Rimvydas Stankevičius. BJ nuotrauka       Literatūros ir muzikos naktigonių metu praėjusią savaitę Klaipėdoje buvo pristatytas naujausias, jau 20-asis kolekcijos „Lietuvių aktorių balsai“ albumas „Valhala“. Tai pirmoji Rimvydo Stankevičiaus poezijos kompaktinė plokštelė, kurioje savitą poetinio teksto interpretaciją pateikia aktorius Andrius Bialobžeskis ir bardas Domantas Razauskas.

 

       Poetas, prozininkas, eseistas, žurnalistas, šiųmetinio „Poezijos pavasario“ laureatas Rimvydas Stankevičius prisipažino, jog pirmasis jo sąlytis su poezija, infekcija, užkrėtusi visam gyvenimui likti poetu, buvo vinilinė garso plokštelė, kurioje aktorius Valentinas Masalskis įskaitęs Vytauto Mačernio eiles.

 

       „Tada aš pasvajojau kada nors tapti poetu, pasvajojau, kad ir mano eiles kas nors taip įskaitytų. Tai buvo absurdiška svajonė. Aš tuomet dar mokiausi mokykloje ir net eilių nerašiau, tačiau, pasirodo, visos svajonės pildosi, net ir absurdiškos“, – džiaugėsi albumu „Valhala“ R. Stankevičius.

 

       Kompaktinė plokštelė, kurioje skamba eilėraščiai iš 2008 metais išleistos ir „Poezijos pavasario“ laurais įvertintos knygos „Laužiu antspaudą“, pavadinta poetinėmis apeigomis, nes, anot R. Stankevičiaus, A. Bialobžeskis ne tik įskaitė, bet ir balsu išvaidino eilėraščius, o D. Razauskas sukūrė ne tik muziką, bet ir viso to vyksmo režisūrinį scenarijų.

 

       Pavyzdžiui, eilėraščio „Pigiausiu tarifu“, dedikuoto šviesaus atminimo S. Mykolaičiui, fone skamba telefono signalas. „Tą naktį, kai jis jau negalėjo pakelti ragelio, aš jam skambinau“, – prisiminė artimą bičiulį R. Stankevičius. Šiurpuliukai per kūną perbėga klausantis eilėraščio „Vietoj fleitos“, kuriame poetas reflektuoja tragiškai gaisre žuvusio draugo Remigijaus Audiejaičio (Remio) atminimą. Šio eilėraščio garso takelį D. Razauskas sukomponavo iš fleitos melodijos, kurią kadaise atliko pats R. Audiejaitis, ir degančios ugnies traškesio.

 

       Su R. Stankevičiumi prisimename Remį ir vakarui pasibaigus. Prisimename unikalų jo vokalinį džiazą, kartą, antros dienos rytą, skambėjusį su R. Stankevičiaus knarkimo akompanimentu pajūryje vieno iš neoficialių poetų sambūrių „Placdarmas“ metu. Tai buvo 2002-aisiais. Tuomet R. Stankevičius buvo išleidęs tik dvi poezijos knygas „Akis“ (1996 m.) ir „Randas“ (2002 m.) bei miniatiūrų apysaką „Vinys Marškonių kaimui statyti“ (2001 m.) ir kolegų laikomas jaunu poetu.

 

       Šiandien jau nevyksta „Placdarmai“ (paprastai vykdavo rugpjūčio pabaigoje), nėra tarp gyvųjų šio renginio dalyvių Jurgio Kunčino, Gintaro Beresnevičiaus, Remio. Jūs šiandien – garsus, pripažintas poetas, populiarus roko dainų, roko operos „Jūratė ir Kastytis“ libreto autorius. Jūsų bibliografijoje – jau šešios knygos.

 

       Štai Remis buvo garsus. Su D. Razausku dabar kuriame miuziklą apie jį. Mano bus tekstai, Domanto – muzika. Manau, kad Remis to vertas.

 

       Poetai, rašytojai gali būti garsūs labai plačiai, bet aš to nenoriu. Mano draugas Marius Ivaškevičius savo kailiu patyrė, ką reiškia būti populiariam. Kai tave žino tie, kurie neskaito tavo knygų, – tragedija. Tai visiškai kitokia publika, ta, kuri sutikusi tave parduotuvėje rodo pirštais. Man tokio populiarumo nereikia. Nenoriu būti garsesnis už savo kūrybą.

 

       Šiandien džiaugiatės pirmąja savo poezijos kompaktine plokštele, tačiau jūsų dainų tekstai jau yra ne vienoje kompaktinėje plokštelėje, kad ir roko operos „Jūratė ir Kastytis“ įraše. Kuo jie skiriasi: dainų ir poezijos tekstai?

 

       Dauguma žmonių net nesusimąsto, kas parašė tekstus dainoms. Paprastai dainos žodžiai priskiriami atlikėjui. Pavyzdžiui, už „Jūratės ir Kastyčio“ tekstus padėkų susilaukia Marijonas Mikutavičius. Man tai atrodo sąžininga, nes jis būna scenoje ir atiduoda visą savo energiją atlikdamas dainas. Man gražu, kai girdami mano tekstus, klausytojai giria kitą žmogų. Kartais rašydamas tekstus dainininkams sąmoningai stengiuosi su jais susitapatinti, kad atrodytų panašu, jog jis pats rašė. Dainos autorius yra kaip režisierius, kuris parenka aktoriui tokį vaidmenį, kad tam reikia tik būti savimi.

