beresnevicius_pabeges_dvarasGintaras Beresnevičius. Pabėgęs dvaras. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. 381 p.

 

Žmonės yra linkę istoriją vadinti visaip – ir gyvenimo mokytoja, ir lavonine. Galbūt šie apibūdinimai vienas kitam neprieštarauja, žinant, kokia nuožmi kartais gali būti švietimo sistema. Galvojant apie istoriją kaip apie laiką, linkstama jai taikyti linijinio (baigtinio) arba spiralinio (sugrįžtančio) laiko modelius. Mąstant apie istoriją kaip apie procesą – negalima neprisiminti progresyvinės evoliucijos ir jos antipodo – regresyvinės evoliucijos (žmogaus beždžionėjimo). Kai daugiau paspoksai į televizorių, nusprendi, kad regresyvinė vyksta sparčiau.

 

Žodžiu, skaičius "du" žmogaus būtyje – neatsitiktinis, visi ontologiniai, o galbūt net metafiziniai dalykai pažymėti binariškumo ženklu. Tai tiktų net ir Gintaro Beresnevičiaus "Pabėgusiam dvarui". Lietuviško popkultūrinio humoro kontekste ši knyga – keistas reiškinys, nes joje juoką sukelia ne atpažįstami humoro modeliai ir ne fiziologiniai dirgikliai (pvz., kai kas nors trenkiasi dviračiu į sieną), o minties paradoksai ir pačios kalbos reiškiniai. Tiesą sakant, juokas ima iš to, kas regisi absurdiška ir iš esmės visai nejuokinga (romanas "Karalius plaukia"), tada pasidaro nejauku ir šauna mintis, kad juokas yra nežemiškos kilmės, nelogiškas, neištyrinėtas ir nesuklasifikuotas reiškinys. Tai patvirtintų faktas, kad vieni žmonės nesupranta kitų humoro jausmo. Nesinorėtų taip manyti, bet ar čia nebus kalta regresyvinė evoliucija?.. Kuo žmogus labiau grimzta į gyvulinę būtį, tuo jam baisiau, tamsiau, ir to juoko jam vis mažiau reikia... Bet manyčiau, kad Dievas moka juoktis, ir tai man atrodo prasminga.

 

"Pabėgęs dvaras" sudarytas iš trijų skirtingų dalių. Pirmoji, "Istorijos tikrasis veidas", skirta skaitytojui, kurį galima įsivaizduoti kaip intelektualą, bet anaiptol ne pedantą, nes pedantas iškvaiš, aptikęs tekste tiek su istoriniais faktais nesutampančių detalių. Vargu ar jį sužavėtų ir išradingas žodžių kilmės aiškinimas (kas yra herulai ir vandalai, Velykų sala ir Kon Tikis), lietuviško nacionalinio charakterio ir baltiškosios savimonės ypatumų atskleidimas ("jau išsižiojęs ilgai prakalbai, bet išgąsty užmiršęs tekstą", p. 15), mitologijos atšvaitai (laumės ir slogutės) ir netgi specifinių kulinarijos žinių perteikimas (žemaičių valgiai, pagaminti tamsoje). Tačiau pedantų žavėti autorius nesirengia. Svarbiausia yra tai, kad jis nepamiršo tautinės savigarbos ir lietuvį jau žiloje senovėje (!) pavaizdavo pasaulinės kultūros kontekste (kultūrnešiai adrofagams, Romos gelbėtojai, sarmatų mokytojai etc.). Kaip šito trūko kukliam lietuviškam mesianizmui įtvirtinti!.. Juk ir dabar anava parašoma galybė istorinių romanų apie vietinės reikšmės kovas ir pergales, šarvų žlegėjimą, tarpusavio pasiskaldymus ir archajiškus papročius, kurių svarbiausias – užtvoti svetimgenčiui, o, žiūrėk, ir kaimynui, su kuoka per galvą. Tik ar gali būti įdomūs tokių romanų veikėjai?.. Nei jie su inkais bendravę, nei Velykų saloj stabus statę, nei Darijų matę, nei su imperatoriumi Teodoriku kalbėję... "Trumpas Lietuvos istorijos kursas" iš esmės praverstų kiekvienam, besiruošiančiam priblokšti visuomenę nauju istoriniu romanu apie Vytautą Didįjį, Žalgirio mūšį ar Barborą Radvilaitę (Malūkas savąjį parašė neskaitęs "Kurso", tai ir matyti).

