algimantas_baltakis_vaikysteje        Vaikystė

 

        „Vienaaukštė trobelė – Argi vienaaukštė? / Pastogėje, / Tarp senų rakandų, / gyvena prisiminimai, / Pelėmis pavirtę. / Tai antras trobelės aukštas. / O šimtametė liepa, / Auganti prie trobelės? / Kiek vainikų, / Tiek aukštų. / Ir kiekviename / Čiulba per dieną paukščiai…“

 

        Daug kartų jau esu rašęs apie vaikystę. Iš tiesų buvo ir toks prisiminimas. Sėdėdamas ant vežime sukrautos daiktų krūvos, matau, kaip išnyksta gimtųjų namų stogai, medžiai, galiausiai – šulinio svirtis… Vaikystėje labai stipriai veikia vietos pakeitimas, o man tų kraustymųsi teko tiek daug… Gimiau Leliūnuose, špitolėje, priešais gyveno senelis Antanas Zaranka, buvęs daraktorius. Tame pat name – parapijos salė. Daugelį dalykų esu aprašęs savo poezijos knygose. Žinau, kritikai ne kartą pastebėjo, kad mano biografija, mano charakteris atsispindi knygose. Nieko čia nepadarysi – tai mano ir stiprybė, ir silpnybė. Nori abstrahuotis, bet esi priklausomas nuo savo patirties, emocijų.

 

 

                  algimantas_baltakis_su_seima_1960

                  A. Baltakis su šeima apie 1960

 

        Poema Ariadnės siūlas, kurią rašydamas iš tiesų buvau nusibraižęs tikslų Leliūnų planą, knyga Strazdiškio elegijos – ištisai padiktuotos tėviškės nostalgijos. Apie tėviškę nuolat rašau. Dabar labiausiai didžiuojuosi knyga apie Leliūnus – Mes iš Leliūnų parapijos. Ją parengti pasiūlė sūnus, nuvežęs į vieną leliūniškių susitikimą. Jam ten viskas pasirodė taip įdomu – vietos, žmonės. Sako – tiek metų redaktoriavai, imk ir parenk knygą. Aš neapdairiai ir pasisiūliau, net neįsivaizduodamas, koks milžiniškas darbas laukia. Juk ir pinigų reikėjo rasti, visa leidyba pasirūpinti, o ką jau kalbėti apie tai, kiek laiko ir pastangų reikėjo įdėti tikslinant įvairius archyvinius duomenis, ieškant pageltusiose nuotraukose išlikusių žmonių vardų… Bet dabar, kai ši knyga jau ant mano stalo, tikrai galiu pasakyti, kad gal ja labiausiai ir didžiuojuosi iš visų, kurias esu parašęs. O gal tai ir tam tikra duoklė tėviškei…

 