 

       Dainų tekstams reikia daugiau melodingumo, ritmikos ir mažesnio prasminio tankio. Rašydamas tekstą dainai negali sudėti į vieną eilutę beprotiško kiekio informacijos. Pusę jėgos reikia palikti atlikėjams. Juk daina – tai ne tik tekstas, bet ir muzika bei balsas. Per geras tekstas dainą užmuša. Jis turi būti vienas pats sau. Tai jau poetinis tekstas.

 

       Paprastai melodingi eilėraščiai tampa dainomis, tačiau patys poetai nedažnai rašo tekstus dainoms. Kodėl jūs tai darote?

 

       Aš baigiau muzikos mokyklą. Mokiausi groti akordeonu. Buvau prastas muzikantas, nes nemylėjau instrumento, tačiau muzikos mokykla man suteikė nuovoką ir galimybę rašyti tekstus dainoms. Dar studentas būdamas, kai tik pradėjau kurti poeziją, ėmiau rašyti ir tekstus dainoms.

Viena iš priežasčių, kodėl tai darau, yra tai, jog mane erzina prasti lietuvių dainų tekstai, kuriuos girdžiu per radiją. Nors per nagus daužyk, kokių nesąmonių kartais tenka išklausyti. Manau, kad poeto pareiga yra dirbti, kad tokių nesąmonių būtų mažiau. Noriu savo pavyzdžiu užkrėsti ir kitus poetus.

 

       Man asmeniškai tekstai dainoms padeda išnerti iš poezijos gelmių. Poezija – tai giluma, sunkumas, ji vargina. Jeigu rašyčiau vieną poezijos knygą po kitos, labai greitai užgesčiau. Dainų tekstai – lengvesni, reikalaujantys mažiau fizinių ir dvasinių jėgų.

 

       Kodėl poezija vargina?

 

       Mano poetinė užduotis – ne dainuoti. Noriu daug ką papasakoti savo eilėraščiais. Todėl kartais patenku į tokias erdves, kuriose nėra jauku. Tai mirties, anapusybės erdvė.

 

       Netekęs daug artimų draugų jaukinatės mirtį?

 

       Kažkada rašiau, kad jaukinuosi. Dabar sulaužiau antspaudą ir mirtį palikau ramybėje. Dabar užsiimu burtais. Burtažodžiai kalba jau ne apie mirtį, bet apie galimybę su ja susigrumti ir nugalėti. Argi tai nėra kiekvieno poeto svajonė? Jėzui tai pavyko. Tikiu, kad žodžiai, ištarti su tikėjimu ir tam tikra intonacija, veikia kaip burtažodžiai.

 

       Iš tikrųjų tuo tikite?

 

       Taip. Mano senelis buvo kaimo raganius, gydydavo arklius. Savo akimis mačiau, kaip veikia burtažodžiai. Atveža arklį kanopomis į viršų, senelis jam kažką pašnabždėdavo penkias minutes į ausį ir tardavo šeimininkui: „Gaspadoriau, jok.“ Arklys atsistoja ir drasko kanopomis žemę, kaip nieko nebūtų buvę.

 

       Ar tai burtas iš naujos, greitai pasirodysiančios jūsų knygos „Patys paprasčiausi burtažodžiai“?

 

       Ne, šių burtų aš iš senelio neišmokau. Perskaitysite kitus burtažodžius.

_________________________________

 

LAUŽAVIETĖ

 

Ar dar kada atsities čia žolė po tokio sunkaus
Mano buvimo?

 

Per ilgai čia stovėta su nuovargiu rankose,
Su durimis, plazdančiomis už nugaros...

 

Nekeistas kraigas pelėms, drugiams ir kitiems
gyviams,
Į mane įskrendantiems iš tamsos,
Vėjas trečia para nemelžtas žviegia po langu,
Po oda pūpso gumbai smilkiniuos –
Tai nuo smarkiai sukąstų žandikaulių –
kantrybės pertekliaus –
Žiemkentys iki pareikalavimo –
Maišai po akim, žaizda virš kairiosios ausies –
Būsiu įsipjovęs skusdamasis,
Būsiu pramigęs pačias svarbiausias akimirkas,
Vaikščiojęs ne tais keliais, rašęs ne tas knygas,
Ne taip žiūrėjęs į žvakę, bažnyčių paveikslus,
Jūros neramų kvėpavimą per miegus...

 

Kiti juk taip pat iki mirties nežinojo,
ką ir kaip reiks daryti –
Kažkaip vieni kitus susirado – išėjo,
Nė vienas nestovi šitaip tuščiam lauke
Siūbuojamas lietaus šuorų...

 

O man – man daugiau jau nebėra kur, nebėra
ko paklausti –
Medžiai susikalba sopančiais sužvarbusiais pirštais,
Aš ir tų neturiu, neturiu kur persinešti daiktų,
minčių,
Taip sunkiai užgyventų...

 

Žolė vis dėlto palengva atsitiesia.

 

Dabar jau ilgai jos niekas nemindys,
Sakys: „Čia nesisėsk, čia, matyt, buvus laužavietė.“

 

Jurga Petronytė / Vakarų ekspresas

2009-08-21