Accessibility Tools

 

tereskinas_grindinio_zuvystereskinas_grindinio_zuvys        Tereškinas, Artūras. Grindinio žuvys: Eilėraščiai. – Kaunas: Orientas, 1991.

 

        Artūro Tereškino eilės nėra vien bylojimas apie save ir sau, pasauliui ir apie jį, nėra ir sąskaitų su žmonija suvedimas. Šio rinkinio eilėraščių intonacijos – pabrėžtinai prislopintos („ne šauksmas, ne mintys“), tačiau jų vidine tartis spinduliuoja gelmių darnos proporcijas. Grindinio žuvys – per prievartą įmintos į civilizacijos žvyrą, sulygintos su grindiniu ir palaidotos, tarsi netekusios amo („o praviros ištroškusių burnos“), tačiau jų nebylus patyrimas nūnai prisikelia eilėraščiuose, kuriuose – jaunosios žemaičių generacijos savijauta. Ji mus parbloškia savo angeliška laikysena, priešinga ją pačią kažkada išdarkiusioms kultūrinėms audroms ar šiaip istorijos linksmybėms. Todėl ji pati dabar sau linki: „ramiai sutik, kas jau buvo“, nepasikliauk tūžmastimi, verčiau – „patikėk, mano vaike, negeras“ – vidinio balso sakraliniu šypsniu, kuris apglobs ironijos ir kaukės parojidinę trauką: „Argi kapas nevirkdo? / Argi neprašo jo žodžių klausytis?“

 

        Nerėksmingi akcentai toli nuo lyrinės išpažinties triukšmų ar racionalaus cinizmo, jie labiau šliejasi prie kasdienybės tonų, kuriuose ne modernistinė tuštuma, užpildoma savimi, o laužyta laiptinių architektūra su jos rašmenimis, atliepiančiais „beviltės sielos“ negarsiam pojūčių girgždesiui. Atmintis kaip daiktai, žodynai ar koplyčios, apkrėsti dulkėmis, kurios poetui turi amžinumo garantijų reikšmę. Kintantis, tačiau niekuomet nenaujas pasaulis, ūmai prašo jį užskleisti, nesižavint apgaulinga, aiškumu viliojančia jo pažinimo galia („nusisuk, kad negimtum / nepagaunamas mirksni Dangaus“). Dulkės tikresnės už daiktus, ant kurių jos nusėda, tarytum prigesindamos estetinį veiklumą ir pasitikėjimo vertybiniais rangais klastotes.

 

        Dulkės it žuvys – „bežadžiai grindinio daiktai“ – esti gyvybingiausi laidininkai, daiktų kontūrus ir užskleidžiantys, ir jų autentiškumą išryškinantys būties linijomis ir prasmėmis; Tai nėra įprasta poetinio emocingumo apraiška lietuvių lyrikoje: ji jau girdi ne objektyvistines žodžio logikos galimybes, o „griūvančios kalbos geneologiją“ („žeme, žengiantis į Tave nesiklauso, / kas gimsta“).

 

        Poetas tauriai prisiima kaltes už nuodėmingas savo ašaras ar tamsų mitinį kraują. To kraujo krešuliai grįžta į eilėraštį siurrealistinėmis detalėmis, bet nekelia klaikaus pasidygėjimo, nes yra apgaubti maldos vėsa. Jos akivaizdoje mintys apie kūno užkandą ir hosana, gatvės mesiją lyg šlapią žmogžudį nešokiruoja, o dulkės koplyčioje tampa šifru žodyninei emigracijai, „vasaros dusuliui“ ieškančiai garso, tarytum kokio civilizacinio slengo, malšinančio egoistinį dėmesį, kai šis dirbtinai ima skirti kultūrą nuo kasdienybės ūkų. Beduiniška vienatvė neturi autsaideriškos savigynos ar iliuzinės laimės šarvų, ji lieka nerakinama pasauliui kaip ir eilėraščio „bestilė“ kalbėsena, atvira apkreiktos sielos ir naktinės kavos ryšiui.

