Atsivežiau anglišką Li Po tomelį. Tokio Davido Hintono vertimus. Geri vertimai. Ne šiaip sau juos giria toks Burtonas Watsonas. O šis reikalą išmano: tiek ir tiek senųjų japonų ir kinų yra pats į anglų kalbą gražiai išvertęs. Ir aš esu sėkmingai naudojęsis jo darbo vaisiais: verčiau jojo angliškus vertimus į lietuviškus. Tačiau nors Li Po / Hintono tomelis mano lentynoje stoviniavo jau seniai, atidžiai juodu skaityti panūdau tik šiemet: sąmonė buvo labai impregnuota rusiškais vertimais, ir pastarieji angliškų nenorėjo įsileisti... Geri ir tie rusiški vertimai... Tik jie tokie romantiškesni, jausmingesni, dainingesni (neretai – net rimuoti). O angliškieji – sausesni, kietesni, kampuotesni, be rimų. Pavyzdžiui: В горах Bостока не был я давно. / Там розовых цветов полным-полно; ir: It’s forever since I faced East Mountain. / How many times have roses bloomed there... Kai skaitai rusiškus Li Po vertimus, į pasaulį žiūri lyg pro spalvotą stiklą, o skaitydamas minėtuosius angliškus – nelyginant pro storoką, bet apyskaidrę prizmę. Nors akeles į tolius įbedusios Li Po sielos tai ir čia, ir čia pakanka...

Vos žvilgtelėjus pro prizmę, išsyk suypatingėjo žaluma. Žalumos pavasarį pačiame mūsų kaime daug, jis tiesiog mirksta joje. Tačiau kaimą jau nebe pirmas šimtmetis laiko apsiautę miškai. O šieji – pušiniai. Todėl nuolatinis jų apdaras – chaki spalvos, ir vaikščiodamas po juos nelabai pasakysi, ar dabar pavasaris, ar vasara, ar ruduo. Jei ne trys akivaizdūs kintamieji: berželiai, jaunų mėlynojų dėmės ir spygliais apkritusių miško keliukų įdubose kasmet atželiantys žolių „kūšiai“. Štai čia toji pavasarinė žaluma už kaimo ribų pavasarį ir pasireiškia. O kadangi diena dienon per tuos miškus einu, tai visai suprantama, kad ir pro prizmę pažvelgiau pirmiausia būtent į šitas žalumas.

Tad. Li Po eilėraščiuose apstu žalumos. O kartais pasitaiko net smaragdinės. Emerald, kaip sako Hintonas. Tas „emerald“ ir ėmė man lipti prie berželių, mėlynojų ir žolių „kūšių“. Ir ypač – prie berželių. Gal ir nėra jau jie tokie smaragdiniai. Bet tai juk literatūrinė klišė! Ji prie ko tik nori prilips. Kaip kad viduramžių arabų poezijoje „blakstienų strėlės“ limpa ir prie pačios paskutinės gražuolės akių. O čia juk pavasariniai lietuviški berželiai... Jų žali lapukai blizgūs, lyg tikrai būtų iš mineralų. Ir dar gana lipnūs! Tad: emerald, sakau eidamas pro berželius... Cha, cha... Smaragdinė žaluma! Bet argi šios klišės stokoja lietuvių literatūra, sakote jūs. Aišku, kad ne, atsakau aš. Bet lig šiol ji buvo klijuojama prie kitų, o ne prie šitų berželių. Be to, ji buvo pagaminta ne Kinijoje...

Bet: kodėl literatūrą iš viso taip traukia prie puošnių, dabitiškų klišių? Gal kad tuose kūrėjuose (pasinaudokime Jono Juškaičio eilėraščio fraze) „Vis ilgesys ir ilgesys!“?

