Vytautas Kubilius. Birutė Pūkelevičiūtė – aktorė ir rašytoja. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004.

       Skaitydamas paskutinę Vytauto Kubiliaus monografiją "Birutė Pūkelevičiūtė – aktorė ir rašytoja" , norom nenorom bandai perprasti du žmones, du likimus: rašytojos ir paties monografijos autoriaus. Tai kas, kad knyga neturėjo būti paskutinė, kad taip ji nebuvo sumanyta. V.Kubiliaus intelekto, kūrybingumo, gyvybinių jėgų ir darbštumo būtų užtekę dar ne vienai monografijai, jei jo gyvenimas nebūtų "užgesintas vienu kvailo atsitiktinumo kirčiu". Būtent tokiais žodžiais monografijos autorius kalba apie vieno B.Pūkelevičiūtės romano veikėjo žūtį per autokatastrofą. Autokatastrofa, staigi mirtis paminėta dar poroje vietų. Žinoma, tai nulemta rašytojos kūrybos siužetų, tai jos žodžiai, cituojami V.Kubiliaus knygoje: "Gal iš tikro: mirti bus paprasčiau, negu mes galvojam. / Gyventi –    nebuvo paprasčiau", o suvoki juos tarsi monografijos autoriaus likimo pranašystę.

       Šiaip ar taip, ilgoje lentynoje V.Kubiliaus monografijų, skirtų ne literatūros reiškiniui ar problemai aptarti, bet vieno rašytojo (J.Janonio, S.Nėries, K.Borutos, I.Simonaitytės, J.Aisčio ir kt.) gyvenimo ir kūrybos analizei, B.Pūkelevičiūtė anaiptol nėra atsitiktinė figūra. V.Kubilius mėgo maištininkus, sukylančius prieš viešpataujančią tvarką, valdžią, likimą, patį Viešpatį Dievą; jam visada ir kuo toliau, tuo svarbesnis darėsi kūrėjo ryšys su nacionaline kultūra, su savo valstybės istorija. Todėl jį žavėjo ir aistringa B.Pūkelevičiūtės meilė teatrui, ir provokuojantis, piktinantis konservatyvių pažiūrų išeiviją jos jaunystės eilių erotizmas, o kartais ir pats gyvenimo būdas, ir ištikimybė laisvai Lietuvai, tai, kad ji nesileido į jokius kompromisus su sovietine Lietuvos valdžia. Kaip sakoma pačioje monografijos pabaigoje, B.Pūkelevičiūtė jautėsi "įsipareigojusi savo tautai ir kultūrai". Tai, be abejo, vienas esmingiausių rašytoją ir literatūrologą siejusių bruožų.

       Monografijas apie atskirus asmenis paprastai įrėmina biografijos chronologija, jai paklūsta ir V.Kubilius, nors į knygos pradžią kaip jauką skaitytojui jis iškelia kokią nors esminę temą: Simonaitytės atveju tai ryšys su Klaipėdos kraštu, Aisčio –    pirmasis eilėraštis, "pranašiškai ženklinęs didelio poeto kelią". Knygoje apie Pūkelevičiūtę –    tai didžiulė meilė teatrui, padėjusi įveikti tėvų priešiškumą šiai dukters aistrai, nesėkmes, nepalankias aktorės pašaukimui sąlygas emigracijoje, kur lietuvių teatras buvo pusiau mėgėjiškas, pusiau profesionalus, o tai neišvengiamai ribojo teatro žmogaus galimybes. Net knygos pavadinime žodis "aktorė" –    pirmas, "rašytoja" –    po jo. Pirmasis skyrius –    "Esu aktorė", pirmoji jo frazė –    citata iš B.Pūkelevičiūtės romano: "Teatras yra liga. O, baisi, nepagydoma liga". B.Pūkelevičiūtė išbandė pačias įvairiausias teatrinės veiklos sferas: vaidino teatre, įrašinėjo teatrines plokšteles, režisavo, kūrė meninį filmą, įsteigė vieno aktoriaus teatrą ir važinėjo su literatūrinėmis programomis po lietuvių kolonijas. Ji patyrė ir pripažinimo triumfą, ir nusivylimo kartėlį. Monografijos išnašos liudija, kiek daug jos autorius gilinęsis į išeivijos spaudą, bendravęs su pačia B. Pūkelevičiūte, kitais jos rato žmonėmis, tyrinėjęs archyvus. Taigi jis mato rašytojos gyvenimo ir kūrybos visumą, mato, kaip aktorės darbas veikė jos prozą (rašydama romaną "Aštuoni lapai", "būdama aktorė B.Pūkelevičiūtė žinojo, kas gali sujaudinti katalikiškos Lietuvos išeivius –    Kaunas Velykų rytmetį, palaiminimui pakelta kunigo ranka, tebekvepianti smilkalų dūmais..."), kaip režisierės įgūdžiai modeliavo eiliuotas pasakas vaikams ir dramas suaugusiems, kaip vieno literatūros žanro patirtis modifikavo kito žanro kūrinį.

