Julio Cortazar KRONOPŲ IR GARSENYBIŲ ISTORIJOS       Julio Cortazar. KRONOPŲ IR GARSENYBIŲ ISTORIJOS. Iš ispanų kalbos vertė Jordana Gonzalez Cruz ir Daina Matikonytė. – V.: Alma litera, 2008.

 

       Rašyti reiškia išsigelbėti. Tad vartau iš Aistės pasiskolintą knygą (labai norėjau ją „parodyti“ jums) ir jaučiu, kaip įsitraukiu. Susigraudinu arba krizenu. „Vamzdynų lokį“ noriu atsišviesti ir nešioti kaip švelnią brangenybę, paslėptą atidaromame medalione. Ten, kur plaka širdis. Jausti sunkią leteną vis stuktelinčią į mano odą.

 

       O kalbant rimtai. Visai rimtai. Turiu pasakyti, kad... Julio Cortazarai, aš noriu žiūrėti į tave plačiomis ir dievinančiomis akimis, šypsotis pačia skaidriausia šypsena bei tikėtis, kad paplosi per galvelę, ir tiesiog šiaip, kadangi genijai gali sau leisti smulkias dovanelės, besi pirštu į pirmą akiratyje stypsantį daugiabutį. Tuomet atsivers sunkios aksominės kasdienybės užuolaidos ir prieš mane išsiskleis stebuklinis pasaulis, gyvuojantis tame, ką laikyčiau paprasta virtuve.

 

       Julio Cortazarai, aš tokia tikra, kad vien keliais mirksniais gebėtum priversti mane parkristi ant kelių visai sutrikusią, siaubingai susigėdusią to, kad ketvirtį amžiaus arogantiškai maniau pažįstanti kai kuriuos dalykus. Bet juk iš tiesų, ką aš išmanau apie keliais būdais atidaromus langus, sraiges, užtraukiamus batus, salotas! Nieko. Visiškai nieko. Pasiduodu sustabarėjusiai konvencijai. Kartu su šimtais tūkstančiais tokių pat tuščiagalvių kasryt pilu pieną į kavą. Lyg niekur nieko. Lyg taip ir turėtų būti.

 

       Julio Cortazarai, tu – mano švelniai ironiškas nuotykis. Atsivertusi „Kronopų ir garsenybių“ istorijas supratau, kad galėčiau sukurti sektą. Persirengčiau reptilijos ir roko žvaigždės anūku, politikuočiau, rengčiau demonstracijas, verbuočiau pasekėjus... Mane suimtų, kankintų, galiausiai už galimą grėsmę demokratijos grožiui paskandintų chloruotame baseino vandenyje. Didelis dienraštis parašytų simpatizuojantį straipsnį. Draugai susirastų kitų draugų.

 

       Julio Cortazarai, man kvapą gniaužia stebint su kokiu švelnumu, lyg turėtum chirurgo rankas, atkloji nuo pasaulio įprastinio žiūrėjimo taisykles. Kaip atlaidžiai šypsaisi plačiu mostu aprodydamas nebeatpažįstamas valdas. Lyg poezija niekada nebūtų išnykusi. Su kokiu talentu sugebi šypsotis iš žmonių gyvenime vešančio absurdo.

 

       Julio Cortazarai, atleisk, kad aš susipratau gimti tik tais metais, kai tu mirei. Bet mes galėtume susitikti Klepsidros sanatorijoje. Manau Bruno Schulzas atleistų tokį įsiveržimą į jo fantaziją. Laikas byrėtų kaip byrėjęs, bet tikrai spėtume išgerti porą puodelių sodrios argentinietiškos kavos.