        Vaikystės prisiminimai iškyla kažkokiais netikėtais vaizdais, nuotrupomis. Tie begaliniai kraustymaisi iš vienos vietos į kitą… Kažkodėl puikiai prisimenu savo debiutą scenoje – man tuomet buvo penkeri. Išmokė mane gan sunkų eilėraštį – Putino „Pumpurėlį“. Iki šiol jį prisimenu ir galiu padeklamuoti, bet tada… Išstūmė pyplį į sceną, tai neatsisukęs į publiką jį ir išpyliau… Tada persikėlėme į Strazdiškio kaimą. Vėl kol pripranti. Berniūkščiai mane miesčioniuku vadino – mat apranga kitokia. Dar vėliau kėlėmės į Kauną. Kaip man ten viskas nepatiko, kai kurie dalykai, pavyzdžiui, tualetai, ir visai kėlė siaubą. Vaikai šaipėsi – jiems buvau tikras kaimietis. Nesistebiu, juk, be to, kad buvau kaimiškai apsirengęs, dar ir tokia tarme prabilau: „kumela“, „avela“ ir pan. Visa laimė, kad kumštį turėjau gan kietą, – netrukus visi prasivardžiavimai baigėsi. Pakeičiau daug namų, daug mokyklų – ir J. Jablonskio, ir V. Kudirkos pradžios mokyklose Kaune teko mokytis. Iš ten – dar vienas prisiminimas. Mokiausi su kompozitoriumi Barkausku. Jis tuomet buvo nepralenkiamas rašinėlių rašytojas. Pamaniau, kuo gi esu blogesnis, ir Motinos dienos proga parašiau apie savo dėdę – visišką našlaitį, kurį užaugino mano mama. Aprašiau, kaip našlaitis laukia Motinos dienos… Visos mergaitės žliumbė, o aš laimėjau rašinio konkursą… Po daugybės metų Barkauskas man ir sak „Žinai, taip ir turėjo būti“… Tolesnį mano likimą rikiavo pokaris. Aš nežinau, ar kada išmoksime apie tą laiką kalbėti be pykčio, ramiai. Mes vis dar tokie įsikarščiavę. Nežinau, gal geriausios mano eilutės apie tą metą šios: „Lyg ir Viduklė. / Lyg ir Vadokliai. / Smuklė. Ne smuklė. / Mes. Ar vaiduokliai. / Pėsti atėjom. / O gal atvažiavom. / Lyg ir kalbėjom. / Lyg ir dainavom. / Kažkas lyg ir šaudė. / Simonas? Ar į Simoną? / Kas vijo, kas gaudė, – / Užmušk, neatsimenu. / Moterys verkė, / O gal kvatojo. / Linus lyg merkė, / O gal jau klojo… Išleist nenorėjo. / O gal išvarė…“ Tiek daug to netikrumo, chaoso. Ir žmonių santykiuose, ir poelgiuose.

 

 

                  algimantas_baltakis_vaikysteje

 

        Aš visą laiką gerai mokiausi, o paskui buvo metas, kai mokslai visai neberūpėjo. Tuo metu gyvenome Kaune ir prisigalvodavome visokių nesąmonių. Lyg ir kokia gauja buvome – apleistoje statybvietėje su milžiniška iškasta duobe žaisdavome karą. Arba plaukiodavome Nemune ant ledo lyčių… Patys kvailiausi žaidimai, galėję baigtis didele nelaime, bet tuo metu, pokariu, gyvybė atrodė visai nieko verta… Augome septyni vaikai, visur lydėjo vargas. Tėvai turėjo mus slapstyti, nes jokie šeimininkai tokios šeimynos nenorėjo. Tada traukimasis į Vakarus, atsidūrėme Žemaitijoje. Vėl prisiminimo blyksnis: apsistojome Kelmės dvare, tai bent atsivalgiau už visus badavimo metus… Paskui vėl Kaunas. Likome be nieko – kaimynai visus mūsų daiktus jau išsidaliję. Išsaugojome pianiną, kurį buvome paslėpę pas dėdę. Beje, namuose nuolat skambėjo muzika. Tėvas – vargonininkas, turėjome daug muzikos instrumentų: smuiką, akordeoną, dūdą. Norėjo, kad ir aš muzikuočiau, bet Kaune viena mokytoja pažiūrėjo į mano rankas ir pasakė, kad už jokius pinigus manęs nemokys, – išbrokavo mano storus nykščius. Muziku netapau, bet pagroti daugeliu instrumentų vis vien moku, kad ir tokiomis rankomis… Gal dėl tų rankų ir rašysena mano tokia baisi. Artimas bičiulis G. Kanovičius yra sakęs: „Kad baigei universitetą, dar galiu suprasti, bet kaip tu, turėdamas tokią rašyseną, baigei pradinę…“ Iš tų visų nuotrupų dėliojasi mano vaikystės pasaulis, namai. O dabar mano namai čia, Vilniuje. Labai seniai esu rašęs eilutes, kurios dabar jau tapo kaip ir visos kartos apibrėžimu: „Iš Leliūnų, Gargždų, nuo Žagarės, – / Mes – pirmoji karta nuo žagrės. (…) / Mumyse nuolat stojasi piestu / Pusė kaimo ir pusė miesto“.

