simkute_lidijaLidija Šimkutė – Australijoje gyvenanti poetė. Ji rašo lietuvių ir anglų kalbomis, jos kūryba publikuojama žurnaluose ir antologijose Australijoje, Lietuvoje ir kitose Europos šalyse, išversta į trylika kalbų ir ji pati yra išvertusi australų bei kitų tautų poezijos ir prozos į lietuvių kalbą. 2002 m. jos poezija buvo panaudota modernaus šokio renginiuose Australijoje ir Europoje. 2005 m. kai kuriuose Lietuvos teatruose atliktas poetinis spektaklis su autorės skaitymu iš rinkinio „Tylos erdvės“, su japoniška fleita, perkusija ir moderniu šokiu, Poetės eilėraštis „Mano Tėvas“ buvo išrinktas vienu geriausių šio tūkstantmečio eilėraščių 2004 m. Australijos poezijos festivalyje. Šiais metais Lietuvoje išleista dvikalbė L. Šimkutės poezijos knyga „Mintys ir uola“.

 

Visų pirma norėčiau paklausti, iš kur Jūsų tokia graži ir taisyklinga lietuvių kalba Jūsų tekstuose, ir Jūsų kalbėjime?

 

Gimiau Žemaitijoje, dabartiniame Skuodo rajone, Krakių kaime. Tėvai, kaip ir daugelis kitų, 1944 metais karo vejami bėgo iš Lietuvos. Mano vaikystė praėjo pabėgėlių stovyklose Vokietijoje, Oldenburge. Pradžioje, kalbėjau žemaitiškai ir, anot tėvelių pasakojimų, pykdavau, kad kiti vaikai manęs nesupranta, negalėdavau su jais susikalbėti. Pirmieji mano mokytojai buvo tėvai – jie įskiepijo meilę ir pagarbą lietuviškam žodžiui. 1949 m. atvykome į Australiją. Čia jaučiausi vieniša, nemokėjau anglų kalbos, taigi daug laiko praleisdavau tik savo vaizduotės pasaulyje. Gal todėl ir pradėjau rašyti eilėraščius. Vėliau teko gyventi Gelonge, mieste netoli Melburno, Viktorijos valstijoje, kur būrėsi lietuvių bendruomenė. Ten teko keletą metų šeštadieniais lankyti lietuvių mokyklą. Prisimenu mokytojus p. Slavickienę ir kitus, kurie atsidavę kurstė meilę lietuvių kalbai. Su tėvais, žinoma, kalbėjau lietuviškai, nors jie gana stipriai žemaičiuodavo. Skaičiau knygų lietuvių kalba, dalyvavau vietinėje lietuvių veikloje: šokau tautinius šokius, deklamuodavau kitų poetų eilėraščius ir t.t. 

 

Vėliau, kai rimtai nusprendžiau rašyti lietuviškai, neakivaizdžiai studijavau Čikagos Lietuvių kalbos institute gilinau lietuvių kalbos, literatūros, istorijos ir tautosakos žinias. 1977 m. ir 1987 m. buvau atvykusi į Vilniaus universiteto rengiamus kursus užsienio lietuviams. Tai buvo puiki proga pabūti Lietuvoje ilgiau ir susipažinti su giminėmis, vietiniais rašytojais, poetais, dailininkais, kompozitoriais…. Deja, gramatinių klaidų ir dabar neišvengiu, tad tenka kartais prašyti pagalbos.

 

Kas Jus paskatino rašyti poeziją?

 

Matyt, tai buvo vidinė būtinybė. Kaip minėjau, tėvai įskiepijo meilę lietuviškam žodžiui, o tėvelis – poezijai. Lietuvos paslaptingumas ir tėvų bei lietuvių bendruomenės išlaikyta kultūra, pasakojimai man buvo stiprus mitinės referencijos impulsas. Pradžioje, kai gyvenome Peechelba East, Viktorijos valstijoje, kur tėvelis buvo paskirtas pagal darbo sutartį lentpjūvėje, buvau prisiklausiusi tėvelio pasakų, tad klaidžiodama vienatvėje rašydavau eilėraščius prie Ovens upės, įsivaizduodavau esanti vaidilutė tolimoje Australijos upės pakrantėje, tarp eukaliptų ir keistų australiškų krūmokšlių. Parašytus eilėraščius degindavau  tarsi aukas dievams. Tuo metu nenumačiau, kad kada nors būsiu publikuota.

