cerniauskaite_marmura       Laura Sintija Černiauskaitė. Kvėpavimas į marmurą: romanas. V: Alma littera, 2006.

 

       Kadangi marmuras yra ne tik gyvenimiškos, bet ir pomirtinės prabangos simbolis (aristokratai neužsisako paminklų iš smiltainio), galima spėti, kad naujasis Lauros Sintijos Černiauskaitės kūrinys taip pat kalbės apie tą prabangą, kurią kiekvienam visuomenės nariui, net pačiam varganiausiam, suteikia žmogiškoji egzistencija. Autorės kūryboje egzistencija neapsiriboja vien žemiškąja realybe, taigi marmuro įvaizdis šiuo atveju ne tik atspindi šaltą ir nebesužeidžiamą anapusybės esatį, bet ir liudija trapios gyvybės stebuklą šiapus, kai akmuo sušildomas žmogaus kvėpavimo ir atgyja mitai, kuriuose iš negyvos materijos sukuriamas alsuojantis, šiltas pasaulis.

       „Kvėpavimas į marmurą“ iš esmės nėra romanas. Ir, tiesą pasakius, tai ne minusas knygai – gražių lyrinių impresijų vėriniui, kur gaivališka erdvės poetika neretai pasiglemžia trapaus siužeto vyksmą ir pačius personažus. Šiam gaivališkumui paklūsta ir būties dichotomijos (šiapus–anapus), ir laiko dimensijos, kurios reikliam skaitytojui šiame romane gali pasirodyti ne visai nuoseklios ir pagrįstos. Bet „Kvėpavimo į marmurą“ poetinė įtaiga tokia stipri, kad šie nenuoseklumai retai pastebimi. Arba skaitytojas jaunai prozininkei tiesiog atleidžia. Tiesą pasakius, kas per pasaulio bamba yra tas siužetas, kad dėl jo galuotumeisi!.. Prieš keletą metų kažkas rūsčiai grasino nušausiąs siužetą kaip aprietą šunį, o kad iki šiol nenušovė, tai, matyt, pritrūko arba parako, arba laiko. Taigi išeitų, kad siužetas vėl gyvas, o nušaunamas kas nors kitas... Apie tai dažniausiai perskaitome laikraščiuose, ypač kriminaliniuose puslapiuose.

       Siužetas, besiremiantis ne pasakotoju ir jo vizijomis, o pasakojimu ir faktais, yra ganėtinai nuobodus dalykas impresyviai kūrėjo prigimčiai ir fragmentuotai jo sąmonei. Objektyvumas šiandien kelia baltą vėliavą ir pasiduoda subjektyvumui. Ir nors Černiauskaitė teigia, kad rašydama bando pasiekti „skaidrumo ir nusiasmeninimo būseną“ ir neprievartauti savo personažų (interviu „Metuose“, 2006 kovas), vis dėlto subjektyvi meninė teksto raiška „Kvėpavime į marmurą“ yra visagalė, kreipianti savo „pasąmoninių prieblandų“ vaga ir personažus, ir įvykius. Bet tai ne priekaištas, nes objektyvus šiais laikais veikiausiai tegali būti patologas anatomas, konstatuodamas, tarkim, mirtį nuo per didelės barbitūratų dozės. Ir fragmentuotos sąmonės vizionieriškumu jo šiuo atveju tikrai neapkaltinsi.

       „Kvėpavimas į marmurą“ pasižymi ir gaivalinga poetine (ne idėjine) struktūra. Savita teksto kompozicija – suskirstymas į skyrius – ir tų skyrių įvardijimas. Skyriuose „Spąstai“, „Aukos“, „Namai“ randame stambiajai prozai būdingų požymių – įvykių seką, bandymą juos pagrįsti (pasakojamų įvykių analizė sunkiai įmanoma dėl specifinio lyrinio knygos pobūdžio), o skyriuose „Olos“, „Trečias“, „Daug šilko plaukuose ir visur“ matome nedrąsų personažų bandymą įsiterpti į pasakotojos kuriamą realybę, galbūt net pasipriešinti jai, „iškristi“ iš jos. Polifoninio motyvo atsiradimas, gyvenimiškų paralelių kūrimas ir noras pajusti Kitą, kalbėti Kito balsu – sveikintinas dalykas, ir nors šiame romane jis dar nėra pakankamai išreikštas, yra vilties, kad tai nutiks kituose Černiauskaitės romanuose.

