Lenkijoje šie metai skirti Juliuszui Słowackiui: balandžio 3 d. sukako 160 metų nuo jo mirties, o rugsėjo 4-ąją buvo švenčiamos poeto gimimo 200-osios metinės. Słowackis (1809–1849) visą gyvenimą troško prilygti dešimtmečiu vyresniam Adomui Mickevičiui ar net jį pranokti, tačiau literatūriniame olimpe liko antruoju. Abu literatūros romantikus subrandino Lietuvos žemė. Nors A. Mickevičius ir J. Słowackis dar jaunystėje išvyko iš Lietuvos, ji neatsiejama nuo jų gyvenimo ir kūrybos.
Lepinanti namų aplinka, jautrumas, neeiliniai gabumai suformavo Słowackio asmenybę, atvirai siekiančią garbės. Net vaikiškose maldose būsimasis poetas, jo teigimu, kartodavęs: „Dieve, suteik man šlovę nors po mirties.“ Jį iki pat gyvenimo pabaigos lydėjo troškimas prilygti A. Mickevičiui, galbūt ir pranokti...
Pirmą J. Słowackio portretą nutapė Vilniuje Jonas Rustemas. Dailininkas darbą turėjo nutraukti dėl pozuotojo silpnos sveikatos 1813 m. gruodį. Savo sentimentalų kūrinį J. Rustemas baigė 1814 metams įpusėjus. Beveik penkiametis vaikas iš rėmų žiuri į mus didelėmis juodomis akimis. Turi banguotus plaukus ir pavaizduotas mažojo amūriuko poza.
Iš 40-ties pragyventų metų trylika poetas praleido Vilniuje. Lyginant su kitais laikotarpiais, gimtajame Kremenece gyveno aštuonerius, Varšuvoje – dvejus, Ženevoje – penkerius, o porą metų keliavo po Italiją ir Rytus. Paryžiuje poetas pragyveno vienuolika metų.
Iš Kremeneco miestelio (Ukrainos Respublika, netoli Ternopolio) į Vilnių Słowackis drauge su tėvais persikėlė 1811 m., kai poeto tėvas užėmė Vilniaus universiteto profesoriaus vietą. Po jo mirties poeto motina ištekėjo už kito universiteto profesoriaus medicinos daktaro Augusto Bekiu, ir vienintelis vaikas iš pirmosios santuokos augo su dviem įseserėmis. J. Słowackis buvo gležnas, silpnos sveikatos berniukas, bet arogantiškas ir kupinas ambicijų. Kaip rašo Czeslawas Miłoszas: „Jam, intravertui, gerai susipažinusiam su lenkų, prancūzų bei anglų literatūra, buvo lemta visą gyvenimą likti vienišiumi, tipišku romantiku.“ Jo, kaip vieno ryškiausių slavų tautų poetų, gyvenimas ir kūryba buvo susiję su istorine Lietuva, ypač Vilniumi – čia jis baigė gimnaziją ir universitetą, čia sutiko pirmąją meilę, parašė pirmuosius kūrinius.
Mokydamasis J. Słowackis rodė ypatingus gabumus kalboms, nuo vaikystės be akcento kalbėjo prancūziškai. Jautrus literatūrai, dailei, mėgo piešti, domėjosi architektūra, buvo įsimylėjęs Vilniaus baroką. Kūrybos pradžioje turėjo baironiškų nuotaikų. Jis ir vėliau liko didelis individualistas.
Kadangi Vilnių šlovino A. Mickevičius, o ir vilniečiai jam reiškė didelę pagarbą, kaip baladžių „Gražinos“, „Vėlinių“ kūrėjui, J. Słowackis nustojo Vilnių vadinti savo miestu. Jis pradėjo rodyti pagarbą Kremenecui, Ikvai, o ne Nemunui ir Vilijai, po Mickevičiaus „Sonetų“ pasirodymo vengė tada dar madingų baladžių, bet pasirinko ukrainietiškos dumkos formą.