 

Vėliau gyvenimas man buvo dosnus: teko nemažai pakeliauti, sutikti įdomių žmonių, tarp jų ir rašytojų, poetų, kurie inspiravo gilinti lietuvių kalbos žinias, plėsti akiratį. Pirmieji skatintojai tiesiogine ar netiesiogine prasme buvo Australijoje gyvenantys broliai rašytojai Vytautas ir Jurgis Janavičiai, taip pat poetai Henrikas Nagys ir Jonas Mekas bei Marija Gimbutienė, kuriuos sutikau JAV 1972 m. Esu ypač dėkinga savitai mąstančiam Vytautui Janavičiui, su kuriuo ilgai susirašinėjau. Jis ne tik skatino mane tobulinti poeziją, bet ir plėsti akiratį pasaulinės literatūros, filosofijos, muzikos ir apskritai kultūrinėje arenoje. Vėliau teko sutikti Alfonsą Nyką0-Niliūną, su kuriuo susirašinėjau ir daug vėliau. 1991 m. per Poezijos pavasarį Lietuvoje susipažinau su austrų poetu Christianu Loidlu, puikiai kalbančiu anglų kalba. Jis pamėgo mano poeziją, kurią buvau išvertusi į anglų kalbą. Netrukus jis išvertė  tuos atrinktus eilėraščius iš pirmųjų knygų – į vokiečių kalbą ir pateikė juos savo knygų leidyklai „Edition selene“. Laimė, knyga patiko leidyklos  savininkui. Šiam rinkiniui „Weisse Schatten /White Shadows” jis net parašė išsamų, įžvalgų įvadą. Ilga ir plati mūsų korespondencija, pasidalinimas literatūros, Rytų filosofijos ir kitomis žiniomis bei įspūdžiais mane skatino rašyti, šiek tiek keisti rašymo stilių, toliau plėsti pasaulėvaizdį.

 

O kas paskatino publikuoti? Ar buvo kokių žmonių, kurie darė įtakos Jūsų sprendimui publikuotis?

 

Pirmą sykį viešai skaičiau savo poeziją Amerikoje per Pasaulio jaunimo antrojo kongreso suruoštą talentų vakarą. Po skaitymo prie manęs priėjo Gintautas Vėžys (tuometinis Algimanto Mackaus Knygų leidyklos fondo vadovas) ir poetas Henrikas Nagys. Jie paklausė, kodėl aš savo poezijos nepublikuoju. Australijoje mane skatino publikuoti, kaip minėjau, Jurgis ir ypač Vytautas Janavičius. Teko susipažinti su JAV literatūriniais leidiniais „Metmenys“ ir „Aidai“. Juose ir buvo publikuoti mano pirmieji eilėraščiai. Pirmoji publikacija buvo „Metmenyse“ 1977 m.. Poezijos rinkinys „Antrasis ilgesys“ pasirodė 1978 metais, o 1982-aisiais išėjo „Prisiminimų inkarai“. Jas išleido Algimanto Mackaus fondo leidykla.

 

Ar rašymas Jums buvo vidinio poreikio rezultatas, o ne didelis noras, kaip daugelio pradedančiųjų rašyti, tapti poetu?

