Rimantas Šavelis Jono Strielkūno jubiliejiniam vakare (Rašytojų klubas, 2009-03-20) BJ nuotrauka       Kad Rimantas Šavelis baigtų naują, senokai rašomą romaną, laukia Audronė Šavelienė, laukia du režisieriai – Janina Lapinskaitė ir Algimantas Puipa, laukia leidėjai, laukia skaitytojai. Pasiutęs spaudimas. Įtampa gali sugadinti visą reikalą, nes po didžiule šakota slyva atsisėdęs autorius kartoja grėsmingą Taraso Bulbos ištarmę: „Aš tave pagimdžiau, aš tave ir nužudysiu.“ Taip nutiks, jei naujagimis – rankraštis – rašytojui nepatiks. O taip gali būti, R. Šavelis sako nujaučiąs: „Pabaigsiu, duosiu savo poniai paskaityti ir kaip dėsiu į kokį laužą. Kažkas ten ne taip.“

       Šiek tiek kaltas ir Romualdas Granauskas su savo „Rūku virš slėnių“. „Jis mane pribloškė, – aukštaitiško ūpo pagautas aukštaitiškomis intonacijomis dėsto tikras aukštaitis R. Šavelis. – Nuvažiavau pas jį, tada ligoninėje gulėjo, ir sakau: švancas tu švancas, aš kaip tik buvau pradėjęs kažkokį daiktą, perskaičiau tavo „Rūką...“ ir nėr ką rašyti, nugi viskas jau parašyta. Ot talentą turi žmogus, kad jį kur. Ir ačiū Dievui, kad turi. Toksai R. Granauskas ir turi turėt, negi kokie nors kitokie.“

       Tarsi R. Šavelis neturėtų! „Nu, R. Šavelis, – sako R. Šavelis, – kažkur jį pametė. Užvakar gal.“



       „Ot ir reikėtų man ne interviu duoti, o ką nors imti daryti, – sako prozininkas ir kino scenaristas. – Pasidedu baltus lapus, bet aš toks tinginys ir pažadukas, sakau sau: va rytoj, Rimai, pradėsim rašyt. Ateina rytojus, ne, sakau, Rimai, atidėkim dar iki rytojaus, nes prie upelio yra alaus baras, ne baras – parduotuvė.“

       Jau penkiolika metų Rimas ir Audronė Šaveliai gyvena Šilėnų soduose Vilniaus pakraštyje, už Dvarčionių, šalia Kairėnų. „Pakliuvom į labai gražų klimatą, – giria šeimininkas. – J. Strielkūnas sustodavo ir klausdavo: „Ar čia Lietuva? Lietuva? Ar tikrai?“ Jis turi sodybą netoliese, įsigijo irgi prieš kokius penkiolika metų. O kur mes gyvenam, čiagi buvo V. Žilinskaitės sklypas. Paskui ji persimąstė ir įsigijo vienkiemį Dzūkijoje. Mes truputį prisibijojom – V. Žilinskaitė, ne šiaip humoras. Kažkada čia buvo rašytojų sodai, gyveno krūva jų, paskui išsibarstė, o vaikai išpardavė. Štai ten buvo A. Pociaus. A. Karosaitė iki šiol gyvena.“

       Rašytojas prisimena, kaip pirmąkart atvažiavo čia apsižiūrėti. Ėjo pėsčias nuo Dvarčionių keturis kilometrus: fantastiškas miškas ir jokio draugo girtuoklio. „Paskui mes supratom, kad čia, velnias, kaip ir gerai. Kad OK. Miškas ošia, kažkodėl ošia, ir žiemą, ir vasarą, o kadangi aš esu iš kaimo, tai man taip tiko šitas reikalas. Iš pradžių baiminausi, kad bus blogai, su savo ponia užpakaliais badysimės, bus piktumų.“

       Kokius šešetą metų iš tiesų teko gyventi labai ankštai, nedideliame tarsi lauko virtuvė pastatėlyje. Ant jo kabojo metalinė lentelė, kabo ji ir dabar, tik užrašas „Paminklas, saugomas R. Šavelio“ nusitrynė. „Tilpo ir šaldytuvas, ir televizorius“, – sako A. Šavelienė. „Čia, būdavo, dvylika vyrų ateina ir sutelpa“, – papildo šeimininkas. Dabar prie paminklinio statinio iškerojusi slyva, kurios vaisiai papsi tiesiai ant lauke stovinčio stalo.

