Dovilė Zelčiutė KLAIDINANTYS JUDESIAI       Zelčiūtė,  Dovilė. KLAIDINANTYS JUDESIAI. –­ Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.

 

       Aštuntoji Dovilės Zelčiūtės poezijos knyga „Klaidinantys judesiai“, šiemet išleista Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos, pačioje knygoje pristatoma kaip produktyvios, talentingos autorės lyrika, aprėpianti gyvenimo painiavas ir suteikianti tikėjimo bei pasitikėjimo. Puikus autorės pristatymas ir ant galinio viršelio: vardijamos pelnytos „Kauno dienos“, S. Nėries, J. Lindės-Dobilo premijos, pabrėžiamos autorės sąsajos su fotografija, teatru. Neneigsiu, D. Zelčiūtė man visuomet darė įspūdį puikia savęs prezentacija. Tai viena iš nedaugelio autorių, mokančių save pateikti, drąsiai save pripažįstanti, niekad nedvejojanti savo tekstų reikšmingumu.

 

       Šis eilėraščių rinkinys pasirodė po kito D. Zelčiūtės darbo – pernai sudarytos atsiminimų knygos apie Jurgą Ivanauskaitę „Jurga. Atsiminimai, pokalbiai laiškai“. Tikriausiai natūralu, kad šios dvi knygos susijusios itin glaudžiai: ir tiesiogiai, kaip prisiminimų apie Jurgą tekstai, ir subtiliau – tematika, problematika.

 

       D. Zelčiūtės poezijos rinkinio problematiką pirmiausia pristato viršelis, kuriame vaizduojami kreiduoti šviesūs laiptai. Laiptai implikuoja judesį, kilimą arba nusileidimą, išėjimą arba sugrįžimą, galbūt visada išėjimą, jei herakleitiškai galvotume, kad sugrįžimas neįmanomas iš esmės. Taigi laiptai – gerokai praminta literatūrinė išėjimo metafora, taip pat ir kaitos metafora. Nukreiduoti laiptai – tai laiptai, kurie ant mūsų, laipiojančiųjų, kūnų palieka baltas žymes. Šviesūs kreiduoti laiptai – ribinių pasikeitimų, paliekančių žmoguje įspaudus, vaizdinys. Rinkinyje „Klaidinantys judesiai“ ribinės situacijos yra mirtis, išsiskyrimas, gimstanti ar mirštanti meilės iliuzija, gyvenimo pusiaukelė, kurią išgyvena lyrinė subjektė.

 

       Knygos pavadinimas įspėja skaitytoją apie judesius, kurie mus klaidina. Klaidinantys judesiai – veiksmai, priešingi norui ir lūkesčiui. Judesys taip pat yra šokio dalis, šokio premisa, o klaidinantys judesiai sudaro šokį, kurio nesuprantame. Taigi ir Jurgos „Šokis dykumoje“ šiame kontekste yra nesuprasto menininko istorija, kurią bent fragmentiškai Dovilė stengiasi nušviesti ir apginti trečiojoje poezijos rinkinio dalyje. Prie šito dar grįšime.

 

Gyvenimas kaip repeticija

 

       Pirmosios eilėraščių knygos dalies pavadinimas sutampa su eilėraščio „Mes tiktai repetuojame“ pavadinimu. Repeticijos sąvoka tikriausiai ateina iš D. Zelčiūtės asmeninės patirties, t. y. iš autorės glaudžių sąsajų su teatro aplinka. Repeticija –­ vaidinimo, spektaklio atlikimas, kupinas improvizacijų, netikslumų, pakartojimų. To paties pavadinimo eilėraštyje aiškinama: „Mes tiktai repetuojame visa tai / ką galėtume būti“ (p. 71). Supriešindama gyvenimą ir teatrą, repeticiją poetė interpretuoja kaip gyvenimo falsifikatą. Taigi įtampą kelia būties virsmas repeticija. Gyvenimas virsta repeticija iš baimės, iš savęs nesuradimo ir nepripažinimo.

 

       Gyvenimas šiapus suvokiamas kaip repeticija, kaip klaidžiojimas tamsoje: „dar neišryškink mūsų / leisk būti tamsoj / suktis uždaroje kasetėje / neatsiskaityti / neprisipažinti / nebūt atpažintam“ („Visa kas mus ištinka...“, p. 9). Buvimas šiapus traktuojamas kaip neišryškinti negatyvai, tik mirtis paviešina, ištraukia iš tamsos tikrąjį žmogų.

 

       Eilėraščiuose jaučiamas lyrinės subjektės šviesos geismas, noras prasimušti pro miglą. Migla yra tos pačios netikrumo, būties, kaip repeticijos, pinklės. Tikėtina, kad miglos metafora ir gyvenimo, kaip repeticijos, samprata ateina iš Tolimųjų Rytų, kur repeticija yra užkeikimas, užburtas reinkarnacijos ratas.