 

Iš pradžių man nebuvo aktualu publikuoti. Mano sudeginti pirmieji eilėraščiai buvo daugiausia patriotiniai, o vėliau, kai keitėsi tematika, nesuvokiau, ar mano poezija, kuri akivaizdžiai skyrėsi nuo daugelio kitų rašančių išeivijoje, yra tinkama publikuoti. Gana daug pirmųjų eilėraščių neišlaikiau, bet rašiau, ir tiek. Be abejo, mano smalsumas, ilgesys kažko, nelengvai nusakomo, noras suvokti mūsų paskirtį šiame pasaulyje, į kurį ne savo noru ir valia patekome, veržėsi surasti išraiškos būdą aprėpti šią gyvenimo paslaptį. Taigi poezija, atrodo, manyje buvo įsišaknijusi ir neišvengiamai plėtėsi. Dažnai įsivaizduoju save medžiu ar paukščiu – šie simboliai ar įvaizdžiai dažni mano kūryboje.

 

Kūryba dažnai kurstoma vienatvėje. Juk daugelis menininkų telkiasi savyje arba juos sužavi ir kelia kokia nors idėja, pasaulėžiūra, kuriai bando surasti išraišką. Man padeda išreikšti poezija. Pirmieji kūrybos prasiveržimai kurstėsi vaikystėje iš vienišumo, klaidžiojant Australijos žemyne, kai vaizduotės pasaulis telkėsi apie mitinį kraštą – gimtinę, kurios pati neprisiminiau. Buvau jautri ir nelengvai sekėsi susidraugauti su bendraamžiais vaikais. Suvokiau, kad vietiniai skiriasi nuo naujai atvykusiųjų. Visiems buvo nelengva pritapti prie siaurai mąstančių ir naivių australų, kurie nepažino ir nesuprato mūsų padėties. Jie tik žinojo britų ir savo istoriją, nežinojo, kas tie pabėgėliai, kas tai per karas, privertęs palikti savo namus, artimuosius… Nebent labai paviršutiniškai. Jie vertino, pavyzdžiui, sporto pasiekimus, taigi, norėdama pritapti prie bendraamžių, stengiausi ugdyti fizines galias. Tapau gera sportininkė, bet savo sieloje kursčiau ilgesį dvasinio polėkio.

 

Lidija, kaip nutiko, kad Jūs esat tikriausiai vienintelė lietuvių poetė, kuriai knygos įvertinimą parašė Nobelio premijos laureatas J. M. Coetzee? Jis rašo: „Rinkinio ,,Mintis ir uola“ eilėraščiai yra nepaprasto skaidrumo, jie parašyti tarsi pasaulio atsivėrimo būsenoje, kai poetinė įžvalga kyla staiga kaip skriejantis paukštis“. Regis, nedaug kas tai pastebėjo… juk tai vienintelis atvejis lietuvių literatūros padangėje. Bent kol kas.

 

Esu gyvenimui dėkinga, kad teko susipažinti su J.M. Coetzee iš pietų Afrikos, kuris nuo 2002 metų pasirinko gyventi Adelaidėjė. Berods užpraeitais metais priėmė Australijos pilietybę. Jis prasitarė, kad jį imponavo mano poezija, kai padovanojau jam savo priešpaskutinį dvikalbį eilėraščių rinkinį ,,Vėjo žvilgesys/ Wind Sheen“ (2003). Vėliau jis parašė įvadą šiais metais išėjusiai mano knygai ,,Mintis ir uola / Thought and Rock“. Suprantama, man didelė dovana sulaukti tokio puikaus įvertinimo iš pasaulinio garso literatūros autoriteto. Jis ne tik Nobelio premijos laureatas, bet net du sykius apdovanotas prestižiniu „Booker prizu“ už romanus ,,Nešlovė“ ir ,,Maiklo K. Gyvenimas ir laikai“. J. M. Coetzee pasižymi uždaru būdu, mažakalbiškumu, bei plačia erudicija, humaniškumu ir ryškiu intelektu. Jis kovoja už gyvūnų globą (šis rūpestis įtrauktas į jo Nobelio premijos kalbą ir kitus rašinius). Be kita ko, jis nerūko, negeria alkoholio, kavos, arbatos, yra vegetaras… Daug vaikšto ir važinėja dviračiu.