J. Słowackio vaikystės ir brendimo metais jo tėvų namuose lankėsi daug Vilniaus profesorių: Joachimas Lelewelis, Jonas Rustemas, Leonas Borowskis ir kiti, gausus būrys jaunųjų poetų ir literatų: Adomas Mickevičius, Antonis Edvardas Odyniecas, Aleksanderis Chodzka, Julijus Korsakas, Antonis Goreckis, Karolis Senkevičius. Literatams lankantis Słowackių namuose, čia tvyrojo atmosfera, palanki literatūrinėms diskusijoms, kurios domino ir jaunąjį Słowackį, darė poveikį jo estetinėms pažiūroms. Kaip poetą paveikė filomatų ir filaretų judėjimas, galima tik spėlioti. 1825 m., po filomatų nuteisimo, jis įstojo į Vilniaus universitetą. Iš universiteto tada buvo pašalinti Lelewelis, Ignacis Daniłowičius ir kiti mokslininkai. Vilniaus švietimo apygardai vadovavo filomatų sutriuškintojas Nikolajus Novosilcevas, kuriam A. Bekiu, J. Słowackio patėvis, buvo lojalus ir per daug paklusnus. Filaretų bylos metu jo bute rinkdavosi reakcingų pažiūrų žmonės, nušviečiantys šį judėjimą gana klaidingai.
Vėliau Paryžiuje J. Słowackį sukrėtė perskaitytos A. Mickevičiaus „Vėlinių“ III dalies fragmentai, kuriuose daktaras A. Bekiu nutapytas kaip tipiškas pataikūnas ir kolaborantas.
Tiesioginiai J. Słowackio ryšiai su Lietuva nutrūko 1828 m., kai jis, baigęs Vilniaus universitetą, išvyko iš Lietuvos, bet Lietuvos istorija, jos gamta, to laikotarpio Vilniaus gyvenimas ne kartą jam duodavo akstiną pasisemti temų ir minčių. Pirmas kūrinys, turintis lietuviškos tematikos motyvų, buvo poema „Hugonas“. Tai tipiškas ankstyvojo J. Słowackio kūrybos laikotarpio kūrinys, nepasižymintis gilesne mintimi ir idėja. Kryžiuočių komtūras pamilsta gražią vienuolę ir ją pagrobia. Jiems gresia slaptas tribunolas, todėl jie bėga į Lietuvą, bet viskas baigiasi tragiškai. Mergina žūsta, gelbėdama komtūrą, o jis iš sielvarto nusiskandina Trakų ežere. Lietuva poemoje – tik fonas, kuriame vyksta komtūro ir vienuolės tragedija. Lietuvos gamtos, Trakų ežero ir pilies vaizdai nutapyti eilėmis, bylojo apie jaunojo poeto gebėjimus. A. Mickevičius, mėgęs Lietuvos istoriją, jos praeitį, gana neblogai įvertino „Hugoną“ ir pranašavo J. Słowackiui gana garsią ateitį. Tačiau poetas romantikas perdėjo, vaizduodamas Kęstučio pilies kambarius su šimtais kolonų, nes tokios pilies ir tokių kambarių Trakuose nebuvo.
1829 m. rugsėjo–lapkričio mėnesiais J. Słowackis parašė antrąjį lietuviškos tematikos kūrinį – tragediją „Mindaugas“. Šiam kūriniui nuo Vinco Kudirkos laikų Lietuvoje visada buvo skiriama daug dėmesio. Ši drama meniniu ir idėjiniu požiūriu pranoksta visa, ką iki šiol buvo parašęs J. Słowackis.
Tragedijos veiksmas vyksta Lietuvoje, beveik visi veikėjai – lietuviai. Piešdamas Mindaugo charakterį, J. Słowackis šį Lietuvos valdovą parodo kaip toliaregį politiką, sudarantį laikiną sandėrį net su priešais, jei to reikalauja valstybės interesai. Krikštas ir sandėris Mindaugui reikalingi tik laikinai. Jis net nuo kryžiuočių per daug neslepia savo tikslų – sunaikinti pačius kryžiuočius. Todėl Mindaugo manevrus dėl krikšto tragedijos autorius vertina blaiviai ir teisingai.