 

       Tikrumo pajautimo norima čia ir dabar, siekiant sutapti su pasauliu, ištirpti jame. Susiliejimas su kosmosu išreiškia gyvenimo nepertaukiamumo idėją. Pirmajame rinkinio eilėraštyje, prasidedančiame eilute „Kas tas baisus senis su barzda“, pasaulio pažinimas per jutimus kalbančiąją įgalina patirti nubudimą: „mano veidas palengva įsišviečia.“ Šviesa veide atsiranda iš vidaus, tai rytietiško susikaupimo rezultatas, žmogaus, o ne išorinių jėgų palaima. Veido įsišvietimo situacija D. Zelčiūtės eilėraščiuose pakartojama, taip pabrėžiant žmogaus galią pačiam save įsteigti.

 

       Poetei kai kada pavyksta itin subtiliai pagauti laikinumo, kaitos nešamą liūdesį, kuris įžiebia viltį. Eilėraštyje „Ateinam iš tylios erdvės“ išreiškiamas noras pripažinti savo daugialypę tapatybę, visiems pavidalams leisti būti viename žmoguje, leisti kiekvienoje vietoje būti kaip namuose, aiškiai suvokiant, kad kitimas neišvengamas, būti „kaip lietus kuris niekad nebebus tas pats“ (p. 23). Taip įsisteigia svarbus saugumo matas, saugi erdvė susikuriama ne išorėje, bet ateina iš vidaus.

 

Moteris paribiuose

 

       D. Zelčiūtės lyrinei subjektei rūpi buvimo džiaugsmas, kuris aplanko, patiriant ribines situacijas. Eilėraščiai tarytum sąmonės srauto pliūpsniai, besikabinantys į viską iš eilės, supinantys sacrum ir profanum, keiksmus ir raudas. Čia koneveikiama ir atgailaujama tuo pat metu. Lyrinė subjektė stengiasi ištverti mirtį, išsiskyrimą, ragina nepasiduoti, kovoti, nori aukotis ir gelbėti. Tai moters, siekiančios išgelbėti pasaulį, paveikslas. Vis dėlto yra tekstų, kurie, perpildyti fatališkų emocijų, nukrypsta į kraštutinumus, daug sykių kartoti vaizdiniai įvarvina į meduotą eilėraštį lašą deguto. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Užklotas rudens alsavimo...“ mylimųjų susijungimas vyksta per bučinį: „mano lūpos prie lūpų / tavo lūpos prie mano lūpų“ (p. 10). Daug kartų pakartota situacija netenka intymaus erotinio svorio.

 

       Eilėraščių kalbančioji daug mąsto apie žmogaus kūno ribiškumą. Kūnas gąsdina apribodamas žmogaus / moters funkcijas. Antrojoje knygos dalyje pabrėžiama, kad džiaugsmas aplanko, pasibaigus aistroms, pasibaigus moteriškajam gyvenimo ciklui: „Kaip gerai kad viskas pasibaigė / ciklai mėnesiai gimdymai meilės“ (p. 44). Lyties niveliacija veda į nuskaidrėjimą, priešaky lieka poezija ir Dievo palaimos laukimas: „liko eilės prie Viešpaties durų / liko eilės“ (p. 44).

 

       Poetė, atrodytų, paradoksaliai, bet išties logiškai ir taikliai pastebi, kad kūno grožis – tai grožis, kurį galima nusinešti į kapus, „o ką dvasia ar protas – / į kapus nesineši“ (p. 41) Lyrinė subjektė ragina pripažinti kūniškumą, kaip žmogaus grožio apraišką.

 

       D. Zelčiūtės moteris tiki ir savęs įsteigimu, ir likimu. Eilėraštyje „Vėjas kuris atpažins tave ir mane“ kalbančioji susitikimą su mylimuoju nujaučia kaip neišvengiamybę, kaip lemtį. Lemties svorį moteriai sustiprina patirtį kaupiantis laikas, pusė amžiaus, pusė šimto.

 

       Vyro ir moters santykiuose pastebimi du momentai: kai nežinoma, kur keliaujama, ir kai sužinoma, kur keliaujama. Pirmoji situacija yra džiaugsmo, pasitikėjimo, šventės dviese situacija, palaiminto nežinojimo, lengvo buvimo dviese akimirka. Akimirka, kai nežinoma, kur kartu važiuojama, kai tikslas yra pats buvimas. Tačiau važiuojant negalima išvengti sankryžos su draudžiama – raudona šviesa. Draudimas pateikia tikslą – jį sulaužyti, riba visuomet verčia rinktis. Staiga atsirandantis tikslas atneša žinojimą ir suteikia skausmo.

 

       Vis dėlto nors patirtyje sukaupta ilgesio ir liūdesio, bet skausmas moterį veda į apsivalymą, šviesos įžiūrėjimas yra paguoda sau ir padėka kitam.

 

       Moterį pasikeitimai užklumpa netikėtai, kito žmogaus pasirodymas reikalauja persikelti iš kasdienybės į sapną, svajonę. Būtent todėl šis pasikeitimas skausmingas: „neištrink manęs taip skubomis taip aistringai iš kasdienybės / iš to ritmo neišskusk aštriu peiliuku lyg nieko / čia nereikščiau“ (p. 29). Moteris trokšta gyventi ne karštligiškai, bet, kaip viename savo eilėraščių sako Donaldas Kajokas: „lengvai (gyvenimas mano) lengvai lengvai“ (D. Kajokas. „Karvedys pavargo nugalėti“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p. 43).