       Knygoje besidriekiantys rašytojos biografijos siūlai autoriaus "surišami", ir tie "mazgai", sutapimai ir pasikartojimai įsimena. Antai monografijos pradžioje V.Kubilius pasakoja apie B.Pūkelevičiūtės tėvų namelį Žaliakalnyje, Kalniečių gatvėje, o knygos pabaigoje cituojami 1992 m. į Kauną atvažiavusios B.Pūkelevičiūtės žodžiai: "Aš atsivežiau kaip simbolį, kaip skenduolišką prisiminimą aprūdijusį raktą, prie kurio pririšta kartono kortelė ir mano tėvo ranka užrašyta "Kauno namo raktas". Ir (tiesiog neįtikėtina) raktas pasisukiojo, pagirgždėjo duryse ir namelį... atrakino". B.Pūkelevičiūtės pasakojimas –    beveik prozos kūrinio fragmentas, ir V.Kubilius, jaunystėje turėjęs rašytojo ambicijų ir gabumų, tiesiog negalėjo jo nepanaudoti. Beje, monografijoje gražiai jaučiamas autoriaus stiliaus bangavimas: ilgų sudėtinių sakinių pastraipas keičia trumpų, kapotų frazių vėriniai, dažniausiai parašyti remiantis B.Pūkelevičiūtės eilėraščių ar prozos vaizdais: "Pasakojimas dėliojamas iš eskizinių poetinės nuostabos gabalėlių. Pavasarį oras kupinas vyturių sparnų plasnojimo. Vėjas šiaušia pakrantės močiaklapius, ir švelnūs jų delnai šviečia birželio naktį tyru sidabru. Kažkur toli sielvartingai rėkia griežlė. Nuo miško atplaukia naktigonėn jojančių vyrų daina (...) Sulyta moteris kvepia jaunais diemedžiais". Taip primenama vienos siužetinės romano "Aštuoni lapai" linijos stilistika.

       Savotišką žiedinę B.Pūkelevičiūtės kūrybos kelio kompoziciją sukūrė poezija: "pradėjusi literatūrinį kelią eilėmis, ji užsklendžia jį taip pat eilėmis –    tik kitokio turinio ir skambesio". Turima galvoje "Metūgės" (1952), kuriose atvirai ir neįprastai drovioje lietuvių literatūroje kalbama apie moters erotines galias ir troškimus, moteris čia "pati ateina, pasirenka ir veikia, alkana ir apimta plėšrios aistros", o "erotinė ekstazė atveria pasaulio įstabumą, kurio nedarko jokios metafizinės ar socialinės priešybės", ir "Atradimo ruduo" (1990), knyga, skirta Lietuvos partizanų žygdarbiui pagerbti, suteikianti "istorinei atminčiai metafizinių matmenų ir sakralumo". Tai bene pačios ryškiausios, novatoriškiausios B.Pūkelevičiūtės knygos. Ypač dėmesingai V.Kubilius analizuoja knygoje "Atradimo ruduo" spausdinamas "Mišias už išdaviko žmoną", "neįprasto žanrinio tipo kūrinį –    gedulingas mišias su būtinomis dalimis –    Asperges, Introitus, Mea Culpa, Kyrie, Gloria, Lekcija, Credo, Sanctus, Agnus Dei", beje, vėlgi pabrėždamas, kad tokio žanro kūrinys atsirado neatsitiktinai: "rašytoja, vienuolių kazimieriečių auklėtinė, nuoširdžiai jautė misterinę mišių didybę, giedamų choralų ir psalmių grožį". Kalbėdamas apie išdavystės, kaltės ir pasmerkimo, teisingumo ir atpirkimo problemas ir cituodamas B.Pūkelevičiūtės tekstą, V.Kubilius parodo skaitytojui nekasdieniškos išvados išmintį: "Kai ateis Paskutiniojo teismo diena ("žvaigždės ir mėnulis ims bėgti nuo žemės") ir palaimintieji amžinajai laimei aimanuodami ims atsisveikinti su pasmerktaisiais, tada per visus garsiakalbius bus paskelbta dieviškos meilės malonė: "jis pasigailės išrinktųjų: jie nepakeltų atsiskyrimo".

