Kalevalos epas – vienas gražiausių žodinės kūrybos paminklų pasaulinėje literatūroje. Šiaurės krašto senovinės giesmės perteikia nemaža bendrų viso Baltijos krašto kultūros paveldo dalykų. Visas epinis kūrinys pirmą kartą publikuotas 1849 m., o per 160 metų buvo išverstas į daugelį kalbų. Lietuvių kalba visas Kalevalos epas publikuotas 1922 ir 1986 metais.

Tai, ką liaudies dainiai sudėjo į giesmes, dabar padeda atstatyti kai kuriuos praeities kultūrinius ženklus, į kuriuos raktas amžiams bėgant pasimetė. Regis, tai paliečia mokslo apčiuoptus dalykus, kuriuos kaip kultūros paveldo reikšmių rinkinius, anot filosofo Vytauto Kavolio, galima rekonstruoti, nes jie atsiranda ir išnyksta žmonių patirtyje, kai vieno išsiųsta reikšmė yra kito atpažįstama. Kalevalos epo giesmės padeda pažvelgti į finougrų ir senųjų indoeuropiečių ryšius poledyniniame Baltijos krašte.

Išliko nemaža bendrų kalbos žodžių ir pasaulėjautos bruožų. Neįprasti kitos kalbos žodžiai epe minimi kaip burtažodžiai. Išprašant iš Vainemeino žodžius, kurių trūksta laivo statybai, sakoma, jog juos sunku ištarti, bet ištarus viskas stoja į vietas. Burtažodžiais apipinta visa laivyba: „Nusileisk į valtį, dieve, / Atvirų bangų platybėm“, – sakoma norint, kad kelionė būtų sėkminga. Laivas estiškai –­ laev, burės – purjed. Estų pinigų pavadinimas raha, kaip ir baltų žodis ragas (latviškai – rags), primena tuomet brangintus raguočius. Baltams ir finougrams medžioklė susijusi su mišku, o ne su lauku, kaip iš stepių vėliau atsikėlusiems slavams. Lietuviškas žodis medžioti, latviškai – medības, suomiškai –­ metsästää. Einantis medžioti latvis sako: dodos uz mežu, estas – lähe metsa, suomis –­ mennä metsään.

Kalevalos epo giesmės buvo užrašytos Karelijoje, bet jų turinys aprėpia kur kas platesnį kraštą. Tolimuose Karelijos Kalevuose suskamba kanklės, pasirodo pagrindinis veikėjas Vainemeinas ir kviečia įvairių kraštų brolius dainuoti drauge, nes tėvas jas dainavo, „kai kirvakotį sau drožė“.

Karelijos Kalevų atgarsis Lietuvoje –­ Kalevai prie Mūšos. Vykstant iš Saulės pergalės minėjimo iš Pamūšio Kalevų link, pakelėje mano dėmesį atkreipė kalvos. Geografai sako, kad jas suformavo atsitraukiantis ledynas, kuris, stabtelėjęs už Mūšos, paliko Linkuvos kalvagūbrį. Smėlėtos kalvos šviesesnės nei kitapus Mūšos esančios lygumos, buvusios tundros žemėmis. Tuokart saulės apšviestos kalvos atrodė auksinės. Jos labai grakščios, plastiškos, driekiasi viena paskui kitą tarsi teptuko palytėtos ir tolydžio sklendžia per etnografinį Žiemgalos kraštą, kol pamažu ištirpsta tolių migloje. O svarbiausia – primena Kalevalos epe minimas auksines kalvas.

Mūša čia teka į saulėtekio pusę, bet netrukus pasuka į šiaurę Kalevalos epo tėvynės link. Nežinia, kas čia nuteikia pajausti neapibrėžtą tikrovę. Galima pasidomėti ir Kalevų pavadinimo kilme. Manoma, jog Kalevalos (kalvos žemės) pavadinimas sudarytas su suomiška priesaga -la/lä, reiškiančia vietą. Lietuviškų Kalevų žmonės gyvenvietės pavadinimą linkę sieti su gretimai esančiomis kalvomis, bet ir pavadinimas „Kalevala“ gali būti kilęs nuo žodžio „kalva“ (suomiškai „kalva“ –­ mäki, estiškai.– mägi). Pamūšietis mokytojas Sigitas Ašmontas išvaikščiojo šias apylinkes ir surinktais vaizdais dar labiau sustiprino nuojautą, jog kalvos, akmenys ir visas kraštovaizdis primena Kalevalos epą.

Ukas, Mielikė ir kiti dievai

Iš epo giesmių atpažįstama Baltijos krašto tautų daugiaplanė ir daugiaprasmė patirtis. Jose – artima baltams matriarchatinė pasaulėjauta, išaukštintas motinos vaidmuo: „Geras mano tėvo protas, o motulės dar geresnis“, nors Vainemeinas viename epo epizode ir pasako: „Vaiko žinios, bobos protas“, bet tai – kilusio ginčo įkarštyje.

Kalevalos epo herojus Kalervas, rengdamasis į karą, kreipiasi į aukščiausią dievą Uką: „O aukščiausias dievas Ukai! / Jeigu tu man kardą duotum, / Dovanotum kalaviją, / Su kuriuo aš visą būrį, / Šimtą vyrų nugalėčiau!“ Argi tai – ne prūsų vyriausias dievas, vadintas pirmuoju dangaus ir žvaigždžių, dangaus ir žemės dievu Ukapirmu. Atpažįstame ir mūsų praeities dievybę Rūką. Gintaras Beresnevičius jį lygino su Perkūnu. Epe panaši jo galybė: „Ak aukščiausias dievas Ukai! / Imk didžiausią savo lanką, / Savo kilpinį įtempki, / Įstatyk varinę strėlę / Į ugninį savo lanką!“ Ukas vadinamas ir kūrėju, kurio pagalbos pašoma, ginantis nuo priešų: „Tai apginki sutvėrėjau, / Akmenims piktai švytruojant.“ Uko juosta – vaivorykštė.

