Lidija Šimkutė prasitarė dažnai pasiklystanti kelionėse. Galbūt taip ji nesąmoningai ieško tos kitos pusės, sesers ar lygiavertės sau asmenybės. „Bandome prisitaikyti prie mums primestų svetimų dogmų; nežinodami, kas yra mūsų tikrasis aš, mes sutrinkame ir turime nueiti ilgą kelią, norėdami jį surasti. Negaliu sakyti, kad pati jį iki galo atradau, bet manau, kad tai – mūsų visų paskirtis“, – prisipažįsta poetė.
Jūsų vaikystė paženklinta dramatiškų įvykių ir išgyvenimų: netekote dvynės sesers, o paskui su tėvais teko keliauti į tolimą Australiją...
Gimiau antroji – silpnoji dvynė. Ką tik gimusi nesuklykiau ir buvau murkdoma į šaltą vandenį tol, kol išgirdo mano cyptelėjimą. Mamytė pasakojo, kaip atėjo kaimo žiniuonė ir parodė į mane, sakydama, kad aš gyvensiu, o Liuselė, mano sesuo, kuri gimė stipri – mirs. Mamytė manė, kad žiniuonė apsiriko – man lemta mirti. Vis dėlto ta pranašystė išsipildė: per karą Liuselė, būdama dvejų metukų, susirgo plaučių uždegimu ir mirė. Iki šiol manyje yra likęs sesers netekties jausmas. Po daugelio metų, apsilankiusi Mosėdyje ir išvydusi šeimos kapo antkapį be iškalto jos vardo, susigraudinau ir parašiau jai skirtą eilėraštį. Atmintyje sublyksi nuotrupos, kartais tie prisiminimai painūs – vaikiška vaizduotė sumišusi su tėvelių pasakojimais: kaip mylimas senelis, šiltas ir ramus žmogus, vedžiodavo mus abi kartu su šuniuku Tigriuku po sodą. Tėvams nutarus bėgti iš Lietuvos (tėvas buvo apskrities seniūnas), senelis prašė: „Palikite tą vaiką, neturėsite kur jos palaidoti“. Tačiau kaip mama paliks savo vaiką... Mums atsidūrus Oldenburgo pabėgėlių stovykloje, mama stebėjosi: įvyko stebuklas, lyg Liuselė būtų įsikūnijusi manyje – tapau stipri. Eidavau pas vaikus, sergančius užkrečiamomis ligomis, ir nesirgau. Iki šiol esu stipri ir pagal savo amžių energinga.
Kodėl Jums kilo noras apsilankyti tuometinėje sovietinėje Lietuvoje?
Daugelis išeivių buvo nusiteikę prieš komunizmą ir okupaciją, nenorėjo priimti sovietinės Lietuvos. Viešėdama JAV atsitiktinai paskambinau Marijai Gimbutienei, tuo metu nežinodama, kad ji – žymi mokslininkė. Priėmė mane kaip tikrą seserį. Pas ją išgirdau Justino Marcinkevičiaus „Katedrą“, kuri įkvėpė atvažiuoti į Lietuvą. Tuo metu sutikau Joną Meką, jis skyrė daug laiko Niujorkui parodyti, susipažinau su Jurgiu Mačiūnu. Tokie žmones sustiprino ryžtą likti lietuve ir rašyti lietuviškai. Pirmą sykį į lietuvių kalbos kursus Vilniuje atvykau 1977 metais. Ši viešnagė mane įkvėpė. Jei būčiau atvykusi tik trumpam, vargu ar būčiau panorusi sugrįžti, nes pirmoji savaitė buvo nepakeliamai sunki. Galvojau, Dieve, kaip čia viskas apleista, žmonių nemandagumas parduotuvėse ir panašiai. Bet pabuvusi savaitę ir išmetusi iš galvos tuos paviršutiniškus įspūdžius, stebėjausi, kaip lietuviai, būdami labai priklausomi nuo Maskvos, tiek daug pasiekė įvairiose srityse. Prieš pat Sąjūdį, 1987 m., vėl atvažiavau, susitikau su tokiais žmonėmis, kaip kalėjusiu užsienio reikalų ministru Juozu Urbšiu. Stebėjausi, kad jis, išbuvęs vienutėje 15 metų, išsaugojo tokią kilnią laikyseną. Atsimenu, manęs kažkas paklausė: įsimylėjote Lietuvoje? Atsakiau „taip“ – visus vyrus per aštuoniasdešimt metų. Jie sužavėjo gausiu žinių bagažu, optimizmu.