 

        Postmodernistinė atjaučiamų, bet neinterpretuojamų dalykų sąšauka stumia nuo savęs menines normas ir bet kokias ars poetica taisykles. Jas sublimuoja iš vaikystės atklystanti gaida: „šapeli, įsikibęs į sapną“: į sapną, kuriame – gimtosios Žemaitijos kvapai. Tačiau tai ne pažadėtosios, o prarastosios žemės – Pavandenės – ilgesys, it „džiaugsmas pražudytas“, savęs paaukojimas visuotinei nebūčiai (genai, praradę istorinį optimizmą, „nesuterš moters įsčių“). Ateities vizija įmanoma tik regint biblinio tikėjimo grynastį, kur „Pilnaties Marija vedas į dangų mūsų vaikus“. Antimanifestine nuotaika – atsiprašymas ne už audras (G. Patacko „Atleisk už audrą“ o dėl to, kad apskritai gyvenama: „Tai va, mūsų nebėr / Mes išėję prie kalnelių sutūpę / po žemėm aidai / Kirmėles ir sliekai / takai ir atmintys mūsų nematė apie mus nekalbėjo“.

 

        Toks yra A.Tereškino „taiklus nepataikymas“ į tą XX a. pabaigos lietuvių poetinės savijautos flangą, kuriam įdomūs ne tiek aštunto dešimtmečio debiutai, modernizmą atgaivinusi bei aktualizavusi „naujoji banga“ (A. Grybauskas, G.Patackas), o devyniasdešimtųjų simptomai: tikėjimas ne pamokymais ar juos neigiančiomis estetinėmis pozomis, bet organiškumu, kuris teka „mėnulio žaizdomis“, ištirpdamas „Išganytojo venose“. A Tereškino kūryboje tai transformuojasi į poetinį sambūvį: „žemiau gyvenimo ir arčiau nevilties“. Atsekama išeivių A. Mackaus ar A. Nykos – Niliūno „tradicija“ ir galbūt tie jaunieji Lietuvoje, kuriems pasaulis – pernelyg senas pažįstamas ir nuobodus muziejus; Juos labiau veikia įspūdžiai prie uždarų langinių bei išardytų ekspozicijų, kurios kaip vienintelė esmiška tikrovė, ir ją dar galima užskleisti savo žvilgsniu. Ši karta nerizikuoja skelbtis reformatoriais ar originaliais pranašais, nes ateidami žino, jog yra galbūt ne tie, kurie eina; jie pažįsta „laisvės bandymą“, bet netapatina jo su pačia laisve, „simbolio angą“, bet ji nėra identiška pasaulio tvarkos idėjai. Todėl jų perspektyva – „kur baigiasi viskas ir visko pradžia“, anot J. Čemolonsko, nes „gyventi yra neprivaloma, kaip ir mirti“ (A.Radzevičius – Radzius). Po amžinatilsio sau ir žmonijai, galbūt išgirsime „karveliškų... sielų“ drasėjančius žingsnius. Tačiau kol kas gražiausi ne mylimosios plaukai, o jos karstas, aplink kurį nėra dramatiškų orgijų, o vien aukojimosi liturgija. „Paskutinės vakarienės tyloj“ paklūstama madonišku relikvijų ir supurvintų nasturtų grožiui, kuris pilnas epitafinės išminties ir religinio visuotinumo ženklų: „artėk nueidamas / tylėk nutoldamas į priešo kalbą“.

 

        Tokia šio rinkinio poezija, kurios jaunystė nesiryžta atestuoti nei kūrybos, nei gyvenimo, o tik susilieti su nedylančių esmių fragmentais, „atodūsių aidais“, nesiblaškydama ir nepasimetusi kelyje „ing amžinųjų ugnių“.

 

        Tereškinas, Artūras. Grindinio žuvys: Eilėraščiai. – Kaunas: Orientas, 1991.