       O paskui iškilo naujas gražus medinis namas. „Pirmas aukštas yra, – rodo R. Šavelis, – antro niekaip neįstengiam, nes Europos Sąjunga nepadeda. Čia gyvena du pensininkai. O ten toliau miškai iki pat Pabradės, oi buvo sengirė, paskui ją kažkaip privatizavo, išpjovė, tai man taip buvo graudu nepaprastai.“

       Išsitiesusi po slyva vaisių kauliukus triauškina Panda. Adolfo Hitlerio šuo! „Ji jau labai garsi, – aiškina R. Šavelis. – Filmavosi britų filme „Dėdulė Adolfas“, paskutinėse, nunuodijimo scenose. „Gavo vaistukų, nuvirto“, – pasakoja A. Šavelienė. „Bet už tai buvo atlyginta tūkstančiu litų ir paskui vaikščiojo labai išdidi, – tęsia rašytojas. – Visi savo šunis giria, bet šita jau tokia supratinga: jeigu mato, kad aš pagiringas, eina pas mano ponią ir sako: padėk tam žmogeliui, ir ponia supranta, kad šitas šuo mano tarpininkas.“ Paskui Panda dar keletą sykių filmavosi, vaidino piktus šunis, nors yra be galo gera, jai visi draugai.

       Juokai juokais, o naujas romanas rudenį turi būti. „Pri-va-lo“, – išskiemenuoja rašytojas. – Bet mano ponia labai išranki, ji tik J. Strielkūną skaito.“ „Myliu J. Strielkūną“, – nesigina A. Šavelienė. „Nu kas jo nemyli?“ – apibendrina R. Šavelis.

       Ponia Audronė yra pirmoji vyro skaitytoja. „Tai kad daugiau nėr kam, – sako ji, – Panda neskaito. Leidėjai? Leidėjai tai kaip ir vėjai.“

       Ji pasakoja, kaip juokavo sykį ją susitikęs R. Granauskas: „Tai čia ta pati Šavelienė, kuri niekad kiaulėm neišpila, kas po baliaus lieka, viską R. Granauskui atiduoda?“ Kitas aštrialiežuvio rašytojo juokas – apie buvusią Šavelių sodybą Švenčionių rajone: „Nuvažiuoja pavasarį talka penkiom mašinom, sodina bulves, paskui pabaigtuvių balius, o rudenį atvažiuoja viena Šavelienė, susideda derlių į rankinuką ir išvažiuoja.“

       „Pažiūrėkit, ką mums padovanojo marti mūsų santuokos keturiasdešimtmečio proga. Čia mes, – A. Šavelienė rodo šmaikščias rankų darbo lėles. – Ji LNK grimuotoja, jaunesniojo sūnaus Lauryno žmona, daro visokius gražius daiktus. Laurynas dirba Keistuolių teatre butaforu, o Augustas – kine, šiuo metu filmuoti yra atvažiavę lenkai. Augustas filmavosi nuo mažų dienų. Ir visai ne todėl, kad tėvas dirbo kine. Kartą į kiemą atėjo fotografė, mes gyvenome Vokiečių gatvėje, surengė atranką ir jį pakvietė į A. Aramino filmą. Paskui jis buvo beveik nuolatinis R. Banionio aktorius („Neatmenu tavo veido“, „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“), paskui televizija kviesdavo.“

       R. Šavelis: Jis talentą turėjo, be kita ko, žmogelis. Bet kine reikia...

       A. Šavelienė: Šiandien tai reikia įžūlumo. Pažiūrėkit, kiek yra puikių aktorių, kurių neima. Dabar tik televizija, kino juk nebėra. Ir ką gi jie ten vaidina, baisu žiūrėti tuos serialus.