Kad Rūkas senovėje buvo lietuvių dievybė, rodo šventvietės. Prie Neries Jonavos rajone yra supiltas Ruklos šventkalnis, Utenos rajone prie Alaušo ežero –­­ Ruklių piliakalnis, prie Vismantų Pakruojo rajone – Ruklaukis, prie Vilniaus –­­ Rukainiai. Nuo Rūko gali būti kilęs ir karaliaus Mindaugo sūnaus Ruklio vardas. Rūkas –­­ baltų dievas, tad Rukliui, kaip būsimam Lietuvos sosto paveldėtojui, buvo duotas Romos kurijai labiau priimtinas Gerstučio vardas.

Kalevalos epe galingas kalvis Ilmarinas, iš raisto iškabinęs ir kojomis išminkęs geležį, nukalė dangų. Tai artima baltų mitologijoje minimam Teliaveliui, kuris taip pat buvo galingas kalvis, nukalė saulę ir įsviedė į dangų. Kai kurie mokslininkai mano, jog Teliavelis yra klaidingai užrašytas Kalvelis.

Labai artima – miškų deivė Mielikė. Medžiotojai į ją kreipiasi kaip į visų miško žvėrių šeimininkę: „Mielike, miškų valdove, / Girios dovanų motule.“ Ji pamaloninama žodžiais: „Vasarėle, šeimininke, / Pietryčių daili žmonele, / Tu miškų pušie darbščioji, / Kadagėle, gražuolėle, / Tu mažoji šermukšnėle.“ Einant į medžioklę, kreipiamasi: „Mielike, miškų valdove, / Tapijo miela mergele, atrakinki miško pilį tom dienom, kai aš medžioju.“ Bendravimas su suasmeninta gamta primena lietuvių miško ir medžioklės deivę Medeinę. Regis, jog finougrai, perimdami iš baltų gyvulininkystės verslą, kartu perėmė ir ritualą, kuriuo mūsų protėviai bendravo su dievybėmis.

„Kiekvienas žodis prasmę dar siekia, o per prasmę ir dvasia mums atsiskleis“, –­ yra pastebėjęs Robertas Keturakis. Ir atsiskleidžia – gyventi geruoju su viskuo, kas yra, neužrūstinant žemės, girios, ežerų, upių, tautos dvasinių gelmių.

Kalevala, Kalevai Saulė ir vėl Kalevai

Lietuvos Kalevų pavadinimą galima regėti ir kaip artimesnių laikų nutikimo atgarsį. Netoliese esantis Saulės mūšio laukas primena, jog tame mūšyje dalyvavo ir rekrūtuoti estų kariai. Ne savo noru atėję, bet savo noru atsigręžę į kovą prieš kryžininkus, estai lemiamu momentu perėjo į lietuvių pusę. O tuomet estų kariai prie Mūšos, regėdami artimą kraštovaizdį, galėjo palikti Kalevų pavadinimą. Baltijos krašto tautų solidarumas privertė Livonijos ordiną, patyrus daug nesėkmių, atsisakyti telkti vietinius karius kovai prieš kitus.

Epo giesmės atskleidžia, jog vidinis žmogaus pasaulis, jo pasaulėvaizdis yra stipresnis nei vien išorinis. Tėvynė svarbiau už materialinę tikrovę. Niekas negali nejausti savo žemės, kalbos, pagarbos protėviams, medžiui, akmeniui. Stiprus ir protingas Vainemeinas, patekęs į svečią šalį, vaitoja: „Čia kiekvienas medis kanda, kiekviena skuja čia duria, čia kiekvienas beržas plaka, žnaibosi kiekvienas alksnis. Čia pažįstamas tik vėjas, čia tik saulė jau matyta.“ Ilgėdamasis tėviškės, jis sako norįs grįžti: „Ant gimtos žemelės varsnų, kur gegutės mano gieda, paukšteliai mano čiulba.“

Kalevų kraštovaizdyje sakoma: „Ant dainų akmens prisėdo.“ Taip suomių ir lapių burtininkai, norėdami sustiprinti burtų galią, atsisėsdavę ant akmens. Taip atliepia ir poeto Roberto Keturakio mintis: „Aš atsisėdau ant akmenėlio ir atsidusau“ („Pavymui išeinančio Nemuno“). Taip atsidūsta ir suomiai dėl Karelijos Kalevų: ši teritorija, priklausanti Rusijai, nutolo nuo Kalevalos epo gimtinės. Epo herojus kalvis Ilmarinas sako: „Širdyje tavoji vieta.“ Matyt, taip yra dėl to, jog ryšys su savo krašto patirtimi leidžia pajusti emociškai itin įtaigų tautos dvasios pulsavimo poveikį.

Stiprus ir protingas Vainemeinas, senieji dievai ir visas kultūros paveldas yra atminties jausmo švytėjimas. Dar ir Saulės pergalės laukas prie Mūšos, kuriame jau istoriniais laikais susitikę lietuviai, latviai ir estai buvo vieningi ir stiprūs. Tad lietuviški Kalevai Pakruojo rajone, pritapę prie legendos ir Saulės, gali būti įdomių susitikimų vieta. Amžių nugludintos ir išaukštintos žmogiškosios vertybės – tai galimybė pajusti senųjų amžių atgarsį, prasibrauti pro negandas, palaikyti dvasią ir lemtingu momentu pakilti.

Literatūra ir menas