argumentams (tuo, deja, dažnokai pasižymi vadinamosios vyresniosios kartos atstovai), tai iš to vargu ar kam gali būti naudos. Vienintelė įmanoma lenktyniavimo forma būtų stengimasis kuo daugiausia pasiekti savo meno srity. Bet čia jau nebe grupių „soclenktynės“, o atskiro rašytojo maksimaliniai reikalavimai, keliami sau pačiam.

 

Ar jums kyla klausimas dėl idėjos ar formos pirmavimo poezijoje?

 

Toks klausimas nekyla tam, kas poeziją visu rimtumu laiko viena iš meno formų. Savaime suprantama, kad filosofinės ar kitokios idėjos gali būti reiškiamos poezijos veikale. Tačiau tie, kurie rėkia, kad didelės poezijos negali būti be „didelių idėjų“, nepasitiki magiška žodžio galia ir poezijoje visų pirma ieško ne poezijos. Jie daug produktingiau sunaudotų laiką skaitydami ne poetų, o sociologų, istorikų, filosofų ar teologų veikalus. Pas mus net buvo bandyta tvirtinti, kad poezija, pasiėmusi skepetaitę, turinti šluostyti ašaras ir padėti vargstantiems. Čia jau aiškiai sumaišyti poezijos ir Salvation Army uždaviniai.

 

Kaip vertinate pastarųjų metų mūsų tremties poeziją?

 

Faktas, kad greta „nuogos patriotikos“ ir sentimentalių vokiečių ekspresionizmo pamėgdžiojimų yra išėjusios kelios tikros poezijos knygos.

 

Kaip atsiliepia šio kontinento sąlygos poeto kūrybingumui ir jo poezijos motyvams?

 

Su tikra baime (ir džiaugsmu) pastebiu, kad nei vienu, nei kitu atžvilgiu tas kontinentas, bent man, pastebimos įtakos nepadarė.

 

1956

 

Radauskas: apie kūrybą ir save: recenzijos ir str.: H. Radauskas atsiminimuose ir kritikoje / sudarė G. Viliūnas ; red. V. Gasiliūnas. – Vilnius: Baltos lankos, 1994.