jean cocteau      Naujojoje rubrikoje „Nemirtingieji“ kultūros savaitraštis „Nemunas“ prisimena ištisą plejadą menininkų, palikusių ryškų pėdsaką XX amžiaus kine. Kasmet Anapilin iškeliauja paskutinieji šios epochos liudininkai, savo darbais ženklinę svarbių meninių mokyklų atradimus ir anksti tapę kinematografinio pasaulio legendomis. Galeriją atveria rašytojas, dailininkas grafikas, kino novatorius Jeanas Cocteau (1889 07 05-1963 10 11), kuris dar gyvas būdamas nusipelnė Nemirtingojo titulo. Taip nuo seno vadinami Prancūzijos akademijos nariai. 1635-ųjų sausio 29 d. kardinolas Richelieu įsteigė šią organizaciją, kurioje 40 krėslų iki gyvos galvos užima iškiliausios Prancūzijos asmenybės, savo veikla ir kitokiais nuopelnais prisidėjusios prie nacionalinės kalbos ir literatūros normų formavimo.

 

Daugelis Nemirtingųjų (pranc. les immortels) gerai pažįstami tik prancūzų istorijos žinovams. Kinematografininkų tarp išrinktųjų penki: povandeninių gelmių tyrinėtojas ir unikalių dokumentinių filmų autorius Jacques-Yves Cousteau, dramaturgas ir režisierius Marcelis Pagnolis, ilgą kūrybinį kelią nuo klasikinio avangardo iki tradicinio žanrinio kino nuėjęs režisierius René Clairas, rašytojas bei intelektualių kino šaradų kūrėjas Alainas Robbe-Grillet ir J. Cocteau – be abejonės, plačiausių pažiūrų asmenybė ir universaliais talentais paženklintas kūrėjas.

 
Jeanai, nustebink mane...“
 

Sunku išvardyti meninės veiklos sritis, kuriose J. Cocteau nebūtų palikęs savo ryškaus pėdsako. Poetas, rašytojas ir eseistas, parašęs nemažai romanų, poemų, pjesių, eilėraščių; puikus piešėjas grafikas, jaunystėje piešęs afišas garsiesiems Sergejaus Diagilevo baleto spektakliams ir apipavidalindavęs savo literatūrinius opusus stilistiškai originaliomis viena linija nupieštomis iliustracijomis. Kartu su artimiausiais bendraminčiais jis erzino paryžiečius avangardiniais spektakliais „Paradas“ ir „Jaunavedžiai iš Eifelio bokšto“.

 

Abu šie chuliganiški projektai maksimaliai pasinaudojo meninės eklektikos stilistika ir paruošė dirvą trečiojo dešimtmečio avangardinei kūrybai bei siurrealizmui. 1917-aisiais parodytame „Parade“ (pagal Erico Satie muziką ir J. Cocteau libretą su Pablo Picasso dekoracijomis bei kostiumais) susipynė baletas ir operetė, cirkas ir teatrinis farsas, o į džiazo muzikos partitūrą nuolat įsiverždavo tai šaižus sirenos kauksmas, tai variklių gaudesys, tai šūvių salvės, tai tarsi kulkosvaidis kalenančios spausdinimo mašinėlės garsai. Nenuostabu, kad šio kūrinio premjerą lydėjo įsižeidusių teatralų protestai ir net agresyvus apsikumščiavimas teatro parteryje. Radikalaus modernumo nesupratusi publika buvo taip įpykusi, kad įžūliems atlikėjams būtų blogai pasibaigę, jei ne poetas Guillaume’as Apollinaire’as, kurio odiniu šalmu ir karine uniforma padabintas impozantiškas stotas padėjo ramybės drumstėjams pasislėpti už kulisų.