Tačiau, žvelgiant pro tą pačią prizmę, niekur nematyti mūsų kaimo gegučių. Nors aš jas girdžiu kiekvieną mielą rytą, o ypač – vakarą. O nematyti todėl, kad Davido Hintono išverstuose Li Po eilėraščiuose gegučių nėra. Yra baltųjų garnių, yra volungių, yra, žinoma, ir sakalų. O gegučių – ne. Kodėl juose nėra gegučių, kai tuo tarpu bereikia atsiversti minėtojo Watsono verstus japonų haiku, ir ten jos kukuoja kas antrame puslapyje: cuckoo ir cuckoo? Gal visos kinų gegutės, nesulaukdamos, kol rasis Li Po, išskrido į Japoniją ir jau ten laukė apie tūkstantį metų, kol tenykštis Basho taip ėmėsi haiku meno, kad jos panoro įsitaisyti šiame žanre kaip namie? Bet kaip jos toje Japonijoje būtų ir sutilpusios? Šiaip ar taip, o neįžiūrimos pro senojo kino poezijos prizmę mūsų kaimo gegutės kukuoja, ir dar taip, kad... Kokios jos ilgesingai balsingos! Tačiau nemanau, kad čia kaltos tik jų balso stygos. Manau, kad dar kažkas kaltas bus betūnąs ir manyje. Ypač tai daros akivaizdu, kai tos gegutės, sutūpusios abipus upės, ima traukti sutartines... Tad dingojas, kad, anuomet joms skrendant į Japoniją, dalis gegučių, ko gero, bus nutūpusios Lietuvoje ir ypatingu būdu komunikavusios su mūsų protėviais ir promotėmis. Antraip – iš kur manyje toks rezonansas? Beje, kaime yra ir viena sena moteriškė, kuri, kai vakarais šaukia namo savo katiną Muką, balsu nenusileidžia gegutei. Apie ją mano anūkas Paulius sako: kaip Juozapota... Bet Juozapotos Li Po eilėse taip pat nėra...

O gal gegučių genialiajam kinui būtų tiesiog, kaip sakoma, buvę jau per daug? Juk ilgesio, liūdesio ir kartėlio, nepaisant viso jo poezijos puošnumo, joje ir taip nestinga: A wanderer’s heart sours bitterly. And here / on Crab-Apple Mountain, it’s only worse.

Užtat Li Po / Hintono prizmė nė kiek nemaskuoja kaimų gėrimo (mūsų k. jau nedaug beliko kam gerti, todėl vėl peržengiu jo ribas) fenomeno. Drauge – išryškina smarkų netapatumą tarp to, kaip gėrė garbusis kinų dainius, ir to, kaip geria dabarties kaimiečiai bei kaimietės. Li Po gėrė daug. Gėrė už eilėraščių, gėrė rašydamas eilėraščius, gėrė pačiuose eilėraščiuose. Gėrė vienas, gėrė su mėnuliu, gėrė su savo šešėliu, gėrė su draugais, gėrė su atsiskyrėliais, gėrė su kurtizanėmis, gėrė su imperatoriaus svečiais... Žinomas epizodas, kai, imperatoriui paliepus pristatyti Li Po, kad padeklamuotų pikniko dalyviams eilių, šis buvo rastas girtas kaip pėdas (matyt, gėrė sau vienas), ir tekę ilgai šlakstyti poeto veidą šaltu vandeniu, kad jis pats atsigautų ir atgautų savo amą... Tačiau, tačiau... Li Po gėrė stilingai. Dažniausiai – vyną (kartais – net chrizantemų); dažniausiai – iš taurių; dažniausiai – vilkėdamas siuvinėtu šilkiniu chalatu arba sabalų kailiniais; dažniausiai vynas būdavo įpilamas iš brangaus akmens (kad ir jaspio) ąsočių, aprištų mėlynu šilku; dažniausiai geriant skambėdavo tauri kokio nors tauraus instrumento muzika, o jau eilės – tai ką čia ir šnekėti...

Deja, deja, gėrimas nūdieniame lietuviškame kaime yra absoliučiai praradęs stilių. O, kaip nurodo Josifas Brodskis, stiliaus stygius yra blogio ženklas. Ką jie čia geria? Paprastai alų, pigią pirktinę, prastą naminę, pilstuką. Iš ko jie geria? Iš bevertės plastikinės taros. Kur jie geria? Prišnerkštose pirkiose arba suvirtę kur kieme, neretai – visai prie pat šuns būdos. Kuo jie vilki gerdami? Kažkieno jau nudėvėtais drabužiais iš Vokietijos, įsigytais, sakykime, Varėnos turguje. Ar jie gerdami kuria eilėraščius? O gal bent juos deklamuoja? Retais atvejais, ko gero, ir kuria, ir deklamuoja, bet jų žanras, žanras... Todėl nėr ko stebėtis, kad ir finalai – tokie nepanašūs. Li Po girtas iškrito iš valties ir paskendo, stengdamasis apkabinti vandenyje atsispindintį mėnulį. Dabartiniai Lietuvos kaimo žmonės paprastai sudega girti rūkydami lovose...

