Rugpjūčio 8–12 dienomis Th. Manno memorialiniame muziejuje, Nidoje, jo direktorės Vitalijos Jonušienės kvietimu svečiavosi Hamburgo Reinbeko pilies kultūros centro atstovai –skaitovai bei literatūrologai ponai Berndas M.ir Eva-Maria Kraske , ponia Gisela Zoch-Westphal, ponas Thomas Heldas ir Vokietijos ryšių su Lietuva iniciatoriai bei puoselėtojai Rudi ir Karin Zahn.
Penketą dienų Kuršių marių ir juose besisūpuojančių burlaivių fone, Th. Manno namelio terasoje, klausėmės vakarinių skaitymų vokiečių kalba. Skaitymų temos daugiausia buvo skirtos pastaraisiais metais atskleistiems naujiems rašytojo gyvenimo ir kūrybos faktams, kurie tapo prieinami iššifravus Th. Manno dienoraščius bei korespondenciją. Tai susirašinėjimas su jaunu poetu ir literatūrologu Haraldu Kohtzu bei turtuole visuomenės veikėja amerikiete Agnes Meyer. Ištraukas iš šių laiškų skaitė ir komentavo B. M. Kraske , E.-M. Kraske ir Th.Heldas. Pirmąjį vakarą, pristačius susirašinėjimą su H.Kohtzu, Reinbeko pilies kultūros centro direktorius p.B.M.Kraske atidarė šiai temai skirtą parodą „Netapkit žymus...“. Šia paroda galėsime džiaugtis iki šių metų pabaigos.
Kitų vakarų skaitymai buvo susiję su Th. Manno asmeniniu gyvenimu, jo santykiais su žmona Katia Mann bei šeima (beje, ar visi žinome, kad Th. Mannas turėjo šešetą vaikų?). Sekmadienio vakarą B.M.Kraske ir E.M.Kraske savo skaitymus pavadino „Griežta laimė“ ir piešė Th.ir K.Mann portretus remdamiesi jų laiškais ir dienoraščiais. Buvo gražu, nes klausantis sutuoktinių puikiai parinktų tekstų ir jų tarpusavyje derančių balsų atrodė, kad girdime pačius Th. ir K. Mann. O trečiadienio vakaras labiausiai sušildė visų širdis, kai p.G.Zoch-Westphal skaitė ištraukas iš Katharinos Pringsheim (tai ta pati Katia Mann) laiškų, dienoraščių bei amžininkų prisiminimų. Vakaro tema buvo „Ponia Thomas Mann“. Ponia G.Zoch-Westphal – kultinio neseniai mirusio Vokietijos skaitovo Gerdo Westphalo žmona. Jis buvo toks garsus ir mėgstamas, kad jį vadino vokiečių nacijos skaitovu. Jo žmoną, dabar jau gana garbaus amžiaus p. Giselą taip pat gaubia šlovės aureolė, sukurta tiek jos vyro, tiek ir jos pačios talentu bei pastangomis. Jai skaitant, Katia Mann mums atrodė labai artima. Nors, regis, ji gyveno Th. Manno šešėlyje, Katia Mann savo moteriškumu, šiluma ir ištverme labai daug prisidėjo prie jo genialių kūrinių atsiradimo. Poniai Giselai ilgai dėkojome plojimais ir nenorėjom jos paleisti, nesinorėjo atsibusti iš sapno, kuris mus buvo nunešęs į Th.ir K.Mannų namus, mes juose jau buvom tarsi apsigyvenę ir susidraugavę su visa jų didele šeimyna.
Paskutinis baigiamasis vakaras buvo ypatingas, nes jis vyko Th. Manno 54-ųjų mirties metinių dieną. Susirinkusius ypač gausius svečius pasveikino Th. Manno memorialinio muziejaus direktorė p. V. Jonušienė, tą dieną Nidoje viešėjęs svečias iš Vokietijos ambasados kultūros ir spaudos skyriaus vadovas p. Jean-Pierre Froely, Neringos miesto savivaldybės vicemerė Aušra Feser.
