Šiemet vyksta daugybė renginių, skirtų garbingam Lietuvos vardo paminėjimo jubiliejui. Birželio 17 d. LR Prezidentūroje buvo pristatytas specialiai šiai sukakčiai parengtas leidinys „Lietuvos tūkstantmetis. Millennium Lithuaniae“.
Gausiai iliustruotą knygą išleido Lietuvos dailės muziejus, leidinį sudarė ir tekstus sukūrė Mindaugas Šapoka. Knyga parengta pagal dr. Irenos Vaišvilaitės sukurtą Lietuvos tūkstantmečio programos kilnojamosios parodos „Lietuva: kultūra ir istorija“ koncepciją. Leidinyje glaustai išdėstomi pagrindiniai Lietuvos tūkstantmetį iliustruojantys istoriniai faktai. Banguojanti mūsų šalies raida iš tūkstantmečio perspektyvos atsispindi ir knygos skyrių pavadinimuose – „Senoji valstybė“, „Carų valdžioje“, „Valstybės atkūrimas“, „Okupacijų laikotarpis“, „Nepriklausomybės atkūrimas“. Įvadą šiam leidiniui parašė literatūrologė profesorė Viktorija Daujotytė, kurios mintis, išsakytas knygos pristatymo metu, ir siūlome „Literatūros ir meno“ skaitytojams.
Kad įvykis taptų istorija, jis turi būti papasakotas, iš pasakojimo pereiti į raštą. Galima bandyti įsivaizduoti, kiek kartų tai, kas įvyko 1009-aisiais, buvo pasakota ir perpasakota abiejų konflikto pusių – vokiečių misionierių ir senlietuvių. Bet įvykio kontūrus išlaikė tik raštas – įrašas Kvedlinburgo analuose. Įgalino grįžimą, refleksiją. Jaunas Maironis, antrasis po Daukanto lietuvių kalba bandantis parašyti trumpą Lietuvos istoriją („Apsakymai apie Lietuvos praeigą“), aprašo Kryžiuočių ordino bandymus pakrikštyti baltus, mini nužudytą vyskupą Adalbertą Vaitiekų. „Laimingesniai klojos Brunonui; tasai daugiaus apkrikštijo, bet ir jis buvo nukirstas.“ Nors ir įsipareigojęs krikščionybei, Maironis negali vienpusiškai žvelgti į kelis šimtmečius trukusią dramą, kurioje pirmieji palūžo prūsai: „Nors Prūsai ir gynės kiek begalėdami, vienok turėjo ant galo nulenkti galvą prieš atėjūnus ir nešti vergybos jungą. Didesnė jų dalis papuolė į Vokiečių rankas, tiktai artimesnieji Žemaičiams dar paliko liuosi (...) Ateiti gi Prūsams ant padėjimo Didis Lietuvių kunigaikštis Mindaugas negalėjo, nes pats buvo didžioje nelaimėje, kaip toliaus matysime.“ (1)
Mindaugas, Karalius Mindaugas, yra Lietuvos istorijos ir likimo mazgas. Jis suriša praeitį tiek, kiek jos įmanoma aprėpti, savo laiką, siunčia žinias į mūsų laikus. Lietuvių kultūra nuo pat savo sąmoningumo pradžios Mindaugo svarbą jaučia; šis vardas daugeriopai įprasmintas ir istorikų, ir rašytojų, pirmiausia istorinės dramos kūrėjų. Suprantama, kodėl dramos – ją traukė istorijos liudijami ryškūs konfliktai, sudėtingos kolizijos.