 

Kiek vėliau J. Cocteau tapo garsaus muzikinio sąjūdžio „Šešetas“ ideologu, o jo esė „Gaidys ir Arlekinas“ – avangardinės kompanijos manifestu, jame labiausiai kliuvo kompozitoriams impresionistams, ypač Claude’ui Debussy: „Gana tų debesų, ūkų, akvariumų ir nakties aromatų – mums reikalinga žemiška ir kasdieniška muzika.“ Kolektyvinis baletas „Jaunavedžiai iš Eifelio bokšto“ (1920) buvo bene garsiausia šių muzikos reformatorių akcija.

 

Panašu, kad S. Diagilevo spektaklių estetika parodė J. Cocteau, kad kūryba privalo išsivaduoti iš bet kokių apribojimų, o eklektika gali tapti nauja menine kokybe. S. Diagilevas beveik vienu metu statė ir klasikinius baletus, ir ne mažiau talentingai eksperimentavo, kurdamas visai naujus žanrus – abstrakčias, siurrealistines ir net kubistines muzikines pantomimas.

 

Panašiai skirtingais stiliais savo kūryboje žais ir J. Cocteau, anksti padrąsintas S. Diagilevo raginimo: „Jeanai, nustebink mane...“

 
Universalumo beieškant
 

J. Cocteau gimė 1889-ųjų liepos penktąją. Jo tėvas nusižudė, kai Jeanui buvo devyneri. Tragedija taip paveikė berniuką, kad visą gyvenimą J. Cocteau stengsis būti tolerantiškas bet kokiai žmogiškai silpnybei. Nuo tada liūdesys tampa nuolatiniu J. Cocteau gyvenimo palydovu, o poezija – „religija, nesuteikiančia vilties“.

 

Būdamas penkiolikos metų J. Cocteau paliko namus, devyniolikmetis jis debiutuoja poezijos tomeliu „Aladino lempa“ ir pelno „Lengvabūdiško princo“ pravardę. Jaunasis poetas susipažįsta ir susidraugauja su dramaturgu Edmondu Rostandu, rašytoju André Gide’u, poetu Pauliu Claudeliu, Marceliu Proustu, dailininku Amedeo Modigliani ir kitais žymiausiais meninės bohemos atstovais. Ko gero, be savo meninių sugebėjimų J. Cocteau pasižymėjo ir dar vienu talentu – sugebėjimu draugauti ir atleisti. Draugystė su P. Picasso truko iki pat J. Cocteau mirties 1963-iaisiais, nors ją ne kartą temdė šešėliai ir pikti P. Picasso išpuoliai („Cocteau ne poetas, o tik žurnalistas“, „Jis – mano kometos uodega“). Graži draugystė J. Cocteau siejo su aktoriumi Jeanu Marais. Dabar, kai abiejų nebėra tarp gyvųjų, galima atvirai kalbėti ir apie tai, kad šiuos žmones siejo ne vien stipri vyriška draugystė.

 

Ilgametis Prancūzijos kultūros ministras André Maurois taip charakterizavo savo bičiulį: „Kai kas matė jame tik lengvabūdį Princą, koks Jeanas Cocteau buvo jaunystėje, akrobatą ir iliuzionistą, bet šiam akrobatui pavykdavo visi jo triukai, o už tariamo lengvabūdiškumo slypėjo gilios prarajos. Kiti kaltino Cocteau tuo, kad jis sekė paskui madas. „Aš nesekiau paskui madą, – sakė jis, – aš pats ją kurdavau ir mesdavau tą akimirką, kai paleisdavau į pasaulį, palikdamas galimybę kitiems ja naudotis.“

 