 

        Jau pusšimtį metų gyvenu Vilniuje, šitame Antakalnio rajone, kur viskas taip pažįstama. Pro langą matau Varnų kalną. Ne kiekvienas ir žino, kad jis taip vadinasi. Daug man apie Vilnių pripasakojo senas vilnietis A. Žukauskas. Kadaise čia buvo zoologijos sodas, per karą jį sunaikino. Turiu savo ąžuolą, prie kurio prisiglaudęs galiu nusiraminti. Tiesa, esu taip kažkam sakęs, kad jei negaliu prie savo ąžuolo prieiti, einu pas kitą ąžuolą, – netoliese gyvena mano draugas Justinas Marcinkevičius. Tuomet jam sakau: „Atėjau prie tavęs prisiglausti…“ Mano ir tos zylės už lango, kurias lesinu nuo neatmenamų laikų. Žinau: paskutinio teismo dieną jos paliudys mano naudai… „Tai yra mano miestas, / man atsivėręs / netikėtu reginiu / nuo mažai kam žinomo / Varnų kalno. / (…) Čia viskas mano; / šią akimirką, / vadinas, / ir visados“ (Vienuolynas, 1998).

 

        Knygos

 

        „To nieks iš manęs / Niekados neatims. / Neišbrauks. Neišraus. / Neišgrauš dantimis. / Nors mūsų gryčia / Jau seniai nugriauta, / Ji stovi širdy, / Atminties apdrausta. / Senoji Strazdienė / Tebeseka pasaką. / Jos koja basa / Ratelį tebesuka…“ (Strazdiškio elegijos, 1979).

 

        Buvo mano vaikystėje ir tų pasakų, ir knygų. Labai gerai pamenu, kaip knyga buvo mūsų namuose gerbiama, kaip įrišama. Minėjau, kad senelis – mokytojas ir knygrišys. Daugiausia buvo „Mašioto knygynėlio“ leidinių, labiau „kaimiška“ literatūra. Negaliu labai jau tiksliai išvardyti, kokias tuomet skaičiau knygas, greičiausiai kaip ir visi vaikai tada: Guliverio keliones, Main Rido, Majaus kūrinius. O tuo laiku, kai buvau apleidęs mokslus, ir visokio šlamšto prisiskaityta. Mamos broliams pasitraukus į Vakarus, liko gana turtinga filologinė biblioteka, bet aš tuomet tikrai nejaučiau jos vertės. Buvau toks žioplas, kad knygas nešdavau parduoti į antikvariatus. Tiek susiprotėjau, kad neišnešiau lietuviškos enciklopedijos… Mama buvo labai didelė knygų mėgėja. Ir vardus su broliu tik per knygas esame gavę. Man dar pasisekė – Pietario Algimantas mamai patiko, o broliui atiteko Valdemaras. Keikėsi dėl to baisiausiai… Pasirodo, mamą buvo sujaudinęs sentimentalus H. Mnišek romanas – ten yra toks herojus.

 

        Atrodo, kad nuo pat vaikystės mėgau ir skaičiau poeziją. Eilėraščių man mokytis nereikia, tiesiog perskaitau – ir atsimenu. Ne kartą esu sakęs, kad Nėris ir Miškinis – mano, ir ne tik mano, – daugelio tos kartos poetų – kūrybos krikštatėviai, todėl daug jų poezijos skaityta. Tiesą sakant, kartais iš atminties iššoka ištisi posmai, o negaliu pasakyti, kieno jie. Tiesiog prisimenu. Dėl tos poetinės atminties esu patyręs išbandymą. Prieš daugelį metų rengiau spaudai A. Bloko vertimų knygą – labai sunkiai dirbau. Sveikata neatlaikė – patyriau klinikinę mirtį. Atsitokėjus ligoninėje, pirma mintis buvo, ar viską prisimenu? Pradėjau sau deklamuoti labai ilgą, sudėtingą Bloko eilėraštį – prisiminiau nuo pirmos iki paskutinės eilutės…..