       R. Š.: Jei atvirai, pasiilgstu Kino studijos, tos kino virtuvės pasiilgstu.

       A. Š.: Tu jau visko pasiilgsti, kas praėjo.

       R. Š.: Aš dar K. Kymantaitės pasiilgstu, ir ką tu man!

       A. Š.: Jis mane vis erzindavo: einu pas savo meilužę. Kas tavo meilužė? K. Kymantaitė. Ir K. Kymantaitė sužinojo! Sako: o kodėl gi ne?

       R. Š.: Tai koks čia interviu bus? Kokia proga?

 

       Iš garsiojo ketvertuko: R. Granauskas, J. Strielkūnas, P. Dirgėla ir R. Šavelis jūs vienintelis likote nekalbintas.

 

       A. Š.: P. Dirgėla – mūsų vaikų krikšto tėvas.

       R. Š.: Štai kaip mes susidraugavom. Einam sykį jaunystėje per Jaunimo sodą, matom, tokia balėjinė, sakom, sulipsim mes į ją keturiese ar nesulipsim. Aš įlipau, J. Strielkūnas įlipo, P. Dirgėla nusitaikęs įlipo, pastovėjom. Dabar toks nerimtas juokas ima, kai prisimenu, nors dalykas čia labai rimtas: va ta balėjinė mus ir suvienijo.

       A. Š.: Jie visi gavo Nacionalines premijas, o tu ne. Tai ko lipai į tą balėjinę?

       R. Š.: Šiaip mes Joną labai mylėjom.

       A. Š.: Aš ir dabar myliu!

       R. Š.: Čia tavo reikalas, asmeninis. Taip atsitiko, kad mes pas Paulių Širvį atsikliuvom gyvent, buvom ką tik susituokę ir Paulius priėmė mus abu.

       A. Š.: Dviem savaitėm, o už durų gyveno Jonas. Aš Joną pažįstu nuo 1961 metų, tarp kitko, iš Panevėžio laikų. Tiksliau, jis mane pažinojo, aš jo dar ne. Čia jis dabar neatvažiuoja, tik Janina, jo žmona.

       R. Š.: Aš esu visiškas aukštaitis, nuo Rokiškio. Tiksliau, nuo Pondėlio. Matai, Rokiškis ir Pandėlys labai smarkiai skiriasi. Mes kupiškėnai. Sakom: gotavas orklys. Sykį mano draugas, kuris mokėsi Leningrade operatoriumi, Rygoje kaip reikiant užsipylė, nebeturi pinigų bilietui. Nueinu pas fakulteto dekaną J. Balkevičių ir sakau: kaip čia man nusirovus į Rygą? Jis kaip šoko: koks geras pasakymas! Greit man duoda pinigų bilietui ir sako: jei dar kartą atneši tokį pasakymą, galėsi ir į Taliną važiuoti.

 

       Ar girdėdavote priekaištų, kad per mažai rašote?

 

       Buvo Jonavoj susitikimas su skaitytojais. Sėdi toks labai inteligentiškas tipas, suskaičiavęs, kiek parašiau ir išskirstęs į mėnesius. Klausykit, sako, koks jūs rašytojas, jeigu per mėnesį teparašote vieną sakinį. Ką gi jūs veikiat? Sėdžiu, žinok, ir nežinau, ką pasakyti. Užmečiau visokių prancūziškų pavardžių: anie irgi va šitaip gėrė ir nedaug parašė. Tasai, pasirodo, nežino tų prancūzų. Išsiskyrėm taikiuoju.

 

       Kodėl nesakėt: „Mano kiekvienas sakinys - aukso vertės“?

 

       Nu jau, šitaip pasakyčiau – sliekai mane atrastų.

 

       Ką laikote geriausiu savo kūriniu? Kuris jums labiausiai prie širdies?