 

Daugelis poetų semiasi, įspūdžių, įvaizdžių iš savo vaikystes, jaunystės. Kiek Jūsų poezijoje yra tų atspindžių?

 

Man visada sunku kalbėti apie savo kūrybą. Juk kiekvienas žiūri į kūrybą kitaip ir turi teisę savaip interpretuoti kūrinį ar įžvelgti pagal savo išsilavinimą, jautrumą, skonį. Mane domina mūsų pati pradžia, kuri formuojasi archetipiniais simboliais, įvaizdžiais ir metaforomis, dažnai gimstančiomis spontaniškai, tarsi iš pasąmonės. Neišvengiamai veikia ir mus paliečiantys išgyvenimai, vaizdai, įvykiai ir reagavimas į tam tikrus žmones ar situacijas, kurios inspiruoja, skverbiasi į mūsų sąmonę ir randa savo išraiškos būdą. Mane domina daugiaprasmė ir tuo pačiu savaip švytinti paprastumu kūryba, žavi loginėje plotmėje neaprėpiami žmonių santykiai, mūsų paslaptinga, laikina būsena šioje žemėje, tylos galia ir nuolat kintantys, nenuspėjami įvykiai, kurie mus paslaptingai veikia ir pakelia į kūrybinę, tarsi šamanistinę plotmę, nenusakomą paprastais žodžiais. Tik poetine kalba arba kita meno išraiška įmanoma perteikti tą apvaizdos dovaną.

 

Ar Jūsų poezijoje prerogatyva daugiau teikiama širdžiai ar protui?

 

Manau, kas ją skaito, gali susidaryti savo nuomonę. Juk neišvengiamai veikia ir viena, ir kita.

 

Recenzijose dažnai yra pabrėžiamas tylos motyvas Jūsų eilėraščiuose. Man susidarė įspūdis, kad labiau – ramybė?

 

Nežinau. Tegul sprendžia skaitytojai. Tyla mane labiau veikia, intriguoja. Tyloje dažnai pasakoma daugiau negu kalbant, bandant ką nors išaiškinti.

 

Bet Jūsų tyla yra tarsi ramybės tyla. Ramūs pamąstymai, be kažkokių drastiškų teiginių. Nesujaukta ramybė.

 

Gal tai ir amžiaus požymis. Jaunystėje, be abejo, buvo daugiau aistros. Dabar gyvenimą priimu ramiau – tarsi būčiau upė. Jei užpuola nesėkmės, nusivylimai, žinoma, jaudinuos, bet esu linkusi priimti įvairius įvykius kaip neišvengiamybę. Žinau, kad niekas nestovi vietoje. Ir mes privalome būti kaip upė – tekėt toliau, nes viskas kinta. Taip kinta ir mūsų pojūčiai, padėtis, ir mūsų  požiūris į padėtį, kuri gal tuo metu mus ir skaudžiai žeidžia, bet su laiku praeina ir įgauna kitą atspalvį.

 

Tai žmogus negali keisti upės krypties, irtis prieš srovę?

 

Manau, kad taip. Žmogus turi laisvą valią tam tikriems kasdieniniams apsisprendimams, bet yra kažkas aukščiau, kas mus priveda prie tam tikrų svarbių gyvenimo įvykių, kurie nepriklauso nuo mūsų pasirinkimo. Jie tarsi nulemti, paskirti kažko aukščiau, o gal ir slypi mūsų prigimtyje. Galime tai pavadinti likimu ar atsitiktinumu. Juk kinų filosofijoje tai gerai apibrėžiama I Ching – Permainų knygoje. Tai, ką Vakarų galvosena nusako kaip sutapimą, C.G. Jungas pavadino sinchronizacija, I Ching siejasi su būrimo technika ar pasąmonės tyrinėjimu kuris yra kiniečių mąstysenos pagrindinis akstinas.. Atrodo, yra kažkas galingesnio už mus. Gal tai Dievas…

 

