Literatūrinė polemika, keturvėjininkų programos pirmasis punktas, tapo aktyviu jų kūrybos stimulu, vertės matu ir stilistikos elementu. Jie konstravo eilėraščius ne tiek iš ,,pergyvenimų^, kaip. simbolistai, kiek iš jau naudotos literatūrinės medžiagos, ją cituodami, perfrazuodami, parodijuodami. Jie kūrė, norėdami išreikšti ne tiek patys save, kiek pirmiausia pasityčioti iš įprastų moralinių ir estetinių normų, įgelti pasipūtusiems „seniams“, šokiruoti apsnūdusią publiką. Pirmą kartą lietuvių eilėraštis buvo ne betarpiška emocinės patirties išraiška, o literatūriškumo antstatas. Pirmą kartą į lietuvių poetinę kultūrą įėjo ironijos potekstė, kalambūrai, bufonada, sarkastiškas teksto demonstravimas kreivame veidrodyje.
T. Tilvyčio parodijų rinkinys „3 grenadieriai“ (1926), gimęs „Vilkolakio“ teatro satyrinių-parodinių improvizacijų aplinkoje, aiškiai parodo šitą literatūrinę poetinio žodžio funkciją – pamėgdžioti, komiškai stilizuoti, groteskiškai sujaukti įvairius stilistikos klodus, drastiškai išardyti melodingas struktūras ir iš naujo montuoti gabalus į pašiepiančias karikatūras. Autorius čia išeina į sceną, prisidengęs simbolisto ar romantiko kauke, kurios negalima nusiimti. Jis kalba svetimu balsu, tiksliai imituodamas jo moduliacijas (1). Jis vaidina charakterinę rolę, išlaikydamas jos būdingą žodyną, mimiką, psichologiją. Tik vaidinamas personažas perkeltas į kito plano aplinkybes, kuriose įprasti jo mostai darosi beprasmiški ir juokingi. Eilėraštis plėtojasi kaip linksmas „kaukių spektaklis“, kur nuolat keičiasi apsimetimo ir demaskavimosi situacijos, kur poetas yra šmaikštus aktorius, o ne vienintelės savo tiesos išpažinėjas, sumanus turimos medžiagos režisierius, o ne kūrėjas „iš nieko“.
Parodijoje „Helios“, kurdamas F. Kiršos simbolistinės lyrikos šaržą, T. Tilvytis atkartoja jo kosminius įvaizdžius, intelektualinę frazeologiją, patetinę pozą. Jis išlaiko pirminio teksto atributiką, nepastebėdamas tik vieno – autoriaus tikėjimo dieviškąja pasaulio tvarka. Atėmęs iš religinio himno stilistikos jos vertybių mastelį ir emocinį motyvavimą, T. Tilvytis jau lengvai gali ją komiškai hipertrofuoti ir nuvaryti iki absurdo.
Helios!
Juozapai šventas!
Aleliuja
Helios!..
Garbė madonai!..
Anakreonai
ir tu Pindarai, –
aš trubadūras
aš kanklininkas mūsų dirvonų
Visas sukaitęs, šlapias, raudonas –
nors vieną vagą išvarai (S 17) (2)
Tai groteskinė transliteracija: parodistas beveik pažodžiui perkelia pirminį tekstą į visiškai kitų matavimų lygtį. Toliau prasideda kontaminacija: parodistas iš įvairių teksto vietų išlesioja būdingiausias spalvas („Helios!“ / Himnai, Himnai!“; „Gyvas Petrarka ir Asižietis“; „Laukiam žodžių viešpatinių“; „Mes kitokie, mes kiti“ SV 89-94), sudeda jas į vieną paveikslą, kurio simbolizmas savaime yra gerokai sutirštintas, o paskui įstato jį į kasdieninės buities aplinką. Kontrastas tarp aukštos poetinės frazės ir kasdienybės menkystės lemia parodijos komiškąjį efektą.
Ei, jūs durniai,
mes kitokie, mes kiti; —
mes užbaigsime žodyną!
Duokit žodžių viešpatinių,
prašmatniųjų,
padanginių,
pusgalvinių,
žodžių, žodžių išeiginių;
porą motinos krūtinių,
marškinėlių apatinių
ir užteks. (S 18-19)
Parodija – vertybių devalvacija. Kuo ji kategoriškesnė, tuo staigesnė skirtingų sąvokų sandūra, tuo ryškesnis parodijos kontrastingas brūkšnys. Priešingų vaizdų kaktomuša silpnėja ir blunka, kai parodistas aukšto poetinio stiliaus komiškajai atsvarai tesugraibo menkų biografinių faktelių (3). T. Tilvytis nepajėgė vesti filosofinio ginčo su simbolizmo bei romantizmo literatūrinėmis sistemomis. Iš „Keturių vėjų“ jis gavo tik neigimo direktyvą, pasityčiojimo drąsą, o ne pozityvią vertybių platformą, be kurios estetinė devalvacija negalėjo paliesti pačios esmės, o komizmo kibirkštys šokinėjo paviršiuje.