 

       Po teisybei, nieko nelaikau. Kaip toj dainoj: „Viskas buvo ne taip, ne taip, viskas buvo netikra.“ Dar tikiuosi, kad pagyvensiu, parašysiu. Gal „Amžinoji šviesa“ šiek tiek. Šiek tiek. O šiaip, geriau skaityk R. Granauską kokį, J. Strielkūną. Kas ten dar iš ketvertuko?

 

       P. Dirgėla.

 

       Petriuko, matai, labai daug prirašyta, neįmanoma perskaityt.

       A. Š.: Aš skaitau!

       R. Š.: O ji skaito. Ir kad kvatojasi, kvatojasi.

       A. Š.: Melagis!

       R. Š.: Novelių rinkinys „Aistrų atlaidai“, per vidurį jo gyvenimo pasirodęs, labai man patiko, labai. Tada su P.Dirgėla apsiverkėm ir dvi savaites namo negrįžom. Nes labai graudu.

       A. Š.: Jie gėrė gėrė, R. Granauskas pradėjo dainuoti „Oi giria giria“, tiedu irgi girti, pradėjo verkt. R. Granauskas klausia: „Petrai, ko tu verki?“ „Man Šavelio gaila“. R. Šavelio klausia: „Ko tu verki?“ – „Man labai gražu.“

       R. Š.: Mes gi draugavom, Jėzau, šitiek metų. Būdavo, Romas paskambina iš niekur. Iš kur skambini, klausiu. Iš niekur – tipiškas R.Granausko pasakymas. Atnešk man į „Palangą“ dešimt rublių. Ir aš sugriebęs į saują tuos dešimt rublių, aukštai iškėlęs bėgu. Nei jam reikėjo tos dešimtinės, nei ką, bet va patikrino draugystę, ar gali R. Šavelis atbėgt.

       A. Š.: Kokie tavo prisiminimai, fui, – visi ant vieno.

       R. Š.: Betgi gražūs.

       A. Š.: Kur gėrė, kaip gėrė...

       R. Š.: Daugiau nesakysiu, viskas. Užsikirto, anot J.Baltušio.

 

       Ar tikrai jūs, ketvertukas, niekada vienas kitam nepavydėjot?

 

       A. Š.: Pavydėjo, pavydėjo.

       R. Š.: Visi mes pavydim R. Granauskui. Truputį pavydėjom L. Jacinevičiui, kai pasirodė pirma jo knyga. Och, L. Jacinevičiaus knyga, ką jūs. O, kaip jis vaikščiojo! Akys užtinusios, kaklaraištis gražiausias.

       A. Š.: Kam užtinusios? L. Jacinevičiui?! Niekada jam nebuvo užtinusios. Elegantiškas, gražus vyras, kurgi.

       R. Š.: Paskui tai jau...

       A. Š.: Dieve! Visiems buvo tas paskui.

       R. Š.: Kaip graudu, kai pagalvoji apie Levą. Juk mūsų karta.

 

       Kaip jums patiko Algimanto Puipos filmai pagal jūsų kūrinius?

 

       Labai talentingas A. Puipa bernas. Viskas, ką darėm, labai man patiko, ypač „Amžinoji šviesa“. Ir „Bilietas iki Tadž Mahalo“, čia jis sugalvojo pavadinimą, mano „Fabijonas“ buvo. A. Puipa per L. Tapino knygos apie V. Žalakevičių pristatymą pasakė: „Rimai, lauksiu, kol tu pabaigsi, kol tu naują kažką pabaigsi.“

       A. Š.: Dvidešimt metų jau rašo.

 

       Dar buvo „Tadas Blinda“, iki šiol jis tarsi R. Šavelio prekės ženklas.

 

       Bet jis labai jo nemėgsta. Liaudis mėgsta.

 

       Kas jums, ponia Audrone, gražiausia iš R. Šavelio kūrybos?

 

       Tikriausiai „Pasimatymai su gyvenimu.“

 

       O patiko F. Bajoro ir J. Vaitkaus „Dievo avinėlis“?

 

       Jo netgi nepakvietė.

       R. Š.: Sutinku Justiną Marcinkevičių, klausia, ar buvau premjeroje. Pastatau akis: velnias, sakau, manęs niekas nekvietė.

       A. Š.: O S. Macaitis parašė: dabar tokia mada, kad autorių nebekviečia.

       R. Š.: Gal ir neblogai buvo F. Bajoro iš pradžių sumanyta. Miškas tarsi gyva būtybė, o jame partizanai. Sakau, gerai, F. Bajorai. Rengėsi statyti Operos ir baleto teatras, bet apsvarstę nusprendė, kad tarybiniam teatrui netinkamas veikalas. Šiaip man labai patiko Panevėžyje R.Rimeikio pastatytas „Tamarikso žydėjimas“, kur daug įvairių kūrinių sudėta į vieną. Galvojau, iškentės salė ar ne, toks kankinamai ilgas spektaklis. Tikrai patiko, bet baisiai ilgas. Paskui ilgas gėrimas buvo, vėl reikėjo ištverti.

       A.Š.: Ten mano klasiokas vaidino, R. Jansonas.

 

       Kaip, rašytojau, atsidūrėte muitinėje?

 

       R. Š.: Kaimynas pasiūlė: yra toks darbelis naktinis, pamaininis. Aš kaip tyčia buvau pabėgęs iš visokių darbų. Sakau, kodėl gi ne. Ir tas „kodėl gi ne“ užsitęsė dvylika metų. Maniau: oi, naktį atsisėsiu, kaip dabar parašysiu. O kad ne. Visiškai jokio ūpo. Žodžiu, dvylika metų atvariau, pagarsėjau kaip muitininkas rašytojas.

       A. Š.: Dar A.Karosaitė yra. Ji jaunesnė, mano metų. Tu gi senas jau.

 

       R. Š.: Tai aš einu namo.

________________________

       Prozininkas, scenaristas Rimantas Šavelis gimė 1942 m. sausio 10 d. Steponių kaime (Rokiškio r.). Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, mokėsi aukštuosiuose kino scenaristų ir režisierių kursuose Maskvoje. Dirbo Kinematografijos komitete inžinieriumi; Lietuvos kino studijoje scenarinės kolegijos redaktoriumi; Lietuvos rašytojų sąjungoje prozos konsultantu, Rašytojų klubo vedėju; Vilniaus teritorinėje muitinėje budėtoju, vyresniuoju inspektoriumi, vyresniuoju specialistu. 1984–1990 – laisvas menininkas. Išleido prozos knygas: „Palei žalią krantą“ (1970), „Dievo avinėlis“ (1974), „Paparčio šešėly“ (1980), „Amžinoji šviesa“ (1987), „Tadas Blinda“ (1987, 1991), „Pasimatymai su gyvenimu“ (2000), atsiminimus apie P. Širvį „Geriu žalią tylą“ (2004). Keturios prozos knygos išleistos Maskvoje, Taline ir Rygoje rusų, estų, latvių kalbomis. Apdovanotas Žemaitės (1975), G. Petkevičaitės-Bitės (1988), A. Vaičiulaičio (1999) premijomis. Parašė scenarijus TV ir kino filmams „Žemė maitintoja“, „Vaikinas iš Darbo gatvės“, „Veidas taikinyje“, „Tadas Blinda“, „Arkliavagio duktė“ (su P. Dirgėla), „Mano mažytė žmona“, „Amžinoji šviesa“, „Bilietas iki Tadž Mahalo“, „Žemės keleiviai“ ir kt.

       Pagal R. Šavelio romaną „Dievo avinėlis“ kompozitorius F. Bajoras parašė operą (past. Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre 1991 m., rež. J. Vaitkus). Pagal rašytojo prozą Panevėžio dramos teatre 2006 m. pastatytas spektaklis „Tamarikso žydėjimas“ (inscenizacijos aut. ir rež. R. Rimeikis).

 

       Lietuvos žinios

       2009-08-31