algirdas verba       Kai man paskambino ir paprašė parašyti esė apie savo kūrybą, ir apsidžiaugiau, ir išsigandau. Apsidžiaugiau, nes vis dėlto dar nesu išmestas į sąšlavyną ir kažkas mane tebeprisimena. Išsigandau, nes niekada nesu rašęs apie savo kūrybą ir nemoku. Argi tai ne tas pats, kas apžiūrinėti savo varganą kūną veidrodyje? Ir tai nebus esė, o kažkokie sapaliojimai apie katarsį.

       Pradžioje vis dėlto reikėtų grįžti į praeitį. Pridursiu, kad jaunystėje, kai pradėjau reguliariai rašyti, karaliavo tokie terminai kaip socialistinis realizmas, socialinis angažavimasis. O kur dar N. Chruščiovo sukurpto dešimt moralinių komunizmo statytojo punktų! Regis, tuo viskas ir pasakyta.

       Rašyti, kaip ir dauguma, pradėjau dar vaikystėje – Šilutės vaikų kaulų ir sąnarių tuberkuliozės sanatorijoje. Kokia lektūra tuomet mane supo? Skaitinėjau Maironį, Salomėją Nėrį. O jau A. Venclovos knygų buvo ligi kaklo. Komentarų turbūt nereikia. Negaliu pamiršti vienos situacijos. Sanatorijoje lietuvių kalbos mokytoja kaip didžiausią paslaptį man pašnibždėjo V Krėvės vardą ir davė pasiskaityti „Sakmę apie arą“.

       Buvo ir linksmesnių dalykų. Kaip ir dera pienburniui, įsimylėjau. Lovos buvo su ratukais, ir mus nuveždavo į pasimatymus. Mes abu beprotiškai mėgome Lermontovą. Taigi aš sukurpdavau kokį savo paistalą, o mylimajai deklamuodavau kaip naujai surastą Lermontovo eilėraštį.

       Arba dar. Atvažiavo aplankyti tėvas. Aš jo ir prašau, kad nupirktų A. Puškino raštų penkiatomį. O jis – ar būtinai, sūneli, reikia? Būtinai, sakau. Rodos, anokie čia pinigai, tomas kainuoja tik 50 kapeikų. Bet ir tos pokaryje šiaip sau nesimėtė. Gaila, nesugebėjau išsaugoti tų Puškino raštų.

       O dabar rimčiau. Nėra prasmės pasakoti, kaip gimsta eilėraštis. Čia prisimenu kitką. Vienu metu gyvenau pas savo pusbrolį amžiną atilsį kino dokumentininką Robertą Verbą. Daug laiko studijavęs Rusijoje, jis mėgdavo į savo leksikoną prikaišioti ir rusiškų žodelyčių, taigi jis man nuolat kartodavo: „Sdelaj sam“. Atseit jokių svetimų autorių, jokių filosofijų. Atseit remkis tik savo patirtimi, ką išgyveni ir matai. Didžiai gailiuosi, kad tuomet jo paklausiau. Ilgai, per ilgai teko vytis tai, kas praleista.

       Arba vėl. Pamenu, kaip daugelis kreivai šypsodavosi, kai per Rašytojų sąjungos susirinkimus pasisakydavo Paulius Širvys. Atseit savamokslis. O juk jis buvo tikrų tikriausias inteligentas. Ir išsilavinęs.

       Iš savo kelio pradžios prisimenu tokį lyg ir anekdotą. Tėviškėje, pas motiną, lovoje rašiau eilėraštį. Matyt, nelabai sekėsi, nes plėšiau popierius, blaškiausi. Pamačiusi motina ir sako:

       – Sūneli, būtum verčiau negimęs, jeigu tokį kelią išsirinkai. Išmoktum siuvėjo amato, duonos amželiui užtektų...

       Turbūt ji buvo teisi...

       O šiaip kone visi mano eilėraščiai – beveik autobiografiniai. Pirmiausia tai – meilė, tėviškė Žemaitija, jos žmonės. Priminsiu, kad niekada negalėjau rašyti be įkvėpimo, uždegimo, įtūžio. Tai tarytum kokia palaiminga girtumo būsena. Žinoma, paskui iš naujo tenka viską „perarti“ su parkeriu.

       Labiausiai mėgstu klasikinį ketureilį. Tiesiog jis jau įsiėdė į sąmonę. Rimas tarsi šuo akląjį mane sergsti. Nors šitaip kartais ir paklaidina. Žinoma, ne viską galima įsprausti į ketureilį ir rimą. Ypač kai didesnė minties koncentracija, griozdiškesnė sakinio konstrukcija. Tuomet tenka griebtis laisvesnės eilėdaros. Nors tokių eilėraščių, tiesa, nedaug tesu parašęs. O šiaip aš tolerantiškas visokiai poetinei technikai. Kiek žinau, mane vadina tradicionalistu ir kaimiečiu. Neįsižeidžiu, kad ir kaip verstumeisi, per galvą nepersiversi.

       V. Majakovskis rašė: „Ateina pati baisiausia amortizacija, kūno ir sielos amortizacija...“ Žinau, ką tai reiškia. Tuo labiau kad jau greitai įsirašysiu į pagyvenusių žmonių armiją...

       Dabar jau mažai berašau. Išvėso meilė, nuslūgo įtūžis. Pabėgo katarsis. O automatiškai konstruoti nenoriu. Jeigu jau pačiam neįdomu, tai skaitytojui – juo labiau.

       Tik noriu pasidžiaugti, kad didelis būrys jaunų talentingų kūrėjų sėkmingai kopia į Olimpą. Tegul skaito įvairiausius autorius, studijuoja moderniausias filosofijas, keliauja į Tibetą ar Indiją, nakvoja apgriuvusių vienuolynų celėse. Nuo to lietuvių literatūra tik praturtės, ras vietą pasaulyje.

       Tai tiek mano sapaliojimų apie katarsį.

       Algirdas Verba
      1999 m. pabaiga


       Verba, Algirdas. Plaštakės pleška: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.