Tai juntama Jūsų poezijoje. Atkreipiau dėmesį, kad Jūsų eilėraščiuose nėra minimas Dievas. Man atrodo, kad toje eilėraščių tyloje, ramybėje Jis ten slypi… 

 

Na, taip… nors pirmajame rinkinyje, eilėraštyje „Mater Dolorosa“, prasitariu: „Žegnojuosi nesančio / Dievo vardu“. Šis eilėraštis išreiškia to laiko neviltį. Atsimenu, kaip mano mama reagavo perskaičiusi šiuos žodžius. Ji apstulbo priimdama viską pažodžiui ir mane gerokai apibarė – kaip aš galinti šitaip rašyti. Juk jie mane augino katalikiškoje, pamaldžioje aplinkoje, o aš drįstu parašyti, kad  Dievo nėra. Aišku, tėvelis ir aš bandėme ją paguosti ir patikinti, kad tai tik desperacijos mostas, kai žmogus pasijunti nesuprastas, apleistas... Bet iš esmės, manau, ištarę tam tikrus esminius žodžius, tarsi prarandame tą paslapties jėgą, kuri suteikia paguodos ir stiprybės.  Apie tai skaičiau C.G. Jungo  knygoje „Memory, Dreams and Reflections“. Jis ten aprašo Pueblų indėnų paslapties jėgą, kuri suteikė galios išlaikyti jų kultūrą ir išsaugoti mažą tautą. Jie įsitikinę, kad nuo jų ritualinių šokių saulės patekėjimui priklauso pasaulio tęstinumas. Šis jų tikėjimas padarė didelį įspūdį. Esu tai paminėjusi kituose interviu ir aprašiusi viename pranešime apie lietuvybės ir ypač kalbos išlaikymą išeivijoje. Šis straipsnis buvo publikuotas Australijos lietuvių savaitraštyje „Mūsų pastogė“ („Bendruomenė ir tauta“, 1976 m.), taip pat JAV „Aiduose“ („Lietuvių emigracinis bendruomenės likimas ir mes“, Nr 9, 1977 m.), kur, deja, buvo kai kas pakeista redaktoriaus, norint suteikti katalikišką atspalvį.

 

Ar visada Jūsų pasakytas ar parašytas žodis išvysta dienos šviesą ir būna suprastas ta prasme, kuria Jūs jį tariate?

 

Kaip matote, ne visuomet. Redaktoriai neturėtų keisti teksto neatsiklausę autoriaus. Kiek esu patyrusi Australijos gerose leidyklose ar žurnaluose redaktoriai atsiklausia autoriaus, o ne savo nuožiūra keičia be autoriaus sutikimo.

 

Turėtų taip būti ir Lietuvoje…

 

Turėtų, bet, deja, ne visada taip būna...

 

Grįžkime prie Jūsų kūrybos. Kai Jūs sudarinėjate savo poezijos rinkinius, ar daug eilėraščių lieka stalčiuose?

 

Be abejo, šiek tiek lieka. Nors daugelis mano eilėraščių yra trumpi, bet  nesakyčiau, kad jie visada trumpai rašomi. Kartais tenka tarsi skulptorei lipdyti, atskelti, šlifuoti… norint išgauti tą kristalinę esmę. Manau, kad daug reiškė mano pagarba ir domėjimasis rytų menais ir kultūra bei rytų filosofija. Mane stebina ir žavi, kaip japonų mene ir literatūroje įstengiama tiek daug pasakyti minimaliomis priemonėmis.

 

Ką esate pasisėmusi iš Vakarų kultūros?