       Tematikos atžvilgiu stebina tai, kad jauna autorė, rinkdamasi temas, bene didžiausią svarbą skiria vaiko balsui, vaiko pasaulėvokai (viename interviu yra sakiusi, kad išgirdusi skriaudžiamo vaiko verksmą pati tampa tuo vaiku). Rastume sąsajų su Vandos Juknaitės kūryba, tačiau bene tik tematinių – „tiesos sakytoja“ Vanda nemėgsta metaforiškumo (nors „Stiklo šalis – ištisa metafora), o Lauros Sintijos romane aptiktume ne vieną išradingą reikšmės perkėlimą. Ko verta vien romano kompozicija, skyrių pavadinimai, kurie metaforiškai apibūdina ir beglobio vaiko, ir jo aukų (įtėvių ir įbrolio) situaciją – lyg prijaukintų, švelnių naminių gyvūnėlių ir medžiojamo, trokštančio saugiai pasislėpti laukinio žvėrelio priešpriešą. Šilkas, kilpa, spąstai, auka, ola, oda... Panašu, kad Černiauskaitei labiau rūpi ne žmogaus socialumo, o slėpiningos jo prigimties dalykai, Iljos paveikslas tapomas, sakyčiau, netgi su baugiu predestinacijos atspalviu. Neprijaukinamas jo būdas, metalinės akių rainelės, užsisklendimas savyje, gynimasis nuo ištiestos paglostyti rankos įkandimais, peilio dūriais, žvilgsniu, net dovanotų saldumynų išvėmimu – grobuoniškam gyvenimo būdui pasmerkto vaiko tragedija, ir kaži kiek čia yra gyvenimo, o kiek – autorės kaltės.

       Skaitydama romaną, prisiminiau kadaise neblėstantį įspūdį padariusią Antono Makarenkos „Pedagoginę poemą“ (daugiausia dėl savitų vaikų auklėjimo būdų) ir pamaniau, kad toks Ilja būtų kietas riešutas net draugui Antonui. Fizinė jėga, suaugusiojo pranašumas, kurį panaudodamas stipresnysis priversdavo silpnesnįjį jo bijoti ir gerbti, vargu ar turėtų lemiamą reikšmę auklėjimo procese. Ir galbūt todėl, kad Ilja yra ne tik vienas iš vaikų, atiduotų pasaulio nemeilei, bet ir visų pažemintųjų, paniekintųjų simbolis. O tai, kad šis veikėjas – ne iš silpnųjų, jis agresyvus ir plėšrus, tobulai prisitaikantis prie negailestingos visuomeninės struktūros, simboliką paverčia šiurpiai kontroversiška.

       Negalima nepaminėti ir visą romaną smelkte persmelkiančio meilės geismo ir kibirkščiuojančios aistros, pulsuojančios kiekvienoje gyvo kūno molekulėje – to, „ko žmogus žmogui negali suteikti, o tik prižadina ir paaitrina“ (p. 191). Tanato ir Eroto tarpusavio grumtynėse gyvenimo aistra išsiskleidžia kontroversiškiausiomis spalvomis, liudijančiomis esaties mįslingumą, veriantį grožį ir gėlą, kūniškumo kaip substancijos nykimą („... ji smilksta, garuoja iš savo ląstelių kalėjimo, pasklinda ore kaip savo pačios aromatas“, p. 74) ir visa apimantį, skausmingą švelnumą atleidžiant tai, ko, regis, neįmanoma atleisti.

       Aromatas, smilkesys, garavimas, alsavimas, šilko plevenimas – tai tarpinė būsena tarp šiapus ir anapus, gyvosios ir negyvosios zonos, kurias romane apibrėžia garsai, spalvos, pojūčiai. Tyloje stingstantis, šilumą atiduodantis akmuo, susiskliaudžianti į kietą pumpurą ir iš šio kieto kiauto išsilaisvinanti, įgaunanti „šiurpaus grožio“ gyvybė – viena iš labiausiai jaudinančių knygos reikšmių. Metaforų. O gal – ir tiesų. Bylojančių, kad kvėpuojant į marmurą įmanoma jį sušildyti ir praskleisti šaltus jo žiedlapius, o tai, ką išvysi taurės dugne – tik autorei paklūstanti predestinacija...

 

       Šiaurės Atėnai, 2006 04 11