Tačiau... Į galvą atkakliai brukasi mintis, kad tarp šių dviejų gėrimo tipų vis dėlto esama šio to bendro. Ir net ne šio to: kad bendra yra jųjų šaknis: kad abiem atvejais, ko gero, varomoji jėga – ta pati. Ją, sakyčiau, ir nurodo Jonas Juškaitis: „Vis ilgesys ir ilgesys!“

Ak, tas mirtinas Li Po draugužis mėnulis! Jį išvysti M. kaime nė jokios prizmės nereikia. Taigi mato, kad čia ne Kinija, o dzūkų tėvynė – vis vien švieste šviečia. Regi, kad jau ne aštuntasis amžius, o šių metų pavasaris – spindi, ir tiek. Neabejotinai įžvelgia sidabruojąs ne kokią Jangdzę, o tik šaltiniuotą Ūlą – žeria tą savo sidabrą nesusimąstydamas. Negi dabar nepastebi, kad aplinkui ne bambukai, o šilo pušys? Kas iš to – plieskia kaip niekur nieko ir gamina sau ne anų, o šių šešėlius... Galiausiai juk suvokia, kad čia aš, o ne Li Po – vis tiek žibina taip, lyg žibintų jam...

Mano pažintis su mėnuliu sena, nors gėręs su juo nesu. Tiesa, sykį esu geidęs, kad suteiktų mano dešinei rankai stigmą. Bet tai kas kita. Tačiau juokingiausia, kad mano pažįstamas mėnulis – tas pats, kurį pažinojo ir Li Po. Tai truputį netelpa galvoj... Deja, taip yra. Na ir kas, kad jį šiek tiek pripėdavo tie astronautai. Na ir kas, kad jį parausiojo ir truputį apšnerkštė tie visokie zondai. Juk vis vien jokie kosmologai nesutiks su teiginiu, kad ano poeto laikais virš Kinijos kabojęs mėnuo yra vienas, o dabar kabantis virš mūsų kaimo – kitas...

Kad ir būdamas senas pažįstamas, į mano eilėraščius, skirtingai nei į kinų klasiko, mėnulis labai ilgai nenorėjo eiti. Visaip jį viliojau – ne, ir viskas. Nors šviesdavo – kaip jau sakiau. Dar galėčiau pridurti, kad didžioji tos šviesos dalis tekdavo plotui palei klojimą ir klojimo durims. Garantuoju, kad jei kas ant tų durų kreida būtų užrašęs paties Dievo vardą, dėl užliejusios jas mėnesienos jo nebūtų buvę įmanoma perskaityti. Bet galiausiai apsilankyti viename mano eilėraštyje mėnulis vargais negalais sutiko. Matyt, viešnage pernelyg nenusivylė, nes netrukus atėjo ir į antrąjį. O paskui – ir į trečiąjį... Kam čia visa tai kalbu? Ogi tam, kad visi mano eilėraščiai su mėnuliu parašyti būtent šitame kaime. T. y. kaime M., kurin aš šį pavasarį atsivežiau tokio Davido Hintono į anglų kalbą išverstų Li Po eilių tomelį, o tose eilėse mėnulio – nors šakėmis kabink: Hu Creek’s moon bright; The night’s lazy, the moon bright; I toast the bright moon; I sing, and moon rocks back and forth; The moon sets, lighting my porch; I can ride bright moonlight, ascend / on this wine-boat; a lucid moon keeping us awake; Seeing moonlight here at my bed, / and thinking it’s frost on the ground...

Bet kodėl žmonės visais laikais žiūri į mėnulį? Kodėl į jį be paliovos žvelgė ir žvelgia lotynai ir ugrofinai, armėnai ir iranėnai, baltai ir slavai, romanai ir germanai... Stebeilija, užvertę galvas, ir kala (Li Po šiuo atveju, kaip matote, išimtis) dabitiškas literatūrines klišes: „sidabro mėnuo“, „aukso mėnuo“... Kodėl ir aš dabar spoksau į jį, besiiriantį, štai, virš sužaliavusio M. kaimo? O ką byloja mano jau du kartus cituotoji J. J. frazė?

Sakai, ką veikiau gegužę kaime? Gėrėjausi smaragdine berželių (ir ne tik jų) žaluma. Klausiausi sutartines plėšiančių gegučių. Kreipiau dėmesį į šlitinėjančius neblaivius kaimynus. Mėginau atvirai atvirai (nelyginant kokia Sylvia Plath su dangum) pasišnekėti su mėnuliu. Skaičiau Li Po eilėraščius, verstus į anglų kalbą tokio Davido Hintono – net savotiškai pratęsiau tą darbą: kelis jo vertimus išverčiau į lietuvių. Bei vis varčiau rankose bendros kinų ir amerikiečių gamybos storo apyskaidrio stiklo prizmę, pro kurią kartkartėmis pasižiūrėdavau į mūsų kaimą...

Ak, vos nepamiršau: dar parašiau tokią vidutinišką esė „Šiaurės Atėnams“...

Šiaurės Atėnai

2009-07-10