beresnevicius_atgimimoGintaras Beresnevičius. Naujojo atgimimo išvakarės: kontrsekuliarizacijos Lietuvoje kontūrai. V.: Aidai, 2005.

 

G. Beresnevičius vis stebina. Tai imasi rašyti lietuvių „Senąjį Testamentą“ apie Palemoną, Videvutį ir Brutenį, tai griebiasi kokio romano arba absurdo žanro apsakymėlių apie fifaičių karalių ir jo dvarą, tai internete paskelbia anarchistinį kritinį straipsnį apie pasaulinio kapitalo užmačias Lietuvoje.

Jis stebina ir toliau. Religijotyrininkas ir mitologijos tyrinėtojas, kuris, profesijos verčiamas, privalo moksliškai aiškinti dievoieškos, dievokūros ir dievožudos procesus, šioje knygutėje prabyla it koks popiežius, bandantis doron atvesti pasiklydusias ar paklaidintas „aveles“. Apšvietos ir Renesanso šauklių lozungą „Atgal į gamtą“ jis keičia paprastu šūkiu „Atgal į katalikybę“. Sekuliarioje dabarties visuomenėje būtinas kontrsekuliarizacijos sąjūdis! Jei būtų gyvas vienas iš kontrreformacijos tėvų, jėzuitų ordino vadovas Ignotas Lojola, jis autorių tikriausiai priimtų į savo kariaunos gretas. G. Beresnevičius prisidėtų prie ordino konstitucijos rašymo ir už nuopelnus gautų kokį nors aukštą karininko laipsnį. 

 

jezuitu_draugija 


Tačiau man, paskutiniam laisvamaniui ir religijos, vardu „dievonieka“, išpažintojui, ganėtinai svetimas pasauliečio mokslininko raginimas, kad Katalikų bažnyčia modernėtų ir vėl imtų iš tikro veikti milijonus jaunų protų. Man įdomus tik šios knygutės skyrius „Kūrėjų religingumas“.

Visą lietuvišką literatūrą G. B. suskirsto į 8 grupes:

1. Reinkarnacinė

2. Dangaus ir žemės priešskyros

3. Katalikiška

4. Biblinė

5. Dievobaiminga

6. Likiminė

7. Maginė

8. Raganų

Autorius pagrįstai ir argumentuotai sudirba į miltus šių tipų rašeivas. Tarkime, apie dievobaimingą literatūrą jis sako: Iš esmės piktžodžiaujanti kūryba, Dievas minimas kas antroje eilutėje ar kas antrame sakinyje (šių proporcijų laikomasi pavyzdingai ir nuosekliai). Dievas palydimas epitetų, šūksmų „šlovė!“, „ak!“, „už ką mane baudi“, „pasigailėk“, „meile tu mano“. Šiame žanre sunku atskirti deklaratyvumą nuo nuoširdumo, bet dažnai tie tekstai tokie naivūs, kad, ko gero, nedirbtiniai.

O tarp visos tos „anapusinės“ literatūros jis skiria dar vieną grupę:

9. Literatūra, kurioje nėra jokio Dievo nei dievų.

Cituoju: Bent jau man įdomiausias „religinės“ literatūros žanras. Dievas neminimas, bet jis patyliukais, gal ir netyčiom, įprastas gamtoje, pasaulėvaizdyje, peizažuose, charakteriuose, charakterių susigrūmime, savigraužose, dialoguose ir monologuose. Daug kirbančios sakralinės įtampos, kai Dievas yra jam nesant.

Žodžiu, ši knyga – polemiška, provokuojanti, kartais net drastiška. Kaip visos tikros knygos.

 

Šiaurės Atėnai, 2006-05-20