Šį vakarą p. B.M. Kraske skaitė pranešimą „Tegu pasaulis mane pažįsta“. Th. Mannas neleido skaityti savo dienoraščių jam esant gyvam, apgeidavo, kad jie taptų prieinami pasauliui tik praėjus dvidešimčiai metų po jo mirties, o rašė juos nuolat . Yra išlikęs didžiulis jo archyvas. Dabar šie Th. Manno dienoraščiai jau prieinami literatūrologams. P. B.Kraske pranešimas kaip tik buvo skirtas atskleisti ir kartu demitologizuoti tas neva siaubingas su Th. Manno homoerotiškumu susijusias paslaptis. Taip, Th. Mannas turėjo homoerotinių potraukių, tačiau jis buvo pernelyg orus žmogus, Liubeko senatoriaus šeimos atstovas. Jo visuomenins statusas buvo jam pernelyg svarbus, kad jis šiuos potraukius realizuotų. Th. Mannas nebuvo homoseksualas, o kad jis, būdamas ypatinga asmenybė,didis menininkas, turėjo potraukių, kuriuos žmonės linkę niekinti ar paneigti, manau, šiais laikais jau nieko nestebina. Th. Mannas buvo pernelyg iškilus, kad jo kūrinių bei viso gyvenimo didybę sumenkintų kažkokie susižavėjimai jaunais šviesiaplaukiais žydraakiais kelneriais.
Th. Mannas, garsus antifašistas, yra parašęs esė „Mano brolis Hitleris“, kuriame be kita ko rašoma „tasai vyriokas yra tikra katastrofa; tai nėra pagrindas jo, kaip charakterio ir lemties laikyti neįdomiu“. Taigi, Th. Mannui nesvetima, kas slypi bet kurio individo dvasios užkaboriuose. Kiekviename iš mūsų kažkur giliai užslėptas galbūt sėdi Hitleris, galbūt Stalinas, o galbūt psichopatas ar homoerotikas, ir nežinia kada, galbūt šiame, o gal kitame gyvenime jis iškiš galvą. Po B.M.Kraske pranešimo labai mielai klausėme žymių atlikėjų iš Klaipėdos P.Narušio (klarnetas ir saksofonas) ir S. Atkočaitytės (pianinas ) muzikavimo.
Šios vokiečių kultūros dienos tai jau keletą metų trunkanti Lietuvos ir Vokietijos kultūrinių mainų tąsa. 2003 ir 2008 m. Reinbeko pilyje buvo surengtos „Lietuvos kultūros dienos“. Menininkai iš Vilniaus, Nidos ir kitų Lietuvos vietų, atvežę muziką, vaizduojamąjį meną, literatūrą ir folklorą, pademonstravo gyvybingą savo šalies kultūrinę įvairovę. Tuometiniai šeimininkai dabar atvyko į Kuršių neriją pagerbti genius loci –Th. Manną bei pristatyti čia naujausius atradimus, atliktus tyrinėjant Th. Manno gyvenimą bei kūrybą.
Pabuvus šiame renginyje, norisi sušukti: Thomas Mannas gyvas! Jo dvasia ten iš tikrųjų sklandė, nes žmonės, kurie ten rinkdavosi kiekvieną vakarą buvo tikrai neabejingi Th. Manno visą gyvenimą puoselėtoms vertybėms. Džiugu, kad Th. Manno namelyje vyksta daug labai profesionalių renginių, galima apsilankyti didžiulę vertę turinčiose parodose. Tačiau yra vienas bet… Skaitymų klausytojai šįkart daugiausiai buvo Neringoje gyvenantys ar atostogaujantys vokiečiai, išskyrus saujelę vokiškai kalbančių lietuvių, kurie vienaip ar kitaip susiję su Th. Manno memorialinio muziejaus veikla.
Nenorėčiau čia aiškintis priežasčių, kodėl taip atsitiko, nes jos gali būti labai įvairios. Puikiai žinome, kad į garsųjį Th. Manno festivalį susirenka daugybė lietuvių ir ne tik germanistų. Viena priežasčių gali būti mums kiek neįprasta literatūros skaitymų kultūra, beje, tokia populiari Vokietijoje. Prisipažinsiu, kad ir aš pirmąjį vakarą pagalvojau: „Hm, šiek tiek nuobodoka, reikia labai susikaupti, kad nepamestum ilgų vokiškų sakinių prasmės, o čia dar tie buriniai laiveliai mariose taip akį traukia… Na, mano studentai tai jau tikrai neištvertų.“ Tačiau su kiekvienu vakaru aš vis giliau jutau, tai nuostabu! Garsiai skaityti gerus literatūros tekstus, taip pat kaip ir jų klausytis, reikia mokytis. Kodėl nepabandžius literatūros skaitymų kultūros skleisti Lietuvoje plačiau? Reinbeko kultūros centro atstovai mielai atvažiuotų į Vilnių ar kitus Lietuvos miestus. Apie tai mes su jais kalbėjomės. Galėtume surengti susitikimus su mokančiais vokiečių kalbą, o jos nemokantieji galėtų gauti į lietuvių kalbą išverstų tekstų. Skaitymų dvasią susitikimuose su svečiais iš Reinbeko pajustų ir įvertintų kiekvienas. O tada gal ir mes patys sau atrastume ne tik Th. Manną, bet ir literatūros skaitymų kultūrą! Ir ne tik vokiečių kalba.