 

        Visai neskaitau tuščios, paviršutiniškos literatūros. Tik perverčiu prenumeruojamą dienraštį, nes jame vien tai, ką vadinu pigiu pesimizmu. Sovietmečiu visi buvome kaltinami pigiu optimizmu, dabar spaudoje tas pat, tik atvirkščiai. Neskaitau detektyvų. Renkuosi pažintinę lektūrą. Nepasakyčiau, kad ilgalaikis redaktoriavimas kaip nors pakeitė mano vertinimus. Ir redaktoriumi būdamas, ir vėliau, tiesą sakant, nesu sulaukęs kokių priekaištų dėl neobjektyvumo ar panašių dalykų. Ir kritikos straipsnius rašydamas, ir versdamas stengdavausi laikytis tokio princip turi pagauti kažkokias autoriaus bangas, kaip radijo siųstuvas. Jei man svetima, kaip galiu būti teisėjas? Susidomėjęs skaičiau paskutinį R. Gavelio romaną. Man baisu, kokiame niūriame, klaikiame pasaulyje gyvena jo herojus. Aš to pasaulio nesuprantu, aš tik stebiuosi, aš tik tikiu, kad jis yra. Man labai svetimas pasaulio kaip katastrofos suvokimas ar kad visi žmonės – niekšai. Niekad nieko nepiešiu viena spalva. O pasirodo dabar knygų, kurios mane ypač džiugina. Puikiai sutariu su karta, kuri man į anūkus tiktų. Gal tai ir dėsninga. Kur matėte, kad senelis nesutartų su anūkais. Nebent senelis visai nukvakęs arba anūkas kokių klijų prisiuostęs. Ne viename vakare esu dalyvavęs kartu su M. Ivaškevičiumi ir D. Gintalu. Mariaus romanas Žali mane tiesiog sukrėtė – kaip neišgyvenęs tų baisių pokario metų, remdamasis vien archyvine medžiaga, sugebėjo taip taikliai ir jautriai viską parašyti, žiūrėdamas tik literatūriniu žvilgsniu. Aš jam sakiau, kad nematęs parašė geriau, nei kitas – patyręs. Ten taip viskas supainiota: kažkas, kažkur, o gal ir nebuvo… Su didžiausiu malonumu skaitau naujausią D. Kajoko eseistikos knygą. Tik ją reikia skaityti iš lėto, po truputį. Lieku ištikimas poezijai, filosofijai. Kitokioms knygoms paprasčiausiai gaila laiko.

 

        Kaip renkuosi knygas versti? Labai panašiai – turi būti artima. Blokas mano paties poetikai atrodė tolimas, bet buvo įdomu perprasti kitokią sistemą. Kiti autoriai „susiranda“ mane lyg ir atsitiktinai, bet dėsningai. R. Roždestvenskio poemą, kurią atmetė „Junost“ redakcija, pasiūlė S. Krasauskas, kuris sukūrė puikias iliustracijas, aš išverčiau, ir be jokių kliūčių išleidome tokią keistos formos knygą – kaip gaidas. Roždestvenskis buvo sužavėtas, taip užsimezgė ilgametė draugystė. Užtat jis labai jautriai reagavo, kai pasirodė tokio Grigorjevo – poeto iš Leningrado – mano poezijos vertimų knyga. Robertas puolė mane ginti – kokie baisūs vertimai, neįmanoma poeto pažinti. Tiesą sakant, tos knygelės visus egzempliorius Vilniuje susipirkau ir sudeginau… Esu vertęs tuometinės Jugoslavijos poetą Izetą Sarailičių. Grįžo E. Mieželaitis tada iš Jugoslavijos ir sak būtinai turi jį versti – kaip tavo antrininkas. Ir trisdešimtaisiais gimęs, ir charakteris toks pat nevaldomas, ir girtuoklis toks pats… O. Vacietį iš latvių kalbos verčiu lygiai taip pat – man jis artimas. Kaip poetas, kaip žmogus. Latvių kalbą šiek tiek moku, bet vien to negana, gaunu jo paties pažodinį vertimą, mokausi skaityti, kad viskas būtų kuo tiksliau – ir emocija, ir skambėjimas. Vertimai kažkaip disciplinuoja.