       Su neabejotina simpatija vertindamas B. Pūkelevičiūtės asmenį ir veiklą, literatūrologas išlieka objektyvus, nepasiduoda rašytojos teiginių sugestijoms: "Viešajame išeivijos gyvenime jaučiasi podukra (...), nors literatūriniuose konkursuose premijuojamas kiekvienas jos romanas ir drama", –    taip fiksuojamas atotrūkis tarp subjektyvaus pojūčio ir realybės. Autorius dažniausiai neperša savo vertinimų, skaitytojas gali pats nuspręsti, patinka jam ar ne, kad romanas "Aštuoni lapai" jausmingas, pagrįstas aštriais kontrastais, skaisčiai dorovingas, poetiškai pakylėtas ir ornamentuotas; kad rašydama romanus B.Pūkelevičiūtė "jautėsi esanti gyvenimo teisėja, kuriai privalu kritikuoti blogybes ir brėžti gėrio perspektyvą"; kad rašytoja tęsė "tarpukario lietuvių realistinės dramos tradiciją, ją išradingai teatralizavo, bet neišsižadėjo optimistinio finalo, moralizavimo ir net kai kurių siužetinių linijų". Drįsčiau manyti, kad pats V.Kubilius Pūkelevičiūtės prozoje labiausiai vertino romanų dilogiją –    "Aštuoni lapai" ir "Devintas lapas", kuriuose pasakojama apie traukimąsi iš Lietuvos karo pabaigoje, gyvenimą sovietiniame persiuntimo lageryje ir pabėgimą iš jo bei amerikoniško gyvenimo perpektyvą. Šie romanai, V.Kubiliaus nuomone, "atvėrė ir pavaizdavo tokį tautos patyrimo klodą, kuris ligi tol lietuvių literatūrai buvo nežinomas", "radikaliai neigė sovietinę sistemą". Greta jų minėtina ir apsakymų knyga "Marco Polo Lietuvoje", nes joje rašytoja ne teisia ir moralizuoja, bet "tiesiog gėrisi pasakojimo meno galia apmesti keliais žodžiais žmogaus portretą, girdėti kelių balsų klegesį, linksmai vartyti veiksmo situacijas, judėti iškart juoko ir graudumo link. Atskiri posakiai ir vaizdai (...) žėri kaip mozaikos gabalėliai, o kartu yra neatplėšiamai įjungti į dinamišką kūrinio visumą".

       Punktyriškai monografijoje atskleidžiamos ir rašytojos asmeninio gyvenimo peripetijos: komplikuotos meilės istorijos, ligos, dvasiškai sunkus kūrimasis jau vėl nepriklausomoje Lietuvoje. Kaip visada V.Kubilius tai padaro taktiškai ir nepažeisdamas žmogaus asmeninės teritorijos.

       Paskutinė V.Kubiliaus knyga, kaip ir 2003 m. išleista monografija "Dviese literatūros sūpuoklėse", pasakojanti apie K.Puidą ir O.Pleirytę-Puidienę, kompaktiška (tik 153 p.), įtraukianti skaitytoją. Tokių nedidelių, besąlygiškai kompetentingų, bet nevirstančių grynai mokslinės analizės pratybų lauku, monografijų serija būtų itin naudinga, siekiant paskatinti visuomenę skaityti, domėtis lietuvių literatūra. Tačiau neatsakytas lieka klausimas, kas priims šį paties laiko iššūkį, kas dar, be jau amžinai nutildyto V.Kubiliaus, geba mokslininko erudito žinias perteikti suprantama visiems kalba, suderinti literatūros kūrinio analizę ir lakią pasakotojo frazę.

       Literatūra ir menas, 2005-07-08