soblinskaite_vilku_marti        Violeta Šoblinskaitė. Vilkų marti: romanas. - Kaunas: Nemunas, 2003.


        Romanas “Vilkų marti” - devintoji poetės ir prozininkės knyga, kurią žinoma eseistė Violeta Šoblinskaitė, nebijanti savęs vadinti ir žurnaliste, atiduoda skaitytojų vertinimui. Sako nesibaiminanti dėl šio susitikimo, nes jau susitelkusi ties naujaisiais rankraščiais.

        Kūryboje štilio nebūna

        Ant vaizdingo stataus šlaito Veliuonoje Violeta Šoblinskaitė apsigyveno prieš trejus metus. Pirmąją vasarą buvo proga ją aplankyti, kai kartu su netoliese gyvenančia dailininke Izabela Nilsson rengė poezijos rinkinį “Septynios suknelės”. Prie namo žydėjo bijūnai, palikti senosios namo šeimininkės, o naujakurė sakė neskubanti keisti aplinkos, nes norinti pamatyti, kas kur auga, kaip žydi.

        Dabar atjaunėjęs senasis namelis, jaukiai spragsinti židinio ugnelė liudija, kad naujieji namai - malonūs menininkės širdžiai, todėl ir skatina tradicišką pasmalsavimą, kuo ypatingas toks atsiribojimas, savotiškas pabėgimas nuo didelių miestų šiokiadienių. Juk buvo germanistikos studijos Vilniaus universitete, turiningos veiklos prisodrintas gyvenimas Kaune, kurį rašytoja vertino: “Esu vieninteliame pasaulio mieste, kur su mano charakteriu ir pomėgiais iš tikro galima būti”.

        Prisitaikymo naujoje aplinkoje rašytoja nesureikšmina. Iki dešimties metų gyvenusi tyliame Žemaitijos bažnytkaimyje, ji pažįsta provincijos ramybę. Juolab kad su Kaunu ją tebesieja žurnalistinis darbas, bendradarbiavimas su Lėlių teatru, kurio scenoje jau gyveno “Naujamečių raganaitės pramanų”, “Stebuklingojo laikrodžio paslapčių” herojai, kur buvo pasakojamos “Tikrosios barono Miunhauzeno istorijos”, o dabar vėl verčiama nauja pjesė.

        Kaune dirba plunksnos broliai ir sesės, kurie ateinantį antradienį Menininkų namuose kalbės apie čia pristatomą Violetos Šoblinskaitės naująjį romaną “Vilkų marti”.

        Įvykis literatūriniame gyvenime

        Atidžiausiai jį perskaičiusi vakaro vedėja Dovilė Zelčiūtė sako, kad Violetos Šoblinskaitės knyga - dovana tikriesiems skaitymo gurmanams. Jos nuomone, romanas nusipelno ne tik bičiuliškų komplimentų, bet ir rimto įvertinimo, solidžios literatūrinės premijos, nes yra vienas įdomiausių kūrinių šiandieninėje lietuvių literatūroje. Bet kol šių žodžių pati Violeta Šoblinskaitė nėra girdėjusi, teiraujuos, kaip klostosi jos santykiai su kritikais ir redaktoriais. Ypač dabar, kai kūrybinio darbo neprižiūri ideologizuota cenzūra ir baikštūs redaktoriai.

        “Rašytojas negali prarasti vidinės kontrolės. Jei prityręs ir išmintingas redaktorius sudrausmina rašytoją, atkreipia dėmesį į klaidas ar perteklių, nevadinu to prievarta ar nemaloniu kišimusi į kūrybą, juolab kad poezija nepasiduoda redagavimui, - sako Violeta Šoblinskaitė. - Ar buvau kritikos vanojama? Žinoma. Reaguodavau skausmingai, kartais net įpuldavau į depresiją, kol nesupratau, kad geriausia pabėgti kur nors į kaimo gūdumą ir nieko apie save neskaityti. Dabar suprantu, jog ir pati esu nuodėminga, todėl suku galvą, kaip atsiprašyti tų, kuriuos įskaudinau”.