 

        Poezija

 

        „Koks tu, eilėrašti, baisus. / Nuogai mus išrengi visus. / Ką slepiam netgi nuo savęs, / Liepi išnešti į gatves. (…) Eilėrašti, ir aš tikiuos: / Sulauksiu dar dienos tokios, / Kai tu man bėgsi iš paskos / Lyg paklusnus šunytis.“

 

 

                  algimantas_baltakis_6_klaseje

                  A. Baltakis VI klasėje

 

        Visaip apie eilėraščius esu sakęs – ir kad gimsta kaip karštas kamuolys gerklėje, ir kad susižiedavau su poezija visam gyvenimui, ir kiek kartų esu sau prisiekinėjęs niekada neberašyti… Ar kas gali pasakyti, kodėl pradėjo rašyti? Man vis atrodė, kad poezija atsiranda iš nelaimės, ją kuria nelaimingi. Juk tokie laikai buvo… O gal mano aplinka tokia – nuostabi gamta, nuostabūs, šviesūs žmonės aplink. Klausiate, kaip aš, tokio neramaus būdo, kumščiais savo teises ginantis, pradėjau rašyti eiles. Gal kokie genai? Mano tėvelis buvo labai ramus, lėtas, o dėdė Rapolas – jį Perkūnėliu pravardžiavo – labai linksmas, savotiškas kaimo filosofas. Prisimenu, kaip pas dėdę Rapolą nusivežiau Justiną Marcinkevičių, pripasakojęs, koks dėdė smagus, kokia skani jo medumi pagardinta naminukė, koks jis filosofas. Nuvažiuojame – jokios naminukės, o ir į subtilų Justino klausimą, kokia gyvenimo prasmė, dėdė nesuprasdamas klausia – ką, ką? Sakau: „Dėde, kodėl žmonės gyvena?“ Jis mums ir atrėžia: „Tai ir klauskit paprastai. Gyvena todėl, kad gyvent malonu, o kai pasidaro nemalonu, ir nebegyvena“. Va ir visa filosofija. Ar galima gražiau pasakyti be jokių didelių išvedžiojimų? Iš tokios filosofijos ir mano poezija – vengiu skambių žodžių. Noriu rašyti žmogui, tokiam kaip aš. Suprantu, kad taurus paprastumas – didelė vertybė. Pasakyti kuo paprasčiau ir kad būtų reljefiškai gražu – be galo sunku. Man du dalykai patys svarbiausi – emocija ir melodija. Turi suskambėti. Gal prozininkai ir gali būti profesionalai, o poetai? Žinau, yra poetų (juos vadinu „samojedais“), kurie minta visą laiką iš savęs, o kiti – ką nors modernizuodami, eksperimentuodami, žaisdami forma. O aš kartais negaliu rašyti, ir viskas. Kuo čia paaiškinsi? Kuo paaiškinsi pirmo eilėraščio atsiradimą? Nors tas įvykis turi konkrečią datą ir laiką. Mano mama jį išsaugojo. Su „apmaudžia gramatikos klaida“. Aišku, kad jis buvo apie pavasarį: „Pavasaris gražus / Ateina jau pas mus. / Gamta visa atbus, / Pavasaris čia bus…“ Žodis „atbus“ su „d“ raide. Tokia vaikiška rašysena – tuomet buvau trečiokas.

 

        Man patiko rašyti, bet jokiu būdu neketinau susieti gyvenimo su poezija. Norėjau būti chemikas, nes turėjome puikią mokytoją, kuri tais laikais nežinia kur gaudavo visokių reagentų, ir mes nuolat ką nors eksperimentuodavome. Bet bebaigiant gimnaziją įsikišo mano lituanistė, pareikšdama tėvams, kad turiu važiuoti į Vilnių studijuoti literatūros. Mano galvoje tuo metu buvo visai kitos mintys, net boksininku ketinau tapti, – tuo metu visi norėjo šocikais būti… Bet net ir kumščiais mosuodamas nuolat rašinėjau – esu išsaugojęs eilėraščių bloknotėlius nuo 1944 m. Dabar pasižiūriu – siaubas! Kai įstojau į universitetą ir supratau, kas yra tikrasis rašymas, kurį laiką visai nustojau rašyti. O tada V. Rudokas slapta nusiuntė mano eilėraščius į „Pergalę“, juos išspausdino, visi sveikino, niekas labai nekritikavo. Man tai buvo didelis išbandymas – maniau, gal per anksti. Sunku pereiti į kitą stadiją – atiduoti žmonėms. Iki tol eilėraštis tavo, kaip bręstantis embrionas.