Parodijų stilius, atsiradęs dviejų literatūrinių kartų grumtynėse, keturvėjininkų buvo ypač mėgstamas. K. Binkis pirmasis linksmai nusijuokė, kai T. Tilvytis perskaitė savo sudėtą parodiją („Klausyk!.. Perdirbk tu mano „Gėles iš šieno“ (4), – prašė jis parodistą). Smagus pasišaipymas vienas iš kito, sąmojingai pažerta į akis teisybė, negailestinga autoironija – tai keturvėjininkų bendravimo būdas. Jų „paldieninkų“ atmosfera.
Parodijos stiliaus elementų – pajuokiančios imitacijos, kandžių parafrazių, komiško alogizmo, kalambūrinių rimų, šokiruojančios vaizdų maišaties – apstu visų šios grupės poetų kūryboje. K. Binkis sukūrė ištisą „Pavasarių“ ciklą, pamėgdžiodamas K. Donelaitį, Maironį, simbolistus ir keturvėjininkus, nusižiūrėjęs, matyt, į savo mėgstamą lenkų poetą J. Tuvimą, kuris taipogi buvo paskelbęs pavasarinių eilėraščių parodiją. J. Žengė parašė „Anykščių šilelį“ (1930), pergiedodamas klasiką pagal futurizmo kanonus. T. Tilvytis po savo literatūrinių parodijų išleido poemą „Artojėliai“ (1930), virtuoziškai supindamas liaudies dainų parafrazes su tragiškos parodijos ir sielvartingos epigramos elementais, išskaidrindamas trumpabrūkšnę vaizdo grafiką iki lyrinės ekspresijos ir lyrinio tyrumo, gana neįprasto keturvėjininkų kūryboje („Vieno ranką, antro koją – / Gera, gera Lietuvoje. – Gera širdžiai Lietuvoje – / Artojėliai neparjoja. / Ei, vargeli vargužėli, / Žydi avižos sužėlę. / O kur avižos sužėlę, / liūdna vienai mergužėlei“ – Artojėliai, 1-asis leid., 1930). Parodinė stilizacija, įteisinusi literatūrinę medžiagą kaip lygiateisį kūrybos šaltinį greta realybės, buvo nauja lietuvių poetikos galimybė, gana charakteringa šio amžiaus lyrikai (pakanka paminėti E. Paundo, T. Elioto, V. Majakovskio vardus).
Keturvėjininkų parodijos davė pradžią ironiškai mąstysenai, kurios nežinojo ankstyvesnė lietuvių poetinė tradicija. Įpratęs ieškoti komiško absurdo aukštose frazėse ir iškilmingose pozose, poetas ėmė žiūrėti su abejone ir pašaipa į žinomas tiesas. Jis pastoviai galvojo apie antrąją medalio pusę: kokia menkystė slepiasi už „kilnių idealų“ fasado, kiek iždo vagysčių pridengia „tėvynės meilė“, keliais arbatos šaukšteliais išsemiama visa žmogaus „amžinybė“. Metafizinė vertybių hierarchija, prieš kurią suklupdavo simbolistai, keturvėjininkui nieko nebereiškė: jis galėjo familiariai patekšnoti dievui per petį, pajuokauti su Marija, šventvagiškai pablevyzgoti per „patį pakylėjimą“. Toks įžūlus familiarumas, lengvapėdiškas šaipymasis iš „šventų dalykų“, piktas akibrokštas „geram tonui“ buvo privaloma keturvėjininkų poetinė poza.
______________
(1) M. Bachtinas šitaip apibūdina parodiją: „Čia autorius kalba svetimu žodžiu kaip ir stilizacijoje, bet skirtingai nuo stilizacijos jis įveda į tą žodį prasminę kryptį, kuri yra tiesiog priešinga ankstyvesniajai krypčiai“.
(2) Parodijuojamas tekstas skamba taip:
Anakreonai,
Ir trubadūrai,
Ir kanklininkai —
Helios, Helios! – šaukia.
Vynas, amūrai,
Garbė Madonai —
Amžinos giesmės paliko —
Gyvas Petrarka ir Asižietis –
Žaizdoti —
Helios, Helios traukia!
(F. Kirša, SV 90)
(3) V. Mykolaičio-Putino „Iš auksinių rėmų“ parodijuojama:
Dar pas Konradą užeinu,
Bet visur man bloga.
Nusipirksiu sau saldainių;
Gal praeis ir sloga...
(Tilvytis T. 13: Parnasas parodijose. – K., 1929, p. 29).
(4) Tilvytis T. Iš atsiminimų apie K. Binkį. – Pergalė, 1963, Nr 11, p. 125.
Vytautas Kubilius. XX amžiaus lietuvių lyrika. V. Vaga, 1982.