Jei bandytume vienu žodžiu pasakyti, kas bent jau nuo XIX a. pradžios buvo svarbiausias Lietuvos rūpestis, tai galėtume ištarti – istorija. Rūpestis, mįslė, paslaptis. XX a. antrosios pusės nelaisvai Lietuvai šį rūpestį, paslaptį iš naujo sugrąžino ir kaip mįslę uždavė Justino Marcinkevičiaus „Mindaugas“, įvykis ir paties kūrėjo sąmonėje, parašytas 1968-aisiais per stebėtinai trumpą laiką, lyg būtų kas nušvitę, ir reikėjo labai skubėti, kol švytėjo. Alfonsas Nyka-Niliūnas buvo teisus: Justino Marcinkevičiaus „Mindaugas“ yra „pirmoji istorinė drama lietuvių literatūroje, kurios centrinę ašį sudaro ne personažai, bet pati istorija.“ (2) Istorija, kaip ji buvo, galėjo būti ir galbūt yra. Mindaugas, sukurtas Justino Marcinkevičiaus, yra istorinio asmens tapimas egzistencine figūra, kurioje kertasi laiko linijos, būtinybės, tariami ir tikri pasirinkimai. Istorijos subjektas, kuris istorijos įgaliojamas veikti. Jo veikimo laukas ir beribis, ir ribotas, nes aplinkybės daugeliu atžvilgiu nėra nei pasirenkamos, nei įveikiamos. Istorija rašoma ir persirašo; pagrindiniai jos mazgai neišnyksta, tik kitaip užsiveržia ir kitos rankos bando juos atmazgyti. Arba perkirsti. Mindaugas jau kitu laiku ir kitomis aplinkybėmis pakartoja genties vado Netimero situaciją; reikia krikštytis, nėra kitos išeities, būtina priimti krikštą, įeiti į krikščioniškos Europos erdvę. Tai teisinga bendrųjų tendencijų požiūriu, bet išlieka skaudu, dramatiška ir net tragiška atskirų asmenų, netgi kunigaikščių atveju. Giliai šią situaciją juto ir perteikė Vincas Krėvė, sukūręs sudėtingus kunigaikščių Šarūno, Skirgailos paveikslus. Skirtingi tikėjimai yra ir ankstyvųjų, ir, deja, dabartinių tragiškų konfliktų šaknys.
Mes bandome įsivaizduoti Metraštininką, kurio plunksna, aprašydama šv. Brunono žūtį, parašė ir Lietuvos vardą. Dėkingi jam už tai – beveik vienu metu su kaimynais išnyrame iš tamsos, pradedame būti istorijoje. Koks jis buvo, tas Metraštininkas, Baltas ar Juodas – pagal simbolinę Justino Marcinkevičiaus perskyrą? Juodas? Tas, kuriam istorijos aprašymas nėra problema:
O kas čia tokio? Sėdi ir rašai:
Įvyko tai ir tai tenai, tada.
Tas gimė, o tas mirė. Šitas vedė.
Tas mūšį pralaimėjo, šitas – ne.
Tas pasiuntinius atsiuntė. Šis – laišką.
Ir taip toliau, ir taip toliau. Geriausia,
Kada iš viso nieko neįvyksta.
Tada net ir rašyt nereikia.
Ar Baltas, nežinantis, kur tikrovė, o kur tik sapnas, kur praeitis, kur ateitis, bet tikintis, kad ieško tiesos ir būsimoms kartoms, priekaištaujantis Juodajam metraštininkui, nemąstančiam apie žmogų:
Tau rūpi faktai. O žmogus? O žmonės?
Kas dedasi juose? Kas juos kankina?
Kodėl jie džiaugiasi? Kodėl jie liūdi?
Kodėl juose taip viskas susipynę
Į neišnarpliojamą kamuolį? O faktai –
Kaip akmenėliai Nemuno pakrantėj,
Nugludinti istorijos bangų,
Vaikams tetinka mėtyti į upę.
Minime Lietuvos vardo tūkstantmetį, bet ne tik – dar kažką, ką bandome įvardyti. Minime šventojo Brunono žūtį – pražuvo vykdydamas krikščioniškai suprastą savo misiją, įkūnydamas savo tiesą. Bet minime ir protėvių dramą – gynė savumą, savo tikėjimą, savuosius dievus taip, kaip suprato. Minint Lietuvos vardo tūkstantmetį (tik vardo, bet ne pačios Lietuvos), reflektuojant įvykį ir jo aplinkybes, kristalizuojasi du požiūriai. Krikščioniškasis, gal net europietiškasis: prieš tūkstantį metų krikštijosi ne viena Europos tauta, Lietuva galėjo patekti tarp jų, istorija būtų mūsų tautai pasisukusi kita, galbūt palankesne linkme. Ir tautinė pozicija, palaikanti požiūrį į tautą, kaip į jos pačios valios realizaciją, – kokia dramatiškai konservatyvi, gal net skaudžiai vėluojanti ji būtų ar atrodytų. Šiandien gal ir nebeturime absoliutaus pasitikėjimo civilizacinio pirmavimo sėkme.