 

Man vienu metu labai patiko Williamas Blake, Eugenio Montale, Konstantinas Kavafis, T.S. Elliottas, W. B Yeatsas,  Samuelis Beckettas, Jasunari Kawabata ir kiti. Muzika – pagal ūpą… klausausi grigališkųjų choralų, mėgstu Hidegardą von Bingeną, Vivaldi, J.S. Bachą, Mozarta, Schubertą,  Beethoveną, lietuvių ir kitų tautų archainę ir pasaulinę (World music) muziką. Domiuosi ir moderniais kompozitoriais: Giacinti Scelsi, Giya Kancheli, Mortonu Feldmannu. Johnu Taveneriu, Arvo Partu, Gavinu Bryarus, Johnu Cage…  Mėgstu ir šiuolaikinius lietuvių kompozitorius: Onutę Narbutaitę, Bronių Kutavičių, Osvaldą Balakauską ir nemažai kitų. Dailėje man labai patikdavo Pierro de la Francesca, Modigliani, Chagallas, El Greco, impresionistai… Bet greta man patinka ir abstraktusis menas. Prisipažinsiu – mažiau nusimanau apie džiazą, nors klausausi ir vertinu Milesą Davisą, Charlie Parkerį, Keithą Jarrettą ir kitus.

 

Muzika, improvizacija… Ar daug jūsų gyvenime improvizacijos?

 

Džiaugiuosi, kad keli kompozitoriai buvo inspiruoti mano poezijos ir yra sukūrę keletą kompozicijų. Vytautas Juozapaitis panaudojo mano tris eilėraščius iš „Tylos erdvių“ – muziką atliko sopranas ir Vilniaus styginis kvartetas.  Jaunesnis kompozitorius Vytautas Germanavičius sukūrė solo kompozicijas balsui pagal penkis eilėraščius iš to paties rinkinio. Džiaugiuosi, kad teko išgirsti solistę Sigitą Trimakaitę, dainuojant šiuos kūrinius Universiteto šv. Jonų bažnyčioje praėjusiais metais. O Australijoje jauna kompozitorė Margery Smith sukūrė kompoziciją fortepijonui, fleitai ir balsui iš  rinkinio „Vėjo žvilgesys“. Premjera buvo Sidnėjaus konservatorijoje gegužės mėnesį, deja, man jau išskridus į Lietuvą. Pažadėjo atsiųsti diską – nekantriai laukiu.

 

Žinau, kad esate dalyvavusi ir modernaus šokio projektuose.

 

Labai mėgstu šokį. Jaunystėje pati norėjau būti šokėja. Galbūt ta muzikos, poezijos, šokio sintezė ir mano poezijoje yra daugiasluoksnė ir leidžiasi šokio interpretacijai. Pirmasis tokio žanro skaitymas įvyko 2002 metais WWW (Water, Water, Water – vanduo…), Weerewa festivalyje. Weerewa / Jurgio (George) ežeras yra vienas iš seniausių ežerų pasaulyje ir didžiausias gėlo vandens plotas Australijoje. Weereewa yra aborigenų šventovė. Šis ežeras yra žinomas savo mitais, paslaptingumu ir magija. Ten teko skaityti savo poeziją išdžiūvusiame nuo sausros upės dugne, netoli Australijos sostinės. Šioje šokių instaliacijoje efektingai buvo panaudoti įvairaus dydžio veidrodžiai, moliniai puodai, kaukės, mėnulio varpeliai, gongai, žemės būgnas bei kiti egzotiški muzikos instrumentai. WWW yra priešistorinis eurazijietškas vandens simbolis. Pagrindinė projekto idėja: peizažas yra mūsų visų veidrodis, o mes esame peizažo veidrodžiai. Iškelta svarba įvertinti vandenį mūsų gyvenime (apie tai daugiau galite rasti mano svetainėje: www.ace.net.au/lidija ). Akstinas šiam skaitymui buvo, kai jauna lietuvių kilmės šokėja Sally Wicks viešėdama Lietuvoje užtiko mano dvikalbį poezijos rinkinį „Tylos erdvės / Spaces of Silence“. Perskaičiusi rinkinį, ji tuoj įsivaizdavo galimybes šokiui. Grįžusi į Australiją, knygą parodė žinomai modernaus šokio pradininkei Elizabeth Dalman, kuri įtraukė mano eilėraščius į  WWW choreografiją. Ji pakvietė mane dalyvauti šioje šokio instaliacijoje. Tarp kitų šokėjų šoko ir Sally Wicks (ji tuo metu priklausė žinomai Sydnėjaus modernaus šokio kompanijai). Publika sėdėjo centre, o atlikėjai  tarsi magiško rato krantuose atliko šokio ir poezijos ritualus po atviru dangumi septyniuose šokių cikluose: žemė, saulė, atspindžiai, vanduo, saulė ir vanduo, apeiginė kelionė, peizažas. 