 

Mesianistinis lietuvių tautos likimas glaudžiai susijęs su edukacine funkcija. Tai atsispindi skyriuje "Iš gyvenimo rašytojų Lietuvos". "Pastoriau, geriau lazda vanok, bet neskaityk [...] tų savo hegzametrų" (p. 130) – šitie būrų žodžiai, skirti Donelaičiui, liudija, tarkim, ne būrų neišprusimą, o savitą literatūrinį skonį. Gal jiems labiau prie širdies silabotonika!.. Juk ir dabar melodinga lietuviška estrada sutraukia kur kas daugiau publikos nei eksperimentiniai verlibro skaitymai, kurie dažnam piliečiui ir šiandien asocijuojasi su bausme ir tijūno lazda. Galbūt ir su visa lietuvių literatūros klasika. Kitaip kodėl Beresnevičius vaizduoja Žemaitę su lazda vis užtvojančią tai Biliūnui, tai Višinskiui?.. Ar tai – klasikės diskreditacija, ar anų laikų feminizmas?.. Autorius, siedamas senųjų laikų didžiavyrių (Vytauto, Jogailos, Radvilų etc.) kovas dėl grupės interesų su šiandienos politikų darbais, sakyčiau, toliaregiškai įvertina ir tą terpę, kurią bulvarinių leidinių žurnalistai vadina bohema, o tūlas rašytojas, ypač prislėgtas kitų gaunamų privilegijų ir premijų, – gyvačių knypava. Žemaitės lazda – ne kas kita, kaip teisės išlikti šitoje sumaištyje simbolis, o tai, kad ji tvatina lazda tik vyrus, nereiškia, jog ji vyrų nekentėja. Tvatintų dabar ir moteriškes, mat ir tų, trokštančių būti rašytojomis, priviso gyvas velnias.

 

Apibendrinant pirmąjį skyrių, skirtą istorijai, galima pasakyti, kad istorija – mokytoja, kuriai niekada nepritrūks mokinių. Mat ji – seno sukirpimo pedagogė. Neįtikai – pokšt lazda, peržengė ir nuėjo toliau.

 

Antrasis skyrius, kurį sudaro romanas "Karalius plaukia", šiek tiek primena Alisos nuotykius Stebuklų šalyje. Romano pagrindas, ašis, aplink kurią vejamos siužetinės gijos, yra tai, ką vadiname "vaiko filosofija". Sakoma, kad tikri filosofai į šią filosofijos rūšį žvelgia labai santūriai, ir tai suprantama: ji gana chaotiška ir nesuteikia protui apibrėžčių, atspirčių, idėjų, kurias būtų galima sieti ir apibendrinti. Žodis, kalbos figūra, jos sukuriama reikšmė, situacija atrodo juokinga be jokios loginės priežasties. O kiekvienas protingas žmogus šiaip jau ieško priežasties, kas gi verčia jį juoktis. Romane aiškėja, kad juoko priežasties kaip loginio segmento nėra. Juokas atsiskleidžia kaip paslaptinga žmogaus gyvybinė funkcija, būdinga tik dvasią turinčiam individui. Tik žmogus absurdą gali paversti juokingu. Arba – baisiu. Tai telpa jo dvasinių galimybių srityje. Antra vertus, "vaiko filosofija" suteikia galimybę suvokti, įdvasinti tuos realybės (chaoso?) padarus, kuriuos suaugusieji linkę laikyti tik vaizduotės vaisiumi (Kekuma, Kvakiutlis, pupos, ūmėdės, kiškiai, katinai, babaušis, traukinių grybas). To nebūtų įmanoma padaryti be kalbos, kuri savo vaizdinėmis galimybėmis panaši į keisčiausią postmoderną, bet suprantama kiekvienam vaikui ("...žąselė, pro šalį savo reikalais kėblinusi, pagaugais nuėjo, klaikiai kvatodama", p. 168) . Visi tie mįslingi nuotykiai, vykstantys sapno logikos principu, priverčia pažvelgti į racionalią realybę ir savo identitetą su baime ir netikrumu. "Aš bijau žmonių", –   sako vienas romano veikėjas. "Ir man jie baisūs", – atitaria kitas (p. 291). Tada ir skaitytojui kyla klausimas: gal mes visiškai ne žmonės?.. Gal – evoliucijos pokštas?.. Dievo klaida?..

 

Trečiąjį skyrių "Vyrai, moterys ir slaptosios tarnybos" sunkiausia vertinti, nes visa tai, kas ten parašyta (bent apie moteris) – gryna tiesa. O ten, kur kaip kojinės skylė šviečia gryna tiesa, su kritikomis nepasišvaistysi. Nebent, prisiminus metafizinį binariškumo principą, būtų galima atmesti slaptąsias tarnybas. Mat jos nei metafiziškos, nei binarinės, o ir apskritai nieko gero neduoda (išskyrus vidutiniškus romanus, padedančius užmigti). O kadangi autorius neatskleidė jokio valstybės išdavimo fakto, diplomo padirbimo istorijos ir panašių neliteratūrinių dalykų – miegokime ramiai.

 

Antra vertus, kas gi tais autoriaus atskleistais dalykais patikės po "Trumpo istorijos kurso"?..

 

Šiaurės Atėnai, 2005-07-16