Kaip bendrieji istoriniai konfliktai atsiliepia žmoguje, dar ir šiandien, jei jis pajėgia mąstyti, jausti, patirti? Kai klūpau Arkikatedroje, esu krikščionis, kai stoviu ant Kernavės piliakalnio ir žvelgiu į Pajautos slėnį, esu gamtmeldys, – sakė daug išbandymų patyręs, išmintingas žmogus. Ir liudijo ne tik savo paties patirtą dvasinę tiesą. Neišvengiamas ir civilizacinės pažangos būtinumas, ir kruvina grumtis už savastį. Žmogaus pasaulyje nėra galutinių laimėjimų. Bet gali būti galutinių pralaimėjimų. Tą mums liudija mūsų kraujo ir mūsų kalbos broliai prūsai.
1987-aisiais, dar prieš Sąjūdį ir Atgimimą, Jonas Strielkūnas, prigimtinės istorinės savimonės poetas, parašė eilėraštį „Indėnas“:
Kai darganota naktis
Kaulus ir sąmonę laužo,
Budi raudona širdis
tartum indėnas prie laužo.
Anglys – nelyg žiburiai
Gęsta – pavirsta į dėmę.
Angliškai šneka kariai,
Tavo tėvynę užėmę.
Kad neprarastum galvos,
Gimtąjį žodį pamynęs,
Mokais ateivių kalbos,
Lenda į galvą šlykštynės.
Ak tas baisus sopulys,
Širdį kaip šūvis nugėlęs!
Spjauni į karštas anglis –
Šnypščia ten protėvių vėlės.
Kas išgyventa baltų tautų, išgyventa ir kitų – tautų, genčių. Protėvių negalime atsisakyti, jie tebėra mumyse, lemia mūsų sprendimus, pasirinkimus, konfliktus ir kompromisus.
Nėra taip, kad Lietuvos vardo paminėjimo laikas būtų gaubiamas visiškos tamsos; archeologų pastangomis apie tai, kas buvo prieš tūkstantį metų teritorijoje, kurioje tebesame, žinome nemažai. Vėlyvasis geležies amžius, kuriame gausėjo sidabro, aktyvėjo prekyba su kaimyninėmis šalimis, kariai ant greitų žirgų – raitininkai, nauji piliakalnių įtvirtinimai (II tūkstantmečio pradžioje Apuolės piliakalnio pylimas paaukštintas iki beveik aštuonių metrų), palei pilis – nemažos gyvenvietės, žemdirbių ir amatininkų, kalbėjusių lietuvių kalba, jau išsiskyrusia iš baltų prokalbės. Lietuvių kalba itin gerai išlaikė senąją indoeuropietiškąją leksiką – kūno, augalų, gyvūnų, pagrindinių judesių pavadinimus. Kalbininkų nuomone, tai leksikos daliai, žodžiams, kuriuos ir šiandien, nors ir kiek pakitusius, tariame, gali būti apie penkis tūkstančius, o gal ir daugiau metų. Ištariame akis, kraujas, širdis, ir ištariame tuos tūkstančius metų. Ištariame – ir tūkstantis, praėjęs nuo Lietuvos vardo paminėjimo, prisipildo kraštovaizdžio, upių, ežerų, piliakalnių, miškų, paukščių ir žmonių balsų. Neatspėjamas Lietuvos vardas, nors turime ir ne vieną etimologiją, yra poetinis darinys, poezijos judesys. Judesys, vis dar gyvas – gyvas ir kaip istorijos jutimas sąmone, krauju, klausimais, kuriuos kelia ir į kuriuos kelis šimtmečius atsakinėja ir lietuvių poezija, tvirtindama lietuviškąją gimties ir kalbos tapatybę, kintančią ir išliekančią.