        Rankraščių metamorfozės 

        “Tai mano septynerių metų darbo rezultatas, - lakoniškai pristato “Vilkų marčią” autorė. - Žinoma, nereikia manyti, jog tiek metų plušėjau prie šio romano rankraščio, buvo ir kitų darbų: žurnalistika duonai pelnyti, vertimai, eilėraščiai ir t.t. Knygos rankraštis, bėgant metams, ne didėjo, o mažėjo. Pradėjau jį rašyti Gribašos kaime Dzūkijoje, iš kur, beje, prieš kelerius metus “Lauktuves iš kaimo” rašiau “Santakai”. Ten susitikau romano prototipus, pajutau prabėgančio laiko ypatingumą. Vėliau rankraštį perrašiau rašomąja mašinėle, o paskui, ačiū kompiuteriui, knyga įgavo galutinį variantą. Vadinu jį romanu moterims apie moteris”.

        Beje, šis prisipažinimas nereiškia, kad rašytoja literatūrą skirsto į “vyriškąją” ir “moteriškąją”. Jos manymu, yra arba blogos, arba geros knygos. O tokio įvertinimo gali nusipelnyti ir rašytojas, ir rašytoja. Kol romano “Vilkų marti” rankraštis keitė pavidalą, išėjo trys Violetos Šoblinskaitės poezijos knygos. Tiesa, 1998 m. pasirodžiusiu poezijos rinkiniu “Basnirčia” autorė jau deklaravo atsisveikinimą su eilėraščiais: “Todėl nerašysiu daugiau, aš renkuosi eilėraščio tylą”. Šių įžadų poetė netesėjo, vargu ar išvis juos tesės, nes ir šiuo metu yra parengusi “solidžiausią, jau tikrai paskutinį poezijos knygos rankraštį”. Pati šypteli dėl pasakytų žodžių ir atsidūsta: “Niekada negali pasakyt niekada”. 

        Kūryboje nebūna atoslūgių 

        Vis dėlto kur buvęs, kur nebuvęs pokalbis grįžta prie gyvenamosios vietos. Aiškinamės, ar vieta veikia kūrybinį menininko aktyvumą. Juolab kad humanitarinio išsilavinimo žmogui nėra paprasta rūpintis buitimi, kad ir duonkepės krosnies sumūrijimu, lubų ir grindų, langų atnaujinimu ar pan. Paaiškinimų rašytoja randa vaikystėje, sako, jog ir Vilniuje šeima gyveno gamtos prieglobstyje, prie Vilnelės, o ten buvo ir tėvo rožynas, ir lakštingalos. Tačiau noro būti rašytoja tais metais Violeta Šoblinskaitė nejautusi.

        Pedagogų šeimoje augusi mergaitė norėjo būti mokytoja, o dabar - daryti tai, kas patinka. Vienas darbų, kuris Violetai Šoblinskaitei patinka, - vertimai. Iš vokiečių, rusų, lenkų kalbų išversta dvylika knygų. Jos žodžiais, vertėjui labai svarbu gerai mokėti ne tik užsienio, bet ir gimtąją kalbą. “Svarbiausia pristatant kitakalbį rašytoją, - sako Violeta Šoblinskaitė, - pasiekti, kad skaitytojas pamirštų, jog skaito vertimą”. Rašytoja pripažįsta, kad šiam siekiniui praverčia poetinė klausa, poetinis mąstymas. “Poezija labai disciplinuoja”, - sako rašytoja, versdama aukštyn kojomis nusistovėjusį stereotipą apie tai, kad eilėraštį įkvepia bohemiškas atsipalaidavimas.

        “Man norėjosi parašyti knygą apie gyvenimą ir mirtį, klausiau savęs, kodėl žmogus išeina, o tu jį atsimeni, gali su juo bendrauti, tik tiek, kad jo nematai”, - kalba Violeta Šoblinskaitė, pasirašydama autografą “Vilkų marčioje”. - Jeigu vyrams įdomu, kuo ypatingos, kuo nuo jų skiriasi moterys, jie turėtų perskaityti šį romaną”. Tai antrasis, rašytojos žodžiais tariant, rimtesnis bandymas rašyti prozą. Apysaka “Rudens dienos užkalbėjimas” atskira knyga išėjo 1991 m., tačiau prozos tekstai - kasdienė Violetos Šoblinskaitės duona. Kaip ir skaitymas. “Esu profesionalė skaitytoja, - pajuokavo rašytoja. - Tai puikus užsiėmimas”.

        Kauno diena, 2003-12-06