 

2005 m. Vilniuje režisierius Gediminas Sederavičius sukūrė įdomų renginį pagal mano poeziją iš „Tylos erdvių“ rinkinio, kuris buvo pristatytas publikai tinkamoj erdvėj – Dailės akademijos Gotikinėje salėje. Pats režisierius įspūdingai grojo japoniška fleita bei armonika, Vytautas Varanka – perkusija, o šokėja Goda Laurinavičiūtė puikiai  improvizavo mano eilių motyvais. Tylos ir subtiliai atliekamos muzikos fone aš pati skaičiau savo poeziją. Slava Karmelita, kuris yra apipavidalinęs mano poezijos knygas, prisidėjo prie tinkamos scenografijos. Vėliau teko pakartoti renginį Kauno Mažajame teatre ir net Klaipėdoje. Gaila, kad  neįstengėme gauti tolesnės finansinės paramos tęsti šį projektą.

 

Ar ir Jūsų gyvenime improvizacija galioja? Ar yra kažkokie nusistovėję, nepajudinami dėsniai, taisyklės?

 

Nemanau, kad esu nusistovėjusi. Juk gyvenimas nuolat naujai atsiskleidžia, ir poezija turi būti atvira įvykių eigai, kad nuolat pajustume prieš mus atsiskleidžiantį realybės slėpinį, kuris praturtina mūsų kasdienybę ir teikia gyvenimo pilnatvės. O simboliai  yra  kelrodžiai, gairės…

 

Jūs kasmet grįžtat į Lietuvą. Ar nepastebėjot, kad to atvirumo, atvirų širdžių vis mažiau? Kodėl?

 

Taip.  Ir nesakyčiau, kad tai tik Lietuvoj. Man regis, visas pasaulis eina ta kryptimi. Nuoširdžios draugystės mažėja. Žmonės daugiau sueina dėl profesinių interesų arba dėl karjeros. O tokio nuoširdaus vienas kito priėmimo, man rodos, visame pasauly mažiau. Be abejo, tai diktuoja vis greitėjantis gyvenimo tempas.

 

O Jūs pati ko laukiate iš skaitytojo, ko tikitės iš jo?

 

Tik skaitymo ir vėl skaitymo.  Poezija juk yra mūsų sielos kalba.  Ją skaitydami įgyjame daug gyvenimo supratimo bei įžvalgos, nes poezija išreiškia abi žmogaus dvasines puses – šviesiąją ir tamsiąją. Skaityti reikia atvira širdimi, nes poezija, kaip ir muzika,  susijusi su žmogaus dvasios laisve, be kurios gyvenimas nustoja švytėti. Poezija turi jėgos pakeisti žmonių galvoseną, pasaulio suvokimą, suteikti dvasinio tobulėjimo, stiprybės… Juk poetas nežino, dažnai niekad nesužinos, kodėl ir kam jis rašo.

 

Lidija, jei Jūsų paprašytų paaiškinti, kas yra poetas – ką pasakytumėte, ką parašytumėte?

 

Poetas yra žmogus, kuris rašo vaizduotės ir sielos kalba. Tikroji poezija, man atrodo, turi ateiti iš mūsų gelmės, kuri loginėj plotmėj nėra lengvai suvokiama ir sunku nusakyti jos efektą mūsų sąmonėje. Ji kyla iš intensyvios būsenos, kurią poetas išreiškia žodžiais. Poeto tikslas – surasti tokią išraišką, kuri gilesnė ir aukštesnė už žodžius. Manau, poezija pasirenka poetą, o ne poetas poeziją.

 

Bernardinai, 2008-07-21