Savo kalbose pabrėžiate, kad moterų savimonė daugeliu atvejų istorijoje būdavo neįvertinta...
Vienoje iš savo kelionių Airijoje ėjau pasižiūrėti pamėgtų Džiakometi skulptūrų, eksponuojamų senoje ligoninėje, paverstoje Meno centru. Prieš tai salėje išvydau šluotas-skulptūras, sukurtas iš įvairių medžiagų – medžio, šiaudelių. Dar neįsigilinusi į tos parodos turinį, pajutau stiprius jausmus, ėmė krėsti drebulys, prisėdau ir susimąsčiau, kas gi man yra. Susikaupiau, atsistojau ir ėmiau skaityti tekstus. Parodos autorė – skulptorė aprašė kiekvieną šluotą, skirtą kokiai nors sudegintai raganai. Ji praleido dešimtį metų, tyrinėdama įvairius šaltinius apie viduramžiais sudegintas moteris. Pasirodo, daugelis jų buvo labai gabios: kompozitorės, filosofės, poetės, dailininkės. Tikriausiai Bažnyčia, norėdama įtvirtinti patriarchalinę sistemą, apkaltino daugelį jų raganavimu. Neseniai viešint Lietuvoje nutiko keistas įvykis, susijęs su tos beveik prieš 15 metų matytos parodos prisiminimais. Užėjus į ezoterinį knygyną ir apžiūrinėjant knygas, prie manęs priėjo nepažįstamas vyriškis ir pasiūlė žvilgtelėti į mano delną. Ištiesiau ranką: delne jis išvydo keistas linijas, kurias, anot jo, gali turėti kažkuriame savo gyvenime kaip ragana sudeginta moteris.
Vis dėlto išliko gyvų talentingų moterų: viena tokių – vienuolė Hildegarda von Bingen, gyvenusi Reino rajone. Ji buvo kompozitorė, filosofė, dailininkė, žolininkė.
Kas jus paskatino kurti būtent poeziją, o ne, tarkim, prozą?
Vienoje knygoje – K. G. Jungo „Sapnai, atsiminimai ir atspindžiai“ kalbama, kaip svarbu išlaikyti paslaptį. Ten rašoma, kaip vienos genties indėnai kiekvieną dieną atlieka ritualinį šokį, skirtą saulei. Jie įsitikinę, kad jei jį atliks, saulė patekės, o jei neatliks, pasaulis pasibaigs. K. G. Jungas rašo, kokia svarbi yra paslaptis. Jei mes bandome tai suformuluoti, prarandame tos paslapties jėgą. Maniau, kad jei pradėsiu visiems sakyti, kodėl rašau, prarasiu kūrybinius impulsus. Kūryba man siejasi su tam tikra paslaptimi, magija ir visais nesuvokiamais reiškiniais. Daro įtaką ir muzika, vienu metu domėjausi romantizmo muzika, paskui – klasicizmo epochos kūriniais, dar vėliu – avangardo. Ir vėl grįžau prie labai archajinės liaudies muzikos. Giliausiai paveikia autentiška archainė kitų kraštų muzika.
Jūsų poezijoje mažai žodžių ir daug tylos. Labiau siekiate atskleisti visuotinius išgyvenimus, o ne konkrečius, asmeninius patyrimus?
Noriu tuo tikėti. Kiti teigia, kad mano poezija labai asmeniška, tačiau toli gražu taip nėra. Asmeniniai išgyvenimai kartais įsivelia į kūrybą. Nemėgstu rašyti esė apie kūrybą, man atrodo, svarbiau kurti pačią poeziją. Nežinome, iš kur ta kūryba ateina, ji gali kilti iš įvairių šaltinių. Juk visi turime šešėlį, kuris yra mūsų tamsioji pusė. Mumyse daug agresyvumo, kai kurie naudojasi ta tamsiąja puse ir išgyvenimais savo kūryboje, jiems gal to reikia, bet nemanau, kad vien tai yra kūrybos esencija.