XIX a. periodinėje spaudoje, o 1900 m. Čikagoje atskiru leidiniu paskelbtas J. Słowackio tragedijos „Mindaugas“ vertimas, kurį atliko Vincas Kudirka, vienas geriausių ano meto lietuvių vertėjų. V. Kudirka daugiausia vertė kūrinius, kurie jam buvo artimi ir siejosi su Lietuvos gyvenimu. Ši tragedija ne kartą buvo statoma ir Lietuvos scenoje.
Kitas J. Słowackio kūrinys apie Lietuvą – drama „Horštynskis“. Joje autorius vaizduoja tragišką ir pakilų lietuvių istorijos laikotarpį – 1794 metų sukilimą. Dramoje J. Słowackis stengėsi atskleisti šalies žlugimo priežastis. Dramoje „Horštynskis“ nuskamba du pagrindiniai J. Słowackio pažiūrų motyvai: diduomenė gali tik išduoti ir parduoti tautą, bet jau negali jai vadovauti, o pagrindinę tautos išvadavimo ir jos vadovavimo misiją turi perimti žemesnieji visuomenės sluoksniai. Išlikę dramų „Valenrodas“ ir „Valteris Stadionas“ fragmentai rodo, kad lietuviška tematika, lietuviški motyvai J. Słowackiui buvo svarbūs iki pat mirties. Pirmosiomis 1830 m. sukilimo dienomis jis „Himne“ gėdina lietuvius, kad šie neskuba sukilti, šaukia prie ginklo. Tačiau netrukus rašo „Lietuviškojo legiono dainą“, džiaugiasi, kad „Lietuva gyva, kad saulė jai šlovingai šviečia“.
J. Słowackis mirė 1849 m. Paryžiuje. Poeto palaikai, kaip ir A. Mickevičiaus, ilsisi senojoje Lenkijos sostinėje – Krokuvoje, Vavelio katedroje, greta Jogailos ir kitų karalių. Tačiau ir po mirties jis liko antruoju. Ne veltui J. Słowackiui reikėjo laukti beveik dvigubai ilgiau, kol jo palaikai 1927 m. buvo perkelti į Lenkiją ir palaidoti Vavelio katedros požemiuose. Iš dalies jo svajonės išsipildė – jis buvo prilygintas valdovams, ilsisi greta A. Mickevičiaus.
Dainiaus palaikų pargabenimo idėją pirmasis 1926-ųjų rugsėjį išsakė J. Piłsudskis. Jam J. Słowackio poezija buvo artima. Ir anksčiau įvairiomis progomis jis reikšdavo susižavėjimą J. Słowackio eilėmis, minėdavo jo pastangas, kad neišblėstų lenkiška „Žygio dvasia“. Prisimindavo, kad tėvų namuose ta poezija buvo auklėjamas, o eilėraščių knygelė ant stalelio prie lovos jį lydėjo visą gyvenimą, net spartietiškuose kario būstuose. Dar gyvas būdamas jo kūrinio fragmentą pasirinko antkapiniam paminklui, po kuriuo Vilniaus Rasų kapinėse palaidota maršalo motina ir maršalo širdis.
Tose pačiose kapinėse yra dar vienas antkapis – Jozefui Montwillui, visuomenės veikėjui, pasižymėjusiam labdaringa veikla. Tai bene gražiausias Rasų kapinių paminklas, kurio viršų puošia angelo skulptūra. Paminklo cokolį juosia J. Słowackio žodžiai iš eilėraščio „Testament mój“ („Mano testamentas“).
Niech żywi nie tracą nadziei
I przed narodem niosą oświaty kaganiec.
Tegul gyvieji nepraranda vilties
Ir tautos priešakyje neša mokslo žibintą.
Vilniaus profesorių namuose, kieme prie Pilies gatvės prieš karą Dailės fakulteto dekanas Ferdinandas Ruščicas įamžino J. Słowackio atminimą. Poeto biustą šiam paminklui sukūrė skulptorius Boleslovas Balziukevičius, paminklinės vietos projektą padarė J. Słowackio poezijos gerbėjas Ruščicas. Paminklinė vieta buvo atidengta tuo metu, kai vyko poeto palaikų perkėlimo iš Prancūzijos į Lenkiją iškilmės.
Literatūra ir menas
2009-12-07