Beje, norintiems įžengti į nuostabaus burtininko, kaip jį vadino šeimos nariai ir draugai, Th. Manno pasaulį, rekomenduočiau paskaityti ką tik leidykloje Versus Aureus pasirodžiusią H.Kurzke knygą „Th. Mannas. Gyvenimas kaip meno kūrinys“. Tai, anot literatūros specialistų iš Reinbeko, geriausia iki šiol parašyta Th. Manno biografija. Perskaitę šią išsamią, tačiau lengvu stiliumi parašytą knygą, galbūt susidomėsite ir Th. Manno kūryba arba ją atrasite iš naujo, nes , anot H.Kurzke, „Jo širdies biografija užkerėta tveria jo veikaluose“.
Penki klausimai ponui Berndui M. Kraske
Kokių įspūdžių šįkart parsivežėte iš Kuršių nerijos?
Aš jau trečią kartą lankausi Kuršių nerijoje. Kartą buvau rudenį, antrąkart kovo mėnesį, kai marios dar buvo užšalusios ir dabar, pirmąkart vasarą. Įspūdžiai visą laiką panašūs: tave pasitinka ypatinga atmosfera, kurią sukuria šviesa, oras, vanduo ir smėlis. Netgi pačiame vasaros įkarštyje Neringa neatrodo okupuota turistų. Viską gaubia ypatinga atpalaiduojanti ramybė ir harmonija.
Giliausią įspūdį kaip visada paliko Didžioji kopa, kurios papėdėje snaudžia Tylos slėnis ir vaizdas į marias, atsiveriantis nuo Uošvės kalno. Kas vienąkart gyvenime tai išvydo, gali suprasti, kodėl čia Th. Mannas pasistatė namą.
Ir, žinoma, puikų įspūdį palieka žmonės, su kuriais čia bendraujame, jų svetingumas. Vitalija Jonušienė, Eduardas Jonušas, Jūs pati, Jūsų sesuo Aušra Feser ir jos šeima, folkloro ansamblis „Giedružė“jau seniai tapo gerais mūsų draugais. Kai mes susitinkame Nidoje ar Reinbeke, tai jau atrodo tarsi savaime suprantamas dalykas. Mes atvažiuojame pas jus tarsi į namus. Tokį jausmą patirsi toli gražu ne visur.
Mes esame dėkingi už pakvietimą ir kad mums buvo leista surengti ten savo programą. Galimybė skaityti tekstus būtent šioje vietoje yra kažkas ypatingo. Kuršių Nerijos aura juntama visur, ir ji padeda suteikti skaitomiems tekstams ypatingos energijos ir žavesio.
Th. Mannas kadaise suvaidino ypatingą vaidmenį Vokietijos visuomeniniame gyvenime. Kokį vaidmenį jis ir jo kūryba vaidina Vokietijoje dabar?
Iš tikrųjų, Th. Mannas buvo turbūt pats garsiausias rašytojas Vokietijoje nuo Goethe's laikų. Jis buvo svarbus ne tik Vokietijoje. Kaip jos atstovas Th. Mannas buvo reikšmingas visame pasaulyje. Svarbu tai, kad jis buvo pabaisos Hitlerio antipodas. Ir būtent Th. Manno asmenybė padėjo Vokietijai išsaugoti nesuterštą jos garbę pasaulio tautų akivaizdoje. Aš pacituosiu Marcelį Reichą Ranicki, bene garsiausią literatūros kritiką, rašiusį vokiečių kalba , kuris būdamas žydas pats vos išvengė holokausto. Savo autobiografijoje jis rašo:
„Jeigu manęs paprašytų išreikšti, kas yra vokiškumas mūsų amžiuje pasitelkus dvi pavardes, tuomet aš nedvejodamas atsakyčiau:mano akimis tai Adolfas Hitleris ir Thomas Mannas. Dabar kaip ir anksčiau šios abi pavardės simbolizuoja du vokiškumo polius, abi jo galimybes. Ir būtų labai blogai, jeigu Vokietija pabandytų pamiršti arba išstumti bent vieną iš šių galimybių.“
Aš čia nebeturiu ko pridėti. Ir dar: aš manau, kad Th. Mannas vis dar tebėra dėmesio centre. Dėl aukščiau minėtų priežasčių ir dėl to, kad jis kaip pasakotojas buvo genijus. Jo romanai ir novelės bus skaitomi visais laikais, kadangi čia glūdi paslėptas ir užkoduotas žmogiškumas, pati žmogaus dvasios esmė.