Kitas veiksnys poezijoje yra atmintis. Savyje talpiname kolektyvinę, ne tik savo asmeninę pasąmonę, iš kurios kyla išgyvenimai. Anot K. G. Jungo, pasaulinėje mitologijoje randame tuos pačius simbolius, nors skirtingi kraštai vienas su kitu nebendravo. Egzistuoja kažkoks bendras šaltinis, iš kurio visi sėmėsi, nežinodami vieni apie kitus. Manau, tas šaltinis glūdi mumyse. Turime pereiti tam tikrą laiko kelionę, ji mums suteikia įžvalgos.
Iš pradžių rašėte sau, paskui – lietuviams, o dabar – visam pasauliui. Išėjote iš uždaros vienos kalbinės erdvės.
Mano poezija išversta į devynias ar dešimt kalbų. Kažkas sužinojo, kad rašau lietuviškai, ir pakvietė skaityti paskaitą daugiakultūrinėje poezijos konferencijoje. Reikėjo išversti savo eilėraščius į anglų kalbą, buvo įdomi užduotis palyginti įvaizdžius. Pagalvojau: gyvenu šiame krašte – vertėtų rašyti ir angliškai. Jei eilėraštis iš manęs „išplaukia“ anglų kalba – nestabdau. Kartais pirmiau ateina anglų, o kartais – lietuvių kalba. Jei anglų – bandau išversti į lietuvių kalbą, jei lietuvių – į anglų. Nesivaržau. Inkantancijos, kurios yra lyg užbūrimai, beveik visos sukurtos angliškai. Nors jų įvaizdžiai – lietuviški motyvai, o pagrindas – besikartojanti žalčio simbolika.
Kaip vertinate poezijos kritiką? Ar Jums įdomu, ką apie Jūsų kūrybą mano kiti?
Kūryboje yra visokių sluoksnių. Kritikai įžvelgia tokius dalykus, kurių pats kūrėjas kartais nepastebi. Kūrinys tampa visų nuosavybe, kiekvienas gali iš jo pasisemti ir praturtėti arba ne. Bet J. P. Sartre'as savo knygoje „Būtis ir niekas“ kalba apie santykio su kitu tragiškumą. Žodžiais galima perduoti tik labai mažą dalį glūdinčios patirties ir atminties, nes mūsų atmintis skiriasi. Žodžiai yra žodžiai. Jei papasakosime nuotykį ir paprašysime penkis asmenis, kad jie jį atpasakotų, atpasakojimai skirsis. Kiekvienas supranta kitaip. Tai galima pavadinti tragika. Mes niekada negalime viskuo pasidalyti su kitu absoliučiai adekvačiai. Kažkas vis tiek lieka nepasakyta, nesuprasta.
Manote, kad patį požiūrį į kūrybą lemia subjektyvumas?
Jei kito žmogaus patirtis ir suvokimas yra labai siauri, tai jis suvoks tik labai paviršutinišką sluoksnį to, ką rašai ar sakai. Be galo sunku įvertinti tuos dalykus, nes objektyvūs mąstymo kriterijai kažin ar apskritai egzistuoja. Subjektyvumas neišvengiamas, juk, tarkim, vieną žmogų mėgstame ir jaučiame jam simpatiją, o kitam ne, ir nežinia kodėl. Panašiai ir kūryboje. Vertinimo dalykai labai labilūs, kintantys.
Tai kas Jums yra poezija, kūryba?
Kažkas glūdi mumyse amžino. Galime užduoti šimtą klausimų ir jiems logiškų atsakymų nerasime. Man atrodo, kūryba yra vienintelis būdas, leidžiantis prisiliesti prie paslapties. Sukurdami gerą eilėraštį ar meno kūrinį, lyg ir prisiliečiame prie jos, bet iki galo neatskleidžiame. Tai ir yra gyvenimo nuostaba ir magija.
Nemunas, 2006 01 05