 

        Studijuojant universitete, spaudoje pasirodė pirmieji mano eilėraščiai. Ten sutikau draugus, be kurių ir nebūčiau tų studijų baigęs, ten vienintelį kartą esu gavęs antausį ir nedavęs atgal. Labai sunkiai tuomet verčiausi. Gyvenau vien savo draugo Mikuličiaus lašiniais, kuriuos jam siųsdavo sesuo iš kaimo. Vienąkart užsispyriau, – kiek aš čia taip galiu, – ir nustojau vaišintis. Diena, kita, trečia. Visiems meluoju, kad valgykloje maitinuosi. Trečiądien lipu laiptais, svirduliuoju, panelės kikena – girtas, o aš ėmiau ir praradau sąmonę… Atsitokėjau ligoninėje. Kai paaiškėjo priežastis, gavau tokį antausį… Mikuličius rėkė: „Tau mano lašiniai per prasti?! Jei man bus blogai – nepadėsi? Sėsk, kvaily, ir valgyk“. Jei ne tokie draugai, nebūčiau ištempęs. Ir kūryboje palaikymas svarbus. Jei pirmoji knyga, pirmieji eilėraščiai būtų buvę kitaip sutikti, ką gali žinoti, kaip viskas būtų pasisukę. Gal būčiau visą gyvenimą redaktoriavęs.

 

        Kiek sykių esu sakęs tą žodį „niekada“, bet vėl grįžtu prie eilių. Po Strazdiškio elegijų sakiau – viskas. Buvo labai sunkus metas – netekau daug artimų žmonių, praradau tėviškę. Man atrodė, kad tuomet parašiau vieną geriausių, sau labai brangių eilėraščių „Zarasų rasa“: „Zarasų rasa, tylus gyvenime, / Prie vandens antele neišskridusi, / Mano siela, ūkanoj paklydusi, – / Taip mes ir sulaukėme rudens. / Kuo tave palesinti, antele? / Tu tokia sulysus, net baisu. / Surinkau tau trupinius nuo stalo, / Bet prašei rasų, tiktai rasų. / Ir prašei, antele vėlyvoji, / Mano siela, dar kažko, bet aš / Nieko negaliu kol kas atnešt, / Tik lyg užkeikimą vis kartoju: / Zarasų rasa, tylus gyvenime, / Zarasų rasa, tylus gyvenime, / Zarasų rasa, tylus gyvenime / Prie vandens…“ (Strazdiškio elegijos, 1979). Man atrodė, kad esu jau toks visiems nusibodęs, kritikams pažįstamas, nusizulinęs, o čia staiga – elegiškas, ir jokios reakcijos. Lyg visiems reikėtų manęs to senojo. O dar tas keistas amžius – keturiasdešimtmetis: nuo jaunystės nutolai, o prie senatvės dar nepripratai. Nusprendžiau tylėti. Dar buvau nutaręs neberašyti po labai didelės netekties. Sakiau, nebekalbėsiu, nebesijuoksiu daugiau. Bet skausmas buvo toks didelis, reikėjo kaip nors nuo jo atsikabinti. Parašiau ciklą Poezijos pavasariui. Tai jau ne tiek literatūros, kiek psichologinės terapijos dalykas. Viename renginyje skaičiau tas eiles, mačiau – žmonės verkia, o aš – ne. Baisu, kai salė verkia, aš savo jau buvau atverkęs rašydamas. Nuo daugybės dalykų išvaduoja poezija, didžiausiame skausme ir liūdesyje kartais padeda maži stebuklai. Štai savo proanūkės tik kelias savaites nematau, susitinkame, o ji ir sak „Seneli, aš jau išmokau kalbėti“. Tokie stebuklai geriau už pačias išmintingiausias filosofijas…