Ar jaunoji karta Vokietijoje domisi Th. Manno gyvenimu ir kūryba?
Taip pat ir jaunoji karta domisi Th. Mannu, tiek, kiek ji apskritai domisi literatūra. Jeigu tą susidomėjimą vertinsime pagal tai, kiek yra skaitoma kritinė literatūra apie Th. Manną, tai galėtume teigti, kad rašytojas ir jo kūryba tarp jaunimo tebėra labai populiarūs.
Ką Jums pačiam kaip žmogui reiškia Th. Mannas? Ar Jūs savo veiklą suvokiate kaip tam tikrą misiją?
Dar būdamas beveik vaikas aš atradau sau Th. Manną. „Tonio Krioger“ ir „Mirtis Venecijoje“ tai dominuojantys kūriniai, lydintys mane visą gyvenimą. Ir aš galiu konstatuoti štai ką: kiekviename gyvenimo etape galima skaityti ir atrasti šiuos kūrinius vis iš naujo ir kiekvienąkart kitaip. Man regis, kad būtent šis kriterijus labiausiai tinka apibūdinant pačią geriausią literatūrą. Dar man labai imponuoja Th. Manno ryžtingumas pasisakant prieš Hitlerį ir už Vokietiją. Iš to gali pasimokyti ir dabartinė jaunoji karta visame pasaulyje. Jis laikėsi tos pozicijos iš pasibjaurėjimo žmonių niekintoju ir iš meilės savo tėvynei. Ir jis visa tai darė būdamas labai skaudžiai įžeistas ir labai jautrus žmogus, kankinamas vidinių prieštaravimų ir juos sutaurindamas savo genialiuose kūriniuose. Daugybė „tamsiųjų“ Th. Manno dvasios pusių man niekuomet neatrodė pakankamai juodos, kad jos bent truputį užgožtų jame tai, kas ypač šviesu ir gyvybinga: pirmiausia ta šviesa sklinda iš jo kūrinių, ne mažiau reikšminga ir jo pozicija nacių atžvilgiu bei pasisakymai už Vokietiją ir už Europą.
Mano veikla savo esme visai nėra misionieriška. To Th. Manno kūrybai ir jo asmenybei visai nereikia. Tačiau jeigu mano pastangos skaitant tekstus apie Th. Manną ir jo kūrybą spinduliuoja meile, kurią aš tikrai jaučiu, man džiugu tai girdėti.
Ar galima būtų ir ar reikėtų Th. Manno skaitymus ir toliau rengti užsienyje ? Kokių tikslų galima būtų tuo siekti?
Žinoma, galima ir reikia tokio pobūdžio skaitymus rengti užsienyje, taip pat skaityti pranešimus. Tokio pobūdžio renginys Nidoje aiškiai rodo, kad yra žmonių susidomėjimas. Žinoma, išlieka svetimos kalbos problema, tačiau visur yra žmonių, kurie supranta vokiškai, o jei ne, reikėtų jiems truputį padėti išverčiant. Pavyzdžiui, reikėtų pateikti sutrumpintus tekstų variantus gimtąja kalba. Tokiu būdu būtų atkreipiamas dėmesys į vieną svarbiausių XX a. autorių, kuris yra didžiulis ne tik Vokietijos, bet ir viso pasaulio turtas. Iš dalies Nidoje parašytas epas „Juozapas ir jo broliai“ – tai pasakojimas, kuris ištrina laiko ir krašto ribas, kuris apima viską, ką galime pavadinti žmogiškąja laime ir skausmu. Man nežinoma jokia kita knyga, išskyrus Bibliją, apie kurią aš galėčiau pasakyti šiuos žodžius.
Skleisti savo meną ir kultūrą – mūsų atveju – literatūrą kitame kultūriniame areale yra pats nuostabiausias ir labiausiai pagirtinas uždavinys, tai pati geriausia dovana, kokią tik mes galime padovanoti žmonėms, kuriuos mes gerbiame ir mylime. Visuomet ir visur reiktų stengtis svetimame žmoguje atpažinti ir vertinti draugą.
Bernardinai.lt
2009-08-25