Tai tiesa: J. Cocteau įkvėpė ir palaikė visus bandymus atsinaujinti visose meno srityse. Stulbinama J. Cocteau talentų įvairovė amžininkams ilgai trukdė tinkamai įvertinti jo kūrinių privalumus. Neįtikėtinas šio žmogaus aktyvumas glumino ir stebino jo kūrybos kritikus, nes J. Cocteau įsigudrino vienu metu būti įžymiu poetu, originaliu romanistu, dramaturgu, kino novatoriumi, dailininku grafiku, nuostabiai valdančiu piešinį. Jo kritikams buvo sunku patikėti, kad toks talentų išsibarstymas gali būti genialumo išraiška. J. Cocteau suvokdavo savo kelyje iškylančius pavojus, bet rizikavo. Kiekvieną kartą, pasiekęs tobulumą vienoje srityje, menininkas radikaliai keisdavosi. Vos ėmęs vadovauti avangardui, J. Cocteau ėmė jį laikyti ariergardu. Jo blaškymasis šokiravo tuos, kurie nepasižymėjo panašiu universaliu protu.“

 

Apie J. Cocteau buvo sakoma, kad jis, tarsi Oscaras Wilde’as, buvo genialus gyvenime ir talentingas kūryboje. Jis buvo didelis vaikas, išsaugojęs nuoširdumą ir sugebėjimą stebėtis iki paskutinių gyvenimo dienų.

 

Į kiną J. Cocteau atvedė meilė piešimui. Jo grafiniai portretai įamžino ne vieną avangardinio meno kūrėją: Igorį Stravinskį, S. Diagilevą, baleto genijų Vaclavą Nižinskį, daugelį kitų ne tik prancūziškos kultūros atstovų. „Aš pasitenkinu keliais štrichais, kad apibrėžčiau žmogaus siluetą, pagaučiau jo charakteringus bruožus ir prisegčiau tarsi drugelį į savo kolekciją“, – taip J. Cocteau komentavo šį savo kūrybinį credo. Anot amžininkų, portretuose jam pavykdavo įamžinti žmogaus fizinės išvaizdos ir dvasinės esmės sintezę. Didelė reikšmė J. Cocteau piešiniuose tenka metaforoms, hiperbolėms ir neretai groteskiškoms detalėms, kurios pabrėžia ne karikatūriškus bruožus, bet tampa meninės energijos ir nepakartojamos asmenybės išraiška.

 

„Aš piešėjas, – mėgdavo kartoti J. Cocteau. – Man būdinga matyti ir girdėti tai, ką aš parašiau, ir įvilkti tai, kas parašyta, į plastinę formą.“ 1930-aisiais įžymus menų mecenatas vikontas de Noailles (ką tik finansavęs Luiso Bunuelio „Aukso amžių“) pasiūlo J. Cocteau pinigų animaciniam kinui. O šis užsimoja padaryti filmą, kuris manipuliuotų personažais ir veiksmo vieta taip pat laisvai, kaip piešėjas išgalvoja jam artimą pasaulį. Taip gimė garsusis „Poeto kraujas“, nuo pirmo iki paskutinio kadro balansuojantis ant avangardinės estetikos ir siurrealizmo briaunų.

 

„Kino menas – tai retas amatas, rankinis darbas. Kūrinys, kurį parašė vienas žmogus, o ekranizavo kitas, tėra tik vertimas, ne daugiau. Reikia imtis šio darbo abiem rankom.“ Pats J. Cocteau „Poeto kraują“ vadino kūriniu, sugrotu pianinu vienu pirštu. Neturėdamas jokios patirties kine, jis ryžosi šio meno priemonėmis kurti poeziją. „Mano nesėkmės bus pavadintos gudria taktika, o somnambulo judesiai – akrobato vikrumu“, – sakys vėliau J. Cocteau.

 

Norėdamas pabrėžti, kad šis filmas trunka tik akimirką, jis pradeda ir baigia „Poeto kraują“ tais pačiais griūvančio kamino vaizdais, o tarp žiedinės struktūros prologo ir epilogo nuaudžia subtilių intelektualių metaforų raštą. Jame apstu poetinių simbolių, alegorinių vaizdinių, literatūrinių asociacijų, tapybos kompozicijų, vaikystės reminiscencijų ir nuolat pasikartojančios fantastinio sapno realybės. Šia alchemija (taip pat artistiškai monotoniška paties J. Cocteau užkadrine deklamacija) filmo žiūrovai panardinami į hipnotizuojančią poetinių metaforų atmosferą.