 

        Poetas

 

        „Poetas nieko nemoko, / Jis tik pavaizduoja / mokytą vienuolį, / o tasai / retkarčiais / ima staiga ir prabyla / išminčiaus balsu, / kaip ir dera mokytam vienuoliui. / Tačiau dažniausiai / poetas su mokytu vienuoliu / sėdi prie Babilono upės / ir tyli“ (Vienuolynas, 1998).

 

 

        algimantas_baltakis_su_kurso_draugais

 

        Nemanau, kad poetai greitai bus priskirti prie išmirštančių gyvūnų. Niekas ir niekada jų nepakeis, kaip niekas nepakeitė knygos skaitymo. Istorija juda spirale, tiesiog reikia natūraliai viską priimti. Atsiradus televizijai, kalbėjo, kad išnyks radijas… Vieni nueina užmarštin, ateina kiti. Juk niekas nesako, kad reikia labai daug gerų poetų. Niekad taip ir nebuvo. Ateina daug su tam tikra karta, o kiek lieka? Vienetai. Kažkada visai buvo pamiršti modernieji poetai, o dabar, žiūrėk, susidomėta keturvėjininkais. Tokie kaip K. Donelaitis niekad nenueina. Nepatinka man skambūs žodžiai, seniau jau esu sakęs, kad rizikinga tikėtis būti populiariam po šimto metų. Į daugelį dalykų stengiuosi žiūrėti atlaidžiau. Žinoma, pamenu laikus, kai savo poezijos vakare pamatyti kelias tuščias kėdes – siaubas, koks įžeidimas… Gerbėjai turėtų miniomis stovėti… Visai kitas buvo laikas. Poezija jam teikė tam tikro žmogiškumo, todėl poetas buvo kartu ir psichologas, ir gydytojas, ir kunigas. Kiek naktų yra tekę ant vienos kojos prastypčioti koridoriuje su telefono rageliu prie ausies. Kiek merginų raudų išklausyta… Dėl vienos tai net teko ir valdiškais koridoriais pavaikščioti, dėl būsto, kur galėtų prisiglausti, pakovoti. Iš namų išvaryta, į bėdą pakliuvusi, manęs pagalbos prašė… Viena psichologė man net savo knygoje yra užrašiusi: „konkuruojančiai firmai“.

 

        Taip buvo, bet be jokio gailesčio ar liūdesio matau, kad šiandien taip nėra – eilės prie knygų nesidrieks. Be to, ir tiražai kiti… Ir aritmetika visai kitokia. Už naujausią savo knygą – ketverių metų darbą – gavau tūkstantį litų, o kai „Hiperbolė“ į savo albumą įdėjo tris mano dainas, gavau trigubai daugiau. Bet nereikia niekinamai žiūrėti į dainuojamąją poeziją. Gali būti aukšto lygio pramoginė ir labai žemo lygio vadinamoji rimtoji kūryba. Viskas priklauso nuo talento. Jei į tą „popsą“ žiūrėsi atsainiai, tai ir bus šlamštas. Turi dirbti rimti poetai. Dabar manoma, kad poetams nieko nereikia mokėti, išniekinamas amatas. Šimtai mano eilėraščių virto dainomis. Kitos, šiek tiek pakeistos, jau skamba kaip liaudies kūryba: „Tik vieną pušelę, ją vieną palik…“ Manau, kad jei jaunas žmogus neskaitys poezijos, tai bent jau iš dainos supras, kas tai yra. Labai blogai, kai viskas paliekama savitarnai. Kas čia per tekstas: „angelai lūpomis bėgioja“… Kartais apmaudu, kai tavo tekstą neatpažįstamai iškraipo. Taip atsitiko su Boružėle septyntaške, bet nesirengiu dėl to kariauti. „Hiperbolė“, dainuodama mano vadinamąjį „sklerotikų himną“ „Aš viską viską užmiršau…“ ir kitas dainas, elgėsi labai padoriai ir profesionaliai. Tegu dainuoja – lyg koks vos ne folklorinės kūrybos impulsas.

