soblinskaite_vilku_marti        Violeta Šoblinskaitė. Vilkų marti: romanas. - Kaunas: Nemunas, 2003.

        Kiekviena nauja knyga prilygsta skirtingai planetai, ir todėl, tik patekęs į naująjį pasaulį, bandai suvokti, kokia tai erdvė, kiek ji tau priimtina, kiek sava ir kiek egzotiška, kitokia.

        Nesąmoningai registruoju pirmąsias asociacijas, kurios kyla, skaitant Violetos Šoblinskaitės romaną „Vilkų marti“.

        Man tai panašu į vaikščiojimą basomis per žvyrą – neįsijausi, nelėksi užrietęs galvą ežero link. Kitu atveju tai primena trupinių pievą, jeigu tokia apskritai gali egzistuoti, o kartais pagalvoji, kad Violetos romanas tarsi sluoksniuotas tortas, kuris prašyte prašosi užpilamas romu, kad juo persigertų visi sluoksniai, tačiau ypatingąjį romą sulaikė muitinėje, būtų galima nulėkti ir parsivežti, tačiau niekas, netgi pati autorė, nežino, kur toji muitinė, ir todėl vietoj romo panaudoja nepereinamose pelkėse rinktų spanguolių užpiltinę.

        Ką turiu galvoje, kalbėdamas tokiais palyginimais?

        Galbūt visa, ką kiti palaikytų trūkumu, iš tikro atskleidžia tai, ko mes net patys sau nedrįstame prisipažinti? Kalbu apie patirtą įspūdį, kuomet skaitant visi veikėjai ir vietos susipina, susiraizgo į kažką neatskiriamą, lyg tai būtų virvelinė keramika arba begalinė mazgelių vienoje skepetaitėje; šitai lyg ir trukdo skaityti, jautiesi taip, lyg tave kas nardintų į vandenį, o tu nemoki ir niekada nemokėjai nardyti, ir tau žūtbūt reikia iškilti į paviršių – padėti knygą į šalį ir įkvėpti...

        Bet tai jau mano reakcija, o kokia vis dėlto pačios Violetos Šoblinskaitės dvasia, kuri atsiskleidžia per kūrinį? Bandau atsitraukti ir susigaudyti patirtuose įspūdžiuose.

        Ar Violeta gražiai, žodingai, jausmingai aprašo dabartinį momentą?

        Taip, be jokios abejonės.

        Tai kas tau trukdo įsijausti ir visa galva pasinerti į teksto tėkmę?

        Turiu prisipažinti, kad nespėju – romano dabartis, nors ir žadanti daug sklandaus pasakojimo, drauge stulbinančiai turtingo žodyno, kažkokiu keistu būdu ištirpsta romano įvykių audinyje, tačiau visumą sunku sugriebti, nes ji suskaidyta į trupinius, kurie panašūs vienas į kitą; veikėjai, jų išgyvenimai, netgi keisti lyg ne šios žemės veikėjų vardai susilieja, ir tuomet norom nenorom klausi savęs – kas tai yra?

        Violeta Šoblinskaitė savita, talentinga rašytoja, užtenka perskaityti vieną puslapį, kad pajustum žodžio ir frazės turtingumą ir gylį, todėl neteisinga būtų ją apkaltinti nesugebėjimu, tai jau būtų nuosprendis nekaltajam, mes prarastume pažinimo skonį.

        Mano galva, reikėtų kalbėti visai apie kitą dalyką, ne apie rašymo būdą, o apie Violetos Šoblinskaitės sąmonės būvį kaip apie reiškinį, kokio iki šiol literatūroje gal ir nebuvo užfiksuota – aš tai pavadinčiau dviejų skirtingų sąmonės būvių sankirta, autorei pačiai to gal net ir nesuvokiant.

        Kaip reikia jaustis, kad sukurtum būtent tokį tekstą?

        Įsivaizduokim du pasakiškus slėnius, kurie atskirti sunkiai įveikiama kalnų perėja. Viename slėnyje viskas vyksta taip, kaip esame įpratę matyti ir jausti – įvykiai klostosi iš eilės, vienas po kito, linijine tvarka, iš pradžių gimstama, po to vestuvės, vėliau mirtis, ir vėl iš naujo, ir taip toliau, be to, energija išskeliama iš veikėjų priešpriešos – vienu žodžiu, prieš mus skleidžiasi linijinis ir dvipoliarinis, gėrio ir blogio, pasaulis.

        Antrajame slėnyje vieno veikėjo, o taip pat viso kaimo daugelio kartų gyvenimas nuo gimimo iki mirties vyksta iš karto vienu metu, čia praeitis ir ateitis suteka į vienintelį dabarties momentą – kitaip tariant, tai daugiapoliarinis gyvenimo vaizdas, kuriame laikas apskritai neegzistuoja. Čia visi veikėjai telpa viename.

        Taigi kuriame iš šitų slėnių su stebuklingai turtingu, tarmišku žodynu žaidžia Violeta?

        Įdomiausia, kad jos nėra nė viename iš minėtų slėnių arba sąmonės būvių. Manau, mes ją atrastume pusiaukelėje tarp abiejų slėnių, siauroje kalnų perėjoje, kur ji nusprendė užsiglausti už aukštos uolos ir pasišildyti prieš saulutę ar šiaip paspoksoti į atsivėrusius nepažįstamus vaizdus.

        Kodėl man taip atrodo?

        Jeigu Violeta visai atsipalaiduotų ir be baimės pasinertų į dabartinį momentą su visais savo kaimo veikėjais, jeigu jau būtų pasiekusi antrąjį sąmonės slėnį, kur viskas tampa Viena, skaitytojui susidarytų įspūdis, kad jis pateko į bedugnį, amžiną, tylų kalnų ežerą, o jeigu Violeta sugrįžtų atgal, į pirmąjį slėnį, mes turėtume tradicinį realistinį romaną.

        Abu atvejai yra vienodai geri, tik skirtingi. Šiuo atveju mes turime lyg ir sąmonės perėjos aprašymą. Nežinau, kaip tai atsitinka, net ir nebandysiu aiškinti, tačiau, mano galva, šis romanas – mįslė.

        Slenkstis tarp dviejų skirtingų epochų.

        Jau praėjo keli mėnesiai nuo tos dienos, kai perskaičiau Violetos Šoblinskaitės „Vilkų marti“. Veikėjų ir įvykių sekos lyg ir neprisimenu, tačiau burnoje tebejaučiu stiprų ir aromatingą pelkių spanguolinės skonį.

        Nemunas, 2004-06-17