 

Kažkas labai tiksliai įvardijo „Poeto kraujyje“ akivaizdžiai pasireiškiančias siurrealizmo, psichoanalizės, kubizmo, katalikybės ir... opijaus įtakas. Iš šių versmių J. Cocteau visada sėmėsi įkvėpimo. Filme gausu anksti autoriaus pamėgtų mitologinių motyvų, kuriuos poetas sulydydavo į neįprastus intelektualius derinius. Netikėtai nuskambėjo ir dažnai J. Cocteau kūryboje aptinkama angelo tema, angelas čia – juodaodis vaikinas trapiais butaforinio drugelio sparnais. Bet, ko gero, labiausiai įsimena centrinis „Poeto kraujo“ simbolis – veidrodžio paviršius, į kurį tarsi į vandenį anapus gyvenimo neria filmo herojus. Vėliau, jau brandžiame šedevre „Orfėjas“ (1949) J. Cocteau dar labiau išplėtos šią metaforą. Būtent per veidrodį kaip per vandenį į mirties valdas keliaus poetas Orfėjas, o jo palydovas pasakys: „Žiūrėdamas į veidrodį žmogus mato, kaip mirtis triūsia tarsi bitė savo avilyje.“

 

Antrojo filmo J. Cocteau gerbėjai turėjo laukti net 15 metų. Stebuklinėje pasakoje „Gražuolė ir pabaisa“ (1946) susilydė senamadė romantika, klasikinis melodramatiškumas, froidistinės potekstės ir originalūs kūrybiniai impulsai. Šiuo filmu J. Cocteau pradėjo savo didžiosios mitologijos ciklą, kurį pratęsė „Orfėjas“ ir „Orfėjo testamentas“ (1959). Pastarojoje dilogijoje seno mito istorija perkelta į pokarinę Prancūziją. Pirmajame filme istorija apie poetą Orfėją susiejama su pasakojimu apie Odisėją, antrajame – su Edipo tragedija. „Orfėjuje“ poetas (jį suvaidino Jeanas Marais) įsimyli visai nemitologinę Mirtį, o ši aukoja savo gyvybę, kad jos mylimasis taptų nemirtingas. „Orfėjo testamente“ atgijusios Minervos statulos sviestos ieties pervertas Orfėjas (dabar jį suvaidino pats J. Cocteau) grakščiu judesiu pakyla iš mirties guolio, skambant gražiai sentencijai: „Poetai iš tikrųjų nemiršta, jie tik apsimeta mirusiais.“

 

Tapti nemirtingu, o po to numirti

 

Nebijodamas būti apkaltintas manieringumu, J. Cocteau atkakliai stengėsi akcentuoti tuos pačius teiginius. Kad gyvenimas – tik svaigus sapnas. Kad visi mes sėdime traukinyje, vežančiame mus į mirtį. Kad amžinas tik grožis. Ir kad tikroje meilėje negali būti nieko gėdingo.

 

Visą gyvenimą vienu metu būdamas išmintingas Orfėjas ir kaprizingas Narcizas J. Cocteau įkūnijo pasaulio naivumą. „Orfėjo testamente“, poeto atsisveikinime su pasauliu, neaptiksite antikinės lemties tragizmo. Mirtis čia šviesi ir netgi tauri. Baimės nebeliko.

 

Paskutiniaisiais gyvenimo metais J. Cocteau dažnai buvo klausiamas apie mirtį. Prisiminkime tik du jo atsakymus. Pragarą ir rojų jis pakomentavo taip: „Susilaikysiu nuo atsakymo. Patys suprantate – aš turiu daug draugų ir ten, ir ten.“ Ir pažadėjo savo mirtį pasitikti sakydamas: „Kaip seniai aš jūsų nemačiau...“

 
Nemunas
2009 01 15