 

Ribuliuose

 

       Lengvumo stilistika pereina į antrąjį skyrių. Jei pirmajame tekstas srūva ir tampa užkalbėjimu, burtateksčiu, tai „Ribulių“ eilėraščiai fragmentiški, pabiri, imituojantys haiku, įgaunantys sentenciškumo. Palyginus su visais knygos tekstais, antrasis skyrius atrodo šiek tiek neužpildytas. Nedidelį fragmentiškumo pateisinimą pateikia tik pavadinimas „Ribuliai“. Čia situaciją galbūt galėjo išgelbėti tekstų papildymas iliustracijomis.

 

       Kai kur prasiveržia lyrinės subjektės pyktis dėl socialinių normų. Atviros socialinės skriaudos tema poezijoje nuskamba nelabai skaniai, ši problematika atrodo kiek tuščia: „Kur mano nobeliai? / ak tiesa / nusinešė lieknaliemenės“ (p. 49). Jei šis eilėraštis būtų tiesiog dalis kito gilesnio, subtilesnio teksto, jis galėtų būti pateisintas kaip ironija, saviironija. Panašiai nutinka ir dar keliems antrojo skyriaus eilėraščiams – jų fragmentiškumas netiksliai nurodo ironijos kryptį.

 

       Vis dėlto kai kurie sentenciški tekstai žavi paprasta, nenuginčijama logika. Čia nemaža tikėjimo nuskaidrėjimu, pilnatve:


                         Tiesiog jokios išeities
                         jau laikas
                         būti laimingam (p. 54).

 

Dienoraščių eilėraščiai

 

       Trečiosios rinkinio dalies pavadinimas „Šakele ant smėlio“ implikuoja ryškų vaizdą. Šakelė – medžio kūno dalis, jei – ant smėlio, tai galima daryti prielaidą, kad nulaužta. Kiek banaloka taip interpretuoti, bet būties laikinumo, mirties tema trečiojoje knygos dalyje dominuoja. Smėlis, kaip viename eilėraštyje aiškinama, – tai medžiaga, iš kurios kapinėse gali išaugti kaktusas. Kaktusas – ištvermingas augalas, taigi smėlis čia tampa dirva tvarumui palaikyti, gyvenimui po mirties pratęsti.

 

       Aiškiai matyti, kad trečiosios knygos dalies stilistika – ypatinga, pateikianti dedikacijų ciklą. Nuolatinis priminimas, kad tekstas kam nors skirtas, be abejonės, kuria autentišką atmosferą, bet per dažnas asmenų, kuriems skirtas tekstas, minėjimas kiek glumina. Tekstai Seseriai, Tėčiui, Irutei T., Marijai Č., Algimantui A., Vytautui T., Ingai, Jurgai, Mamai, Jūratei C., Janinai S., Violetai M. ... Vienas tekstas skirtas net sau. Manau, toks žingsnis ne tiek meninis sprendimas, kiek emocinis. Eilėraštis-dienoraštis šiuo atveju panėšėja į sentimentalų poelgį.

 

       Pirmajame eilėraštyje, skirtame seseriai, poetė pastebi itin subtilų mirties, tikriau –­ nebuvimo momentą. Tai laikas, kuriuo dar negyvenama, bet gyvena mums artimas žmogus. Laikas kartu –­ tai būtent tas laikas, kurį galima išties prarasti, būtis prasideda nuo buvimo su kuo nors. Taigi ketveri sesers metai, praleisti iki kalbančiosios gimimo, yra tušti, prarasti, nes tai galėjo būti metai kartu, kitaip, prasmingas laikas.

 

       Dar įdomiau ir autentiškiau pratęsiamas laikas viename eilėraščių, skirtų Jurgai. Čia pateikiama atsisveikinimo su bičiule situacija. Jurga dovanoja bičiulei kalendorių, kuriame Jurgos nebebus. Šis gestas pakeičia atsisveikinimą. Kalendorius tampa ateitimi, laiko dovana kitam.

 

       Eilėraštyje „Mantra Malda“ pastebima, kad kasdienybėje žodis „nebijok“ yra įgijęs ne tiesioginę, o užkalbėjimo galią, raginimas nebijoti – tai pirmiausia saviguoda. Šis į save nureiptas „nebijok“ yra viena svarbiausių rinkinio atsvarų. Baimės atsisakymas reiškia gebėjimą tikrai gyventi, o ne repetuoti, pripažinti save įvairialypę. Žodžio kartojimas, šiuo atveju kartojamas žodis „nebijok“, tampa kūnu, t. y. veiksmu. Ten, kur baigiasi baimė, prasideda šventė, išsiskleidžia grožis, kuris ir įsteigia pasaulį.

 

       Literatūra ir menas

       2009-07-31