Lietuvių poezija yra vienmetė su savo kalba, ne tik su ja, bet ir joje prasidėjusi; lietuvių poezija yra lietuvių kalbos poezija, jos pradžia slypi žodyje, žodžiuose, sakiniuose, sintaksėj, ritme. Pats žodis yra poezijos šaknis, plačiai išsiraizgiusi (žosti, žosmė, žadėti, žadas), įėjusi į raštą nuo pat jo pradžios XVI amžiuje ir gyva iki šiandien. Nei tauta, nei kalba, nei poezija neturi pradžios, kurią suvoktume kaip aiškią ribą. Matome tik ženklus – 1009 metai tėra ribos ženklas, svarbus, minėtinas kaip tam tikras išeities taškas. Ir Martyną Mažvydą, jo mums duotą pirmąją lietuvišką knygą jaučiame būtent kaip pasirodžiusią pradžią. Kas nėra kuriuo būdu pasirodę, to mes negalime žinoti. Žodžio kelias – kartu ir poezijos – neabejotinai prasidėjęs anksčiau, ne tik sakytiniu, bet ir rašto būdu. Net jei jokiuose analuose niekad nebus aptikta tiesioginių paliudijimų, tokia mąstymo ir jo prielaidų galimybė išliks. Eilėraštyje „Lietuvos atėjimas“ Justinas Marcinkevičius sako, kad atsibudę Lietuvą mes jau radome, visi, kada nors atsibudę; tikėkime, kad ir tie, kurie kada nors atsibus, Lietuvą teberas.
Svarbieji lietuvių poezijos žodžiai akis, širdis, dangus, žemė iš bendrojo indoeuropietiškojo klodo; tai kodiniai žodžiai, žodžiai šifrai, užbrėžiantys horizontą, liniją, kur dangus susieina su žeme, pažymintys tą, kuris ar kuri gali tai suvokti, t. y. turi širdį, pamatinę žmogaus metaforą, gali matyti, kad galėtų mąstyti.
XI amžiaus – ankstyvieji kultūros viduramžiai, mitų, epų laikas. Mažai teišliko atskirų vardų, bet šio amžiaus viduryje pasirodo Omaras Chajamas, ir šio persų poeto, ypač jo rubajatų, vertimai į lietuvių kalbą yra vieni gausiausių. Tarp vertėjų – poetai Kleopas Jurgelionis, Jonas Aistis, Aleksys Churginas, Vladas Baltuškevičius, Stasys Santvaras ir kiti. Iki Lino Brogos, tiksliu formos pojūčiu rubajatų poetiką įliejusio į lietuvių poetinę kalbą, į jai pasiekiamą egzistencinę dvasią su ankstyviausio poetinio-filosofinio nihilizmo atspalviu:
Kas laimė? Tik menka dulkelė vėjy,
niekai.
Ką per gyvenimą veikiau, laimėjau?
Niekai.
Kaip žvakė aš degiau smagumų ugnimi,
Kaip visa sekės man! O pažiūrėjau –
niekai.
XI amžiui besibaigiant, pasirodo pirmoji žinoma universalios, kūrybingos dvasios moteris, vienuolė mistikė Hildegarda von Bingen, rašiusi eiles, komponavusi muziką, pažinojusi gamtos, jos mineralų ir augalų pasaulį. Paskutinėje savo knygoje „Debesų arka“ Judita Vaičiūnaitė paliko puikųjį eilėraštį „Hildegarda“:
Iš viduramžių balsas
vidurnakčio skliautų aukštybėse –
gieda vienuolė,
skaisti Hildegarda,
vargonuojanti
brangakmenių ir žolynų žinovė,
tamsiais debesynais
ataidi dar kartą
jos malda,
o clarrisima mater,
šviesioji abate prie žvakių liepsnos,
kada keičiasi tūkstantmečiai,
viršum amžių bedugnės angos,
viršum žiojinčios žemės,
viduržiemio
kosminiam viesului dūkstant.
Tad argi iki mūsų poezijos neatiteka XI amžius, ar jo neturime savo sąmonėje? Turime, galime turėti, turėti vis daugiau, jei kultūros šaknys neišdžius badmečio zonoje, jei mūsų jaunoji poezija nesirūpins tik savimi, tik savo žaidimais, o sąmone suvoks begalinį laiko buvimą-tekėjimą, prasmės ratų-ratilų susidarymą žodžiuose, jų ritmuose ir ritualuose. Atskiruose ir bendruose likimuose. Kiek poezija pajėgia nueiti į priekį, tiek ji grįžta ir atgal, į tolimiausią praeitį.
Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimas grąžina mus prie pamatinio mūsų kultūros klausimo – negi taip sunkiai, net žiauriai kariaudami, kovodami už savo savastį, žemiškąją ir dangiškąją, baltai ir jau iš kitų genčių išsiskyrę lietuviai negiedojo epinių giesmių, neraudojo siužetinių raudų, negi jų didvyrystė, jų kaltės nebuvo tokios didelės ir skaudžios, kad neatsirado poreikio jų išreikšti, perduoti žodžiu tiems, kurie ateis? Negi tik lyrinės dainos – meditacijos, negi tik formulinės raudos – mantros ar maldos? Bet ir lyrika yra pajėgi apibendrinti.
Kai Sigitas Geda „Pėdose“ ištarė: „Laukinis ežeras. / Pirmapradis vanduo./ Rudosios nendrės, / Kvepiančios protėvių kūnais“, – jis ištarė ir XI amžiaus Lietuvą. Stebėtinu būdu – labai gilia poetine empatija – šis poetas siekėsi priešistorinių ir ankstyvosios istorijos laikų:
Stačios akys medinių dievukų –
Ar ne mano,
Ne tavo akys?
Kaip arti jūs,
Protėviai mano!
Iš kelinto šimtmečio pėdus
Drasko vėjas nuo stogo?
Pėdos, pėdos,
Pėdos ir pėdos –
Žmonės
Ir jų dievai
Sustojo.
Tokios varnos,
Varnėnai
Juk buvo
Ir penktam, ir dvyliktam amžiuj.
Senis rudžiui sukalė būdą,
Rudžio balsas rudas ir amžinas.
Kaip arti jūs,
Protėviai mano!
Taip, visa, kas nenutrūkstamai teka ir atiteka iki sąmonės, galinčios suvokti ir pasakyti-perduoti, lieka arti. Laiko tėkmėje nėra tarpų – tik naktis diena, diena naktis, diena... Jei esame, esame vientisame, nenutrūkstančiame erdvėlaikyje, kurį vis prarandame ir nuolat atrandame daugybę kartų.
Tūkstantmetis išbando lietuvių poeziją, ir man atrodo, kad ji tą išbandymą atlaiko. Atlaiko labiau negu valstybė, jos trūkinėjanti istorija. Poezija išbandymą atlaiko nūdiena, bet pirmiausia Mažvydu, Donelaičiu, Daukantu, Maironiu. O labiausiai – Antanu Baranausku, giliausios mitinės sąmonės kūrėju. „Dainu dainelę“ reikia skaityti kaip senųjų žodelių girdėjimą-perėmimą, kaip surištą epinės tradicijos mazgą: sakoma-giedama apie tai, kas yra buvę-atsitikę, kas išlaikyta žodinėje atmintyje, perimamoje rašto. Nėra atsitiktina, kad „Dainu dainelė“ buvo viena plačiausiai išplitusių giesmių – ir ne tik Anykščių krašte:
Dainu dainelę, savo giesmelę,
Apie klapatus, vargelius
Lietuvos krašto, ne teip iš rašto,
Dainu senųjų žodelius.
Kalnai ant kalnų, ė ant tų kalnų
Kalnai ir maži kalneliai.
Tenai Lietuva per amžius buvo,
Kaip sako mūsų seneliai.
Ten miškai snaudė, ten meškas gaudė
Kasdien lietuviai iš seno.
Ūžė, braškėjo medžiai nuo vėjo
Ten, kur lietuviai gyveno.
Ant smėliakalnių, ant piliakalnių
Ąžuolai švęsti kerėjo,
Ir tie dievaičiai, kokiuos žemaičiai,
Kokiuos lietuviai turėjo.
Poezija yra giliausia žmogaus sąmonės atmintis. Jei tauta yra savo žemėje, turi kalbą ir poeziją, net ir didžiausiais sunkmečiais ji neužmiršta ir nepraranda to, kas yra svarbiausia jos išlikimui.
____________________________________
1 Maironis. RAŠTAI, t. III, antroji knyga. – V.: Vaga, 1992, p. 465.
2 Nyka-Niliūnas A. TEMOS IR VARIACIJOS. – V.: Baltos lankos, p. 374.
Literatūra ir menas
2009-07-03