 

       Iš tiesų turėjau parašyti knygos apžvalgą. Kita vertus, skaitydami tą pačią knygą suprasite, kad ji leidžia ir net skatina tam tikrą nukrypimą nuo reglamento. „Kronopų ir garsenybių istorijas“ Julio Cortazaras sakė rašęs pramogai. Juokais. Bet juokas vis dar tebėra dalykas rimtas. Skaitytojui pačiam spręsti, ką jis pasiims iš istorijų rinkinio. Kam filosofiniai probrėkšmiai, kam paprasti juokai... Nedidelis rinkinys, į kurį vis nuklystu pasiganyti sudarytas iš keturių skyrių: „Instrukcijų knyga“, „Keisti užsiėmimai“, Plastikinė medžiaga“ bei „Kronopų ir garsenybių istorijos“.

 

        „Instrukcijų knygoje“ mokoma kaip dainuoti, pateikiama instrukcija kaip išžudyti skruzdėles Romoje ar kaip bijoti verkti. Žinoma yra instrukcija ir kaip prisukti laikrodžius „Ten, giliai, yra mirtis, bet nebijokit. Laikykite laikrodį viena ranka, dviem pirštais švelniai prisukite. Dabar prasideda kitas laiko tarpsnis, medžiai išskleidžia savo lapus, valtys lekia kaip per regatą, laikas tarsi vėduoklė pamažu užsipildo pats savim, ir iš jo sklinda oras, sausumos vėjelis, moters šešėlis, duonos kvapas“ (14 p.). Instrukcijas galima pratęsti patiems – gyvenimas pilnas mechaniškų gestų, kuriuos galima sulaužyti vien atkreipus dėmesį į juos.

 

       „Keisti užsiėmimai“ – keletas dalykų, kurie įprasti šeimai, gyvenančiai Humbolto gatvėje. Tai pribloškiantis savo mastais plauko praradimo ir susigrąžinimo projektas, šermenų tradicijos ar tigrų tramdymas. Šiuose tekstuose atsiveria trūkiai kasdienybėje, o prie gomurio kimba visų pasaulio revoliucijų skonis. Nepaisant visko žmogus gali turėti tikslą, dėl kurio verta padaryti bet ką.

 

       „Plastikinė medžiaga“ istorijų ir eskizų rinkinys. Čia glūdi ir mano mylimas vamzdynų lokys, „Aš ieškau vandens čiaupo, kuris būtų atsuktas, ir visada randu tokį kuriame nors aukšte, pro ten iškišu snukį ir stebiu tamsą kambariuose, kur gyvena tos būtybės, negalinčios keliauti vamzdžiais. Man jų šiek tiek gaila, kai matau, kokie jie nerangūs ir dideli, kai girdžiu kaip jie knarkia ir garsiai sapnuoja, ir yra tokie vieniši. Kai rytais jie prausiasi veidus, paglostau jiems skruostus, palaižau nosis ir išeinu, ne visai tikras, ar padariau gerai“ (50 p.). Siurrealistinį pasaulį Julio Cortazaras kuria nepaprastai lengvai. Fantastinis tikimybių rinkinys praskaidrina nuotaiką ir ištiesia ranką tam, kuris skęsta rutinoje. Civilizacijos prikurtos absurdo vilkduobės atsidengia visu gašlumu, kai į jas žvelgiama neįpareigojančiomis akimis. Tokio žvilgsnio galimybė sudaroma kai kuriuos esamos, mūsų apgyvendintos erdvės vardiklius pakeitus fantastiniais.

 

       Paskutinis skyrius, „Kronopų ir garsenybių istorijos“ pribloškia labiausiai. Jame lyg būtų šiek tiek etnologas, šiek tiek antropologas Julio Cortazaras aprašo Kronopus, Garsenybes ir Viltis. Būtybės lyginamos, stebimi jų santykiai, elgesys kasdieninėse situacijose. Ir skaitytojui, iš pradžių vartančiam akis ir burbančiam, kad „šito jau per daug“, vėliau lieka tik visai sutrikus sutikti, kad gal čia neesama jokių pramanų.

 

       Ir aš iš savo rudeniškos melancholijos aukštumų sakau jums – jokių pramanų, viskas tikra.

 

       ore.lt

       2009-08-24