 

        Nemėgstu skirstymų: rimtas poetas, poetas, kurį dainuoja, vaikų poetas, miesto poetas. Esu toks, koks esu, rašau tokiems pat žmonėms, kad mane suprastų. Man brangiausios tos mano knygos, kuriose labai daug manęs. Ir sudėliotos jos planingai, vientisai. Tai Velnio tiltas, Strazdiškio elegijos ir Vienuolynas. Kiekviena susijusi su tam tikrais išgyvenimais, emocijomis. Velnio tilte norėjau rašyti tema, kuria tada kalbėti nebuvo galima, Strazdiškyje – atsisveikinimas su tėviške, o Vienuolynas – kaip apibendrinimas. Juk tik du žodžiai sakomi pasauliui: labas ir sudie. Pusę gyvenimo sakai „labas“, o kitą pusę – „sudie“…

 

 

        algimantas_baltakis_poetas

 

        Aš nesidžiaugiu knygelėmis vaikams. Ne todėl, kad nesu „vaikų“ poetas. Pirmąją jų parašyti paskatino dukra, bet suprantu, kad rašyti vaikui reikia ypatingo talento. Tokio kaip K. Kubilinsko, R. Skučaitės, M. Vainilaičio. Gal aš labai rimtai į tai nežiūrėjau? O kita vertus, maža anūkė deklamuoja mano Požemines upes. Tai ar čia vaikams, ar suaugusiesiems? Kas esu – miesto ar kaimo poetas? Viskas taip santykiška. J. Vaičiūnaitė – tikrai miesto, o J. Degutytė – miesto vaikas, bet jos poezija? Ir savęs niekaip prie nieko nepriskiriu. „Aš noriu būt eilėraščiuose toks, / Koks iš tiesų esu. / Neverta / Savęs apgaudinėti ir kitų. / Juk sprogs / Tas muilo burbulas. / Be reikalo bus vargta“ (Koturnos, 1964). Nesistengiu savęs apgaudinėti – kadaise bandžiau rašyti proza, bet supratau, kad ne man. Lieku ištikimas savo sužadėtinei poezijai.

 

        Dažnai cituojama laki frazė, kad geras poetas tas, kurio bent viena eilutė lieka istorijoje. Niekad negalvojau, kokią mano eilutę istorija galėtų išsaugoti. S. Geda kažkada yra nuraminęs: „Tu turi tokią eilutę“. Gal ta jau cituotoji „Zarasų rasa“?..

 

        Skaitytojas

 

        Ką čia daug pasakysi apie skaitytojus? Galiu tik pacituoti savo naujausio rinkinio užsklandą: „Tie šaunūs vaikinai, kurie, įkaušę ar net būdami blaivūs, kadaise deklamuodavo mano eiles, dabar skaito vien laikraščius arba slankioja reumato susuktomis kojomis po miestą, kuriame – jų akimis – nebėra nei poezijos, nei poetų… O tos merginos, kurios kadaise alpdavo nuo mano eilėraščių, ir dabar, nors ir pražilusios, nors ir paskendusios kasdienybės šurmulyje, vis dar retkarčiais atsiverčia mano poezijos knygelę ir atsidūsta… Dėl šito atodūsio mes, poetai, ir rašom eilėraščius…“

 

        P. S. Apmaudu, kad popieriaus lapas, nors ir koks būtų talpus, negali perteikti kalbėtojo gestų, mimikos, intonacijų kaitos. Gerb. A. Baltakis – toks žmogus, kurio reikia ne tik klausytis. Jį reikia matyti. Gal todėl ir šis tekstas gali pasirodyti kiek chaotiškas, nerišlus. Norėta į jį sudėti kuo daugiau – ir poeto minčių, ir deklamuojamų eilių.

 

        Žurnalas RUBINAITIS, 